Panevėžio rajono ūkininkas Andrius Pocius, budėdamas Smilgių priešgaisriniame poste, nekantriai laukia pavasario, kai laisvu nuo ugniagesio pareigų metu galės sėsti prie traktoriaus vairo ir važiuoti į savo laukus.

Ūkininkavimas Andriui – ir verslas, ir pomėgis, o vadovavimas Panevėžio r. savivaldybės Priešgaisrinės tarnybos Smilgių ugniagesių komandai netrukdo tvarkytis 160 ha žemės ūkyje. Abi sritis galima suderinti.

Ne vienus metus su šeima gyvenęs ir dirbęs Jungtinėje Karalystėje, Andrius į gimtinę grįžo prieš 12 metų. Smilgiuose ūkininkavo jo tėvai. Pradėję nuo kelių hektarų, jie valdas pamažu plėtė. Tačiau, kai tėvui kilo sveikatos problemų, 50 ha ūkį teko perimti sūnui. Ir dėl šio sprendimo A. Pocius nesigaili, nes žemdirbystė jam prie širdies. Sako, nėra geriau, kai darbas – ir verslas, ir malonumas.

Investavo emigracijoje uždirbtus pinigus

Baigęs mokyklą Andrius dirbo policijoje, vėliau apsisprendė su žmona Jūrate išvykti į Angliją. Smilgiuose pradėjo statyti namus, reikėjo pinigų. Dar ilgai planavo užsibūti svetur, tačiau gyvenimas pasisuko kitaip. „Nusprendėme grįžti visam laikui, nebelaukti, nes reikėjo tvarkytis ūkyje, nenorėjome jo apleisti. Tad 2010-ųjų pavasarį grįžome tiesiai prie žemės darbų“, – prisimena Andrius, į gimtinę parvykęs jau su emigracijoje gimusia dukra Andrėja.

Iš pradžių tik padėjo žemės ūkio darbuose tėvui, vėliau šeima nusprendė, jog Andriui reikia tapti tikru ūkininku, juolab kad galvota pasinaudoti ES parama ūkio plėtrai. Siekiant gauti paramą, reikėjo būti jaunuoju ūkininku, turėti žemės. Tėvas ūkį perrašė sūnui.

„Judėjome į priekį, išsinuomodavome vis daugiau žemės. Tačiau tik po ketverių metų pirmą ir vienintelę investicinę paramą ūkio modernizavimui pavyko gauti. Kadangi ūkininkavimas tapo pagrindine veikla, plėtėsi plotai, reikėjo atnaujinti techniką. Kai rimtai galvoji apie ūkį, tai visai kitoks tampa požiūris“, – sako A. Pocius.

Smilgių gaisrinėje jis dirba jau dešimt metų. Iš karto buvo priimtas ugniagesių komandos vadovu, nors tuomet jautėsi per jaunas vadovauti patyrusiems kolegoms. „Laikui bėgant pamačiau, kad abi veiklas puikiausiai galiu suderinti. Gaisrinėje budime kas ketvirtą parą, trys laisvos. Per tiek ūkyje galima daug nuveikti“, – sako Andrius.

Augalų pasirinkimą lemia rinka ir technologijos

Augalininkystės ūkyje auginamos tradicinės kultūros: kviečiai, miežiai, rapsai, žirniai. Žirnius pradėjo auginti, kai ES atsirado žalinimo programa. Bet vėliau, sugriežtinus reikalavimus, kai nebebuvo galima žalinimui skirtuose plotuose naudoti pesticidų, žirnius auginti be jų buvo sunku. Kelerių metų sausros padiktavo sprendimą nebesėti ir vasarinių kviečių, kadangi jie jautrūs sausroms, menkai derėjo. Anksčiau augino ir vasarinius rapsus, tačiau uždraudus kai kuriuos pesticidus tapo itin sunku kovoti su rapsų kenkėjais.

„Ūkininkavimas yra verslas, todėl negalime auginti bet ko, reikia žiūrėti, kad investicijos atsipirktų“, – apie pasirinkimą, ką auginti, sako A. Pocius.

Ūkio pagrindą sudaro žieminiai kviečiai ir žieminiai rapsai. Į tą patį lauką tie patys augalai grįžta kas ketvirtus metus, tik dalį kviečių tenka atsėliuoti. Dar sėjama vasarinių miežių ir žirnių. Pasak ūkininko, auginant javus svarbu nepriauginti miežių ir kviečių mišinių, nes miežius iš kviečių galima išimti, o kviečius iš miežių – ne. Po žirnių sėjami kviečiai. Bet pernai po žirnių ūkininkas pasėjo rapsų. Rapsams žirnių priešsėlis labai tinka, nes palieka dirvoje azoto, kurį rapsai labai gerai pasisavina. O rapsai yra vieni pelningesnių augalų.

Pasėliai tręšiami mineralinėmis trąšomis, auginami sideraliniai mišiniai. Augalų apsaugai reikia pesticidų, nuo piktžolių – herbicidų. „Naudojame viską, kas privalu pagal technologijas. Paisome normų. Dabar purškimo ir trąšų normas mažiname. Ypač po žirnių stengiamės nepertręšti, nes pasėliai gali išgulti. Nors ir taip yra veislių, linkusių labiau išgulti net ir tada, kai nėra pertręštos azotu ir yra naudojami augimo reguliatoriai“, – pastebi ūkininkas.

Teko gesinti ir savo lauką

Pernai išgulę pasėliai lėmė ir tai, kad net du kartus ūkyje per javapjūtę liepsnojo miežių laukas. „Pats su kombainu kuldamas padegiau savo lauką net du kartus, nors esu ugniagesys“, – prisiminęs neeilinę situaciją pasakoja Andrius. Jis paneigia dažną nuomonę, kad laukai dega nuo kibirkščių iš duslintuvo ar guolių.

„Pernai per kūlimą buvo labai sausa ir karšta. Ilgai nelijo, dirva ir šiaudai perdžiūvo. Kaip tyčia tie miežiai dar buvo labai sugulę, nes augalai turėjo didelį derliaus potencialą, nebeišlaikė savo svorio, o augimo reguliatoriais nupurkšti vėlavome. Iš klaidų mokėmės. Taigi, teko kulti sugulusius javus labai žemai, beveik iki pat žemės nuleidus pjaunamąją. Ji braukėsi liesdama žemę. Greitis didelis, nuo to užkaito pjaunamosios pačiūžos ir užsidegė šiaudai. Pernai būtent dėl šios priežasties degė ir kitų ūkininkų pasėliai. Jeigu žemė būtų drėgnesnė, ji neleistų metalui per daug įkaisti. Todėl dabar galvosime, kaip išspręsti šią problemą. Galbūt ant pjaunamosios kraštų reikės dėti plastiką“, – svarsto ūkininkas.

Užsidegusį lauką pavyko užgesinti greitai, o tai jau lėmė ir netradicinis ugniagesio pasirinktas sprendimas. Žinoma, jis iš karto tiesiogiai susisiekė su budėjusiais kolegomis ir jie operatyviai atvyko į lauką. Tačiau delsti nebuvo galima, nes dėl stipraus vėjo ir itin sausų šiaudų ugnis plito žaibiškai. O šalia buvo dar nenukulti miežiai.

„Buvau vienas lauke. Vėjas didžiulis, nepavyko ugnies ražienose greitai sustabdyti ją užplojant. Tada su kombainu greitai atkūliau ribą tarp likusio lauko, o bunkeris, kaip tyčia, buvo pilnas. Nutariau leisti grūdus ant žemės ir supratau, kad jie formuoja sieną. Tad prieš ugnį pyliau grūdus, ugnis atėjo iki jų ir užgeso. Kritinės situacijos lemia netradicinius sprendimus“, – pasakoja ūkininkas.

Jis prisimena, kad antrą kartą vėl taip pat užsidegė tas pats laukas, nors jau kultas iš kitos pusės. Tuomet lauke buvo trise. Ugniagesius iškvietė, viskas baigėsi laimingai...

Nelygu metai, derlius skiriasi net du kartus

Ūkio laukai išsidėstę aplink Smilgius, kelių kilometrų spinduliu. Yra įvairių dirvų, nuo 30 iki 50 boniteto balų. Taigi, ir derliai labai nevienodi. Ūkininkas rodo visų metų statistiką. Vieni geriausių buvo 2020-ieji, kai naujos veislės Bosforus kviečių kulta 8,86 t/ha, o žinoma veislė Skagen užderėjo po 7,82 t/ha. Rapsų derlingumas tais metais siekė 3,78 t/ha. „Tai buvo visomis prasmėmis rekordiniai mano metai. Kitiems ūkininkams gal tokie skaičiai kels juoką, bet kiekvieno ūkio savos sąlygos, technologijos“, – sako ūkininkas.

Tuo tarpu 2019-uosius žemdirbiai prisimena kaip itin blogus metus. Dėl sausros A. Pociaus pasėliai užaugo prastai. „Jau 2018-ųjų rudenį, prieš žieminių augalų sėją, dirvos buvo itin sausos. O dar padariau priežiūros klaidų vasarą. Svarstėme, ar dar purkšti augimo reguliatoriais. Pavėluotai nupurkšti kviečiai patyrė stresą. Be to, herbicidai stipriai apdegino augalus. Kaip sakoma, gyveni ir mokaisi. Tais metais kūliau tik 3,26 t/ha kviečių. Ir miežių, ir rapsų menkai užderėjo. Ūkio pajamos vos dengė išlaidas. Rezultatas – nulis“, – apie žemės ūkyje dėl gamtos nepalankių sąlygų neišvengiamas nesėkmes pasakoja A. Pocius. Vis dėlto jis pasidžiaugia, kad per ūkio istoriją visai nuostolingų metų nėra buvę. „Retkarčiais išgyventume ir minusą, jeigu neturėtume įsipareigojimų bankams. O jų neišvengiame, nes reikia atnaujinti techniką, pirkti žemę“, – priduria ūkininkas.

Planuose – grūdų sandėlis

Andrius yra apskaičiavęs, kad ankstesniais metais reikėjo užauginti ne mažiau kaip 4 t/ha kviečių, kad padengtų išlaidas. „Bet aš neskaičiuoju savo darbo. Nors ūkininko darbo valanda turėtų būti gerai apmokama, nes esi ir agronomas, ir mechanikas, ir visų galų meistras. Privalai viską išmanyti, viską mokėti“, – sako Andrius. Nebūdamas žemės ūkio specialistas, jis daug konsultuojasi su artimais giminaičiais, taip pat ūkininkaujančiais Smilgiuose, lanko seminarus. O metams bėgant jau ir savo patirties vis daugiau.

Labiausiai jam patinka žemę įdirbti, nes tai nesunku. Sunkiau – sėti, nes reikia daug skaičiuoti, kaip lauke nepalikti tuščių vietų, kaip viską tiksliai atlikti. Pernai nupirkus modernesnį, nors ir nenaują kombainą, javapjūtė praėjo lengviau. Dabar technikos jau pakanka. Kol turėjo 135 ha, Andrius visus laukų darbus atlikdavo vienas, tik per javapjūtę reikėjo pagalbininkų. O dabar turi vieną nuolatinį ūkio darbininką. Dviese susitvarko.

Pasak A. Pociaus, dešimt metų ūkininkavimo nėra daug. Ūkį vystant, tenka investuoti. Vienas būtinų ūkio dalykų – grūdų sandėliavimo patalpos. Kol jų nėra, ūkininkas priverstas grūdus parduoti tiesiogiai iš laukų, o tai ne visuomet geriausias sprendimas.

Dėl to, kad dar 2020-ųjų rudenį sudarė išankstines sutartis visam derliui (javams ir rapsams) parduoti, 2021 metais, palyginti su kitais, uždirbo mažiau: kiti ūkiai nuo kombaino pardavė rapsus po 530 eurų, o jis buvo užfiksavęs kainą po 370 eurų už toną. Tačiau laimėjo kitur – rudenį pavyko ateinančiam sezonui palyginti nebrangiai įsigyti trąšų, kurių kaina vėliau gerokai pakilo.

„Didesniems ūkiams yra lengviau. O kai mažas esi, tenka trypčioti vietoje. Todėl ir stengiamės plėstis, jeigu galimybės leidžia. Kai atsiranda daugiau žemės, lengviau ir našesnę techniką įsigyti ar kokį objektą pradėti statyti“, – apie ateities planus kalba Smilgių ūkininkas Andrius Pocius.