Lietuvos socialinių mokslų centro mokslininkas prof. dr. Tomas Baležentis atliko tyrimą, skirtą įvertinti Lietuvos pienininkystės ūkių techninio efektyvumo dėsningumus ir kiekybiškai aprašyti efektyviai veikiančius santykinai didelius ir mažus ūkius. Nustatyta, kad vienam gyvuliui tenkanti primelžto pieno vertė smulkiuose efektyviai veikiančiuose ūkiuose siekė 1 765, o stambiuose – 2 081 eurą. Rezultatai atskleidė, kad svarbu užtikrinti smulkių pieno ūkių prieigą prie kapitalo rinkų ir paskatinti jų modernizaciją. Tyrimas atliktas bendradarbiaujant su Graikijos mokslininku Giannis‘u Karagiannis‘u (Janis Karajanis), o rezultatai publikuoti mokslo žurnale „German Journal of Agricultural Economics“. Skaitytojams siūlome prof. T. Baleženčio šia tema parengtą straipsnį. 

Lietuvos pienininkystės ūkiai yra mažesni ir mažiau pelningi, palyginti su Europos Sąjungos vidurkiu. Kokio dydžio Lietuvos pienininkystės ūkiai gali veikti efektyviai? Kokios jų charakteristikos (dydis, gamybos mastas, gamybos veiksnių struktūra, darbo jėgos struktūra) turi lemiamos reikšmės?

Pagrindinis produktyvumo rodiklis – primilžis iš karvės – Lietuvoje auga, nors vis dar atsilieka nuo ES vidurkio. Taip pat skiriasi pieno supirkimo kaina tarp skirtingo dydžio ūkių grupių. Šalyje fiksuojamas mažų ir vidutinių pieno ūkių skaičiaus mažėjimas, t. y. vyksta ūkių stambėjimas.

Vertinant Lietuvos pieno ūkių veiklą naudoti 2004–2016 m. ūkių duomenys iš Ūkių apskaitos duomenų tinklo. Buvo analizuojami šie kintamieji: pieno gamyba, darbo jėga, galvijų bandos dydis, tarpinis vartojimas (pašarai, veterinarinės išlaidos) ir ilgalaikis turtas.

Mokslinio tyrimo principai

Techninis efektyvumas parodo, kaip produktyviai veikia ūkis, palyginti su produktyviausiais ūkiais. Įvertinus ūkių efektyvumą, tyrimui buvo atrinkti visiškai efektyvūs ūkiai. Tuomet iš šių ūkių atrinkti tie, kurie yra atskaitos taškai kitiems ūkiams (kai kurie ūkiai gali būti efektyvūs, bet nereikšmingi kaip atskaitos taškai dėl savo veiklos specifiškumo). Buvo apskaičiuoti šių ūkių pasirinktų socioekonominių rodiklių (įskaitant gamybos ir sąnaudų rodiklius) vidurkiai, siekiant atskleisti pagrindinius ūkių veiklos bruožus.

Lietuvos pienininkystės ūkių ilgalaikis turtas ir tarpinis vartojimas vienai pagaminto pieno tonai didėjo, o bandos dydis ir darbo jėga vienai pieno tonai pagaminti mažėjo. Šie rezultatai atspindi pagrindinius pokyčius Lietuvos pienininkystės sektoriuje: ūkių modernizavimas lėmė ilgalaikio turto poreikio augimą ir darbo jėgos poreikio mažėjimą, o produktyvumo augimas – bandos dydžio ir pieno gamybos apimties santykio mažėjimą.

Smulkių ir vidutinių pieno ūkių skirtumai

Lyginant smulkių ir didelių pieno ūkių veiklos rodiklius, akivaizdu, kad didžiausi skirtumai yra pastebimi tarpinio vartojimo atžvilgiu (tarp šių ūkių grupių minėtas rodiklis skiriasi daugiau negu penkis kartus).

Ilgalaikio turto ir gamybos vertės skirtumai taip pat gana ryškūs. Pavyzdžiui, efektyviai veikiantis smulkus ar vidutinis (Ūkių apskaitos tinkle nedalyvauja patys smulkiausi ūkiai) ūkis pagamino pieno už 44 tūkst. Eur, o efektyviai veikiantis stambus ūkis – už 211 tūkst. Eur. Smulkiame ūkyje vidutiniškai buvo laikomi 25 sutartiniai gyvuliai (SG), o stambiame – 98. Smulkiame ūkyje buvo dirbama 2,5 tūkst. darbo valandų (t. y. dirbo 1,7 sutartinio darbuotojo), stambiame – vidutiniškai 8,5 tūkst. darbo valandų (4,2 sutartinio darbuotojo).

Vertinant ir planuojant ūkio veiklą, svarbu atsižvelgti į santykinius dalinio produktyvumo rodiklius (gamyba vienam sąnaudų vienetui). Didžiausi skirtumai tarp smulkių ir stambių ūkių pastebėti vertinant darbo produktyvumą (12,8 Eur/ val. ir 24,4 Eur/val. arba 26 tūkst. Eur / darbuotojui ir 50 tūkst. Eur / darbuotojui). Smulkiuose ūkiuose vienam gyvuliui vidutiniškai teko 691 Eur tarpinio vartojimo išlaidų, o stambiuose – 893 Eur. Tai rodo, kad stambiuose ūkiuose vyksta intensyvesnis gamybos procesas ir taikomos pažangesnės technologijos. Vis dėlto didesnis intensyvumas nelemia didesnio tarpinio vartojimo ir ilgalaikio turto produktyvumo.

Tyrimo rezultatai rodo, kad efektyviai veikiančiuose (ir naudojamuose palyginimui su kitais ūkiais) santykinai mažuose ūkiuose gamybos vertė vienam sutartiniam gyvuliui vidutiniškai siekė 1 765 Eur, o santykinai dideliuose ūkiuose – 2 081 Eur. Abiejose grupėse buvo stebimas šių dydžių augimas. Dideliuose ūkiuose turto ir darbo jėgos santykis yra didesnis negu mažuose. Be to, mažuose ūkiuose pastebimas gana mažas turto (palyginti su darbo valandų skaičiumi) prieaugis. Samdomo darbo dalis mažuose pienininkystės ūkiuose yra nykstamai maža (vidutiniškai 2 proc.), o didžiuosiuose – 40 procentų. Pastebima, kad mažų ūkių savininkai yra jaunesni (vidurkis 46 metai) negu didžiųjų (51 metai) ir šis skirtumas didėja.

Rekomendacijos žemės ūkio politikai

Akivaizdu, kad svarbu užtikrinti mažų pieno ūkių prieigą prie kapitalo rinkų ir paskatinti jų modernizaciją. Tai leistų padidinti ir jų produktyvumą.

Tyrime buvo nagrinėtas techninis efektyvumas, todėl neaptarti pelningumo skirtumai tarp didžiųjų ir mažųjų pienininkystės ūkių. Tikėtina, kad, esant supirkimo kainų skirtumams tarp skirtingo dydžio ūkių grupių, tai atsiliepia ir ūkių veiklos pelningumui. Šiuo atveju yra svarbi ūkių kooperacija, siekiant patiekti didesnius pieno kiekius perdirbimui.

Tarpinio vartojimo (pašarų, veterinarinių išlaidų) skirtumai tarp smulkių ir stambių ūkių rodo, kad reikia tobulinti ūkininkavimo praktiką smulkiuose ūkiuose. Tam gali pasitarnauti konsultavimo veikla. Parama konsultavimo paslaugų prieinamumui didinti padėtų bent iš dalies spręsti šią problemą.