Pelės ir žiurkės gali sunaikinti ir sugadinti didelius žemės ūkio produkcijos kiekius, todėl kova su graužikais buvo neišvengiama visais laikais.

Kai prieš 3 000 metų pirmieji gyventojai atplaukė į Polinezijos salas, laiveliuose jie vežėsi kiaules, vištas ir šunis. Ketvirtoji gyvūnų rūšis – polinezinės žiurkės (Rattus exulans) – atkeliavo žmonėms nežinant, pasislėpusios.

Šie nedideli graužikai per kelis tūkstantmečius išplito visame salyne ir pasiekė Naująją Zelandiją. Nedidelėse salose maisto buvo negausu, todėl žiurkės kėlė pavojų žmonėms. Nepajėgdami graužikų išnaikinti, polineziečiai stengėsi bent jau riboti jų gausumą. Velingtono nacionaliniame muziejuje demonstruojama, kokius spąstus žiurkėms gaudyti konstravo prieš tūkstantmetį – tai įvairios kilpų sistemos, užveržiančios bandančio pasiekti jauką graužiko kaklą.

Nežinoma, kaip su pelių ir žiurkių antplūdžiais kovojo senovės europiečiai, tačiau legendą apie žiurkių gaudytoją, išvedusį daugybę jų iš Hamelno miesto Vokietijoje, aprašė broliai Grimai. Žiurkininkas grojo dūdele, kurios garsų privilioti gyvūnai sekė iš paskos ir buvo išvesti iš miesto. Tokia profesija senovėje galėjo būti populiari visur, kur buvo saugomi ir malami grūdai, kepama duona.

Brolių Grimų aprašyta istorija baigėsi dramatiškai: šykštūs miestiečiai nesumokėjo žiurkių gaudytojui už paslaugas. Po kiek laiko, grįžęs į miestą, dūdelės garsais jis priviliojo ir išsivedė visus miestiečių vaikus. Liko tik vienas šlubas berniukas, kuris nespėjo eiti iš paskos.

Seniausias naikinimo būdas

Nedideliuose plotuose graužikai dažniausiai naikinami spąstais. Tai pats seniausias būdas, egiptiečių naudotas dar bronzos amžiuje. Kol nebuvo išrastos spyruoklės, smūgiui jėgą suteikdavo susukta virvutė. Kitas būdas, vadinamieji suomiški spąstai, veikia naudodami svorio jėgą – perskeltas rąstigalis arba akmens plokštė krisdami suspausdavo peles, žiurkes ir kitus nedidelius gyvūnus. Pirmi tokių spąstų piešiniai padaryti apie 1590 m., tačiau šis būdas tikrai buvo naudojamas dar anksčiau.

Naujesnių spąstų principai – spyruoklės sukeltas smūgis, giljotinavimas, uždusinimas, elektros smūgis. Taip pat atsirado gyvagaudžiai spąstai, kurių veikimo principas yra užsitrenkiančios durelės, nukrintanti sklendė arba konstrukcija, leidžianti įlįsti į kamerą, bet neleidžianti ištrūkti iš jos lauk.

Visi jie „nehumaniški“, išskyrus gyvagaudžius. Tačiau narvelyje pagauto graužiko likimas yra jūsų rankose, todėl mušamieji spąsteliai yra naudojami dažniau. Kadangi laukiniai graužikai perneša ne vienos žmogui pavojingos rūšies patogenus, išimti juos iš spąstų rekomenduotina mūvint pirštines.

Masalui labiausiai tinka nerafinuotas saulėgrąžų aliejus, kuriuo galima suvilgyti duonos plutelę ir net porolono kubelį – graužikus traukia būtent aliejaus kvapas. Neretai naudojamas kitas masalas – lašinių odelė, kurios privalumas tas, kad ji kieta, todėl graužikas timpteli ją stipriau ir užtrenkia spąstus.

Mušamieji spąsteliai būna įvairaus dydžio. Mažiausi, 4 × 7 cm, yra per silpni daugumai graužikų, todėl praktiškiau rinktis vidutinius 7 × 14 cm dydžio spąstus. Geriau, jei pagrindas yra iš faneros – tokie spąstai ilgaamžiškesni. Norint juos ilgesnį laiką naudoti lauke, rekomenduotina kelis kartus pamerkti į įkaitintą parafiną, tada jie taps atsparūs drėgmei.

Dar didesni metaliniai mušamieji spąstai dažniausiai naudojami žiurkėms. Pelės ir pelėnai neretai lieka gyvi, nes yra per maži ir nepatenka į smūgio zoną, arba per lengvi ir gali suėsti jauką nenuleidę svirtelės. Statant mušamuosius spąstelius, ypač didesnius, nelaikykite pirštų smūgio zonoje. Jei namuose turite augintinių, pasirūpinkite, kad jie negalėtų pasiekti spąstų.

Daugkartinio veikimo spąstai

Kai graužikų daug, nuo poreikio dažnai tikrinti ir iš naujo paspęsti spąstus išvaduos daugkartinio veikimo spąstai. Youtube rasite ne vieną instrukciją, kaip pasidaryti tokius spąstus pelėms iš paprasčiausių parankinių medžiagų: kibiro ar aukštos dažų skardinės, vielos ir skardinės nuo gėrimų ar plastikinio butelio. Išgręžkite skyles kibiro šonuose ir skardinės galuose. Perverkite vielą taip, kad skardinė liktų kibiro viduryje. Įtvirtinkite vielą; skardinė turi laisvai suktis. Aptepkite skardinės vidurį riešutų jauku (labiausiai tiks riešutų sviestas). Kad pelės ją galėtų pasiekti, į kibiro kraštą atremkite tiltelį. Graužikai puikiai laipioja, todėl juo tikrai pasinaudos. Jeigu įpilsite į kibirą vandens, pelės prigers.

Gaudymas klijais

Graužikų gaudymas klijais išpopuliarėjo, kai Lietuvą pasiekė Kinijoje gaminami pigūs ir veiksmingi paklotėliai. Jie tarnauja ilgai, gali pagauti ne vieną individą, tačiau turi ir trūkumų – graužikai ilgai kankinasi, arba turi būti pašalinami nuo paklotėlio, prie kurio prilimpa gana stipriai. Tokie spąstai rekomenduotini patalpoms, kurios žiemą nenaudojamos ir į kurias graužikai patenka nedažnai (nes jose nėra maisto). Tai sodų nameliai, vasarnamiai, garažai.

Graužikų nuodijimas

Graužikų nuodai vadinami rodenticidais. Visi jie pavojingi ir kitiems žinduoliams: šunims, katėms, taip pat žmonėms. Vieni jų suveikia iš karto patekę į organizmą, kitų reikia kelių dozių.

Graužikai, ypač žiurkės, dažniausiai vengia nepažįstamo maisto, jie neretai pirmiau tik ragauja ir laukia, ar maistas saugus. Senos žiurkės priverčia nežinomą maistą pirmiau išbandyti jaunus, žemiausią socialinę padėtį turinčius grupės narius. Tai prisitaikymas išlikti, nes graužikai negali vemti (neturi vėmimo reflekso) ir taip atsikratyti netinkamo pašaro. Būtent todėl ir buvo sukurti nuodai, kurie suveikia tik po kelių dozių ir per ilgesnį laiką.

Viena rodenticidų grupė yra antikoaguliantai (stabdantys kraujo krešėjimą ir sukeliantys vidinį kraujavimą), nuo kurių graužikai žūva per vieną dvi savaites po kelių arba vienos dozės. Jie veikia pamažu, graužikai nusilpsta ir žūva nesiblaškydami, tačiau dėl šių nuodų humaniškumo vis dar diskutuojama. Pagrindinis tokių nuodų privalumas – graužikai jų poveikio nesusieja su maistu, todėl nepradeda vengti užnuodyto jauko. Antroji tokių nuodų karta, varfarinai, yra veiksmingesni už kumarinus.

Kita rodenticidų grupė yra metalo (aliuminio, kalcio, magnio ar cinko) fosfidai, kurių vienos dozės pakanka graužikams žūti per 1–3 dienas. Šie nuodai tinka ir ten, kur graužikai tapo atsparūs antikoaguliantams. Jie pigesni, todėl gali būti efektyviai panaudoti stiprioms invazijoms malšinti.

Efektyvumui padidinti pirmas kelias dienas graužikai maitinami vien tik jauku. Skrandžio rūgščiai veikiant fosfidus, išsiskiria nuodingos fosfino dujos. Metalo fosfidai sumaišomi su jauku. Cinko fosfidas jauke turi sudaryti 0,75–2 proc. Tokie jaukai stipriai kvepia česnaku, tačiau tai neatbaido graužikų, priešingai, juos traukia. Kiti žinduoliai tokio kvapo vengia. Be to, metalų fosfidai nesikaupia graužikų audiniuose, todėl šie nuodai yra ekologiškesni už antikoaguliantus.

Graužikams nuodyti dar naudojami vitaminai D2 ir D3 (cholekalciferolis ir ergokalciferolis), pakeičiantys kalcio ir fosforo pusiausvyrą organizme, dėl to kalcio kristalai susidaro kraujagyslėse, plaučiuose, inkstuose ir virškinamajame trakte. Šie nuodai efektyviau veikia kartu su antikoaguliantais. Kiti nuodai, tokie kaip ANTU, arseno trioksidas, bario karbonatas, floroacetamidas, strichninas ir kt., naudojami rečiau.

Nuodai yra tinkamiausi plačiai išplitusiems graužikams naikinti, ypač vietose, kur nėra kitų gyvūnų (sandėliuose ir gamybinėse patalpose) ir atvirose erdvėse (pasėliuose, daržuose, soduose). Tačiau jei negyvus ar nusilpusius graužikus suėda ar sulesa jais mintantys plėšrūnai arba paukščiai, pastarųjų organizme nuodai kaupiasi. Danijoje buvo netgi sukurtas terminas „kraujuojančios kepenys“, apibūdinantis antrinį rodenticidų poveikį kiaunėms, suopiams ir kitiems aukštesnės mitybinės grandies gyvūnams. Kuo greičiau veikia rodenticidai, tuo stipresnis jų antrinis poveikis. Todėl dabar manoma, kad lėto veikimo silpnesni nuodai yra ekologiškai saugesni.

Nauji būdai

Iš naujesnių kovos su graužikais būdų paminėtinos dujos, tačiau jos tinka tik palyginti nedidelėms uždaroms patalpoms ir menkai veiksmingos žemės ūkyje. Sukurti ir naujo tipo spąstai, kurie pražudo graužikus elektros iškrova. Nuodai didelėse teritorijose gali būti tiksliai pagal poreikį barstomi dronu – šis būdas pirmą kartą plačiai panaudotas naikinant žiurkes Polinezijos atolo salose.

Vienas naujausių išradimų – ekologiški graužikų nuodai. Tai susmulkinti kukurūzų burbuolių kotai arba iš kukurūzų išskirtas gliutenas. Šios medžiagos pažeidžia elektrolitų pusiausvyrą ir pražudo graužikus, tačiau neturi įtakos plėšriesiems paukščiams ar žinduoliams. Metodas buvo patvirtintas Europos Sąjungoje, JAV patentuotas 2013 metais.

Dar reikėtų pabrėžti, kad graužikų gausumo reguliavimas Lietuvoje bet kokiu iš aprašytų būdų nėra ribojamas įstatymais, todėl galite pasirinkti tinkamiausią.

***

Kas išduoda graužikus

Kad patalpose apsigyveno graužikai, rodo riebios dėmės nuo pelių kailio ant baldų ir sienų jų bėgiojimo vietose; šlapimo dėmės ant grindų ir lentynų; sugadinti maisto produktai; cypimas naktimis; už baldų susukti lizdai iš popieriaus ir skudurų; specifinis naminių pelių kvapas. Kad daržuose yra pelių ir pelėnų, išduoda jų graužiniai, urveliai ir takeliai. Apkramtytos daržovės, šakniavaisiai, nukritę obuoliai ir kriaušės, apgraužta jaunų medelių ir krūmų žievė. Medelių žievė gali būti apgraužta ir žiemą, po sniegu. Ši žala žiemą nepastebima, o pavasarį jau būna per vėlu – gali tekti medelius atsodinti.