Lietuvos dirvožemiuose judrusis fosforas pasiskirstęs labai nevienodai. Pagal šio elemento kiekius verta koreguoti ir trąšų normas, nes praktika rodo, kad kai kurie dirvožemiai fosforu tręšiami nepakankamai, o kiti – per daug.

Fosforas – vienas svarbiausių augalų maisto medžiagų. Jo trūkumas lemia augalų fiziologinius pažeidimus, riboja produktyvumą. Fosforas dalyvauja augalų fotosintezės procese ir kvėpavimo procesuose, generatyvinių audinių susidaryme. Spartina augimą, brendimą, dalyvauja baltymų sintezėje, didina augalų atsparumą nepalankiems augimo veiksniams.

Kai trūksta fosforo, augalai prastai pasisavina azotą, mažiau jo sunaudojama iš trąšų, daugiau išsiplauna iš dirvožemio. Tręšimas didesnėmis negu reikia fosforo trąšų normomis augalų derlingumo paprastai nemažina, tačiau didina išaugintos produkcijos savikainą, nes fosforo trąšos yra brangios. Fosforo trąšų žaliavų ištekliai pasaulyje riboti, todėl didesnės judriojo fosforo atsargos dirvožemyje yra labai svarbios ir vertinamos kaip dirvožemio derlingumo rodiklis.

Dirvožemyje fosforas įeina į organinių ir mineralinių junginių sudėtį. Organiniuose junginiuose esančio fosforo augalai pasisavina nedidelius kiekius ir tik tuomet, kai intensyviai vyksta organinės medžiagos mineralizacija.

Mineraliniuose junginiuose esantis fosforas būna kalcio, geležies ir aliuminio fosfatų formų ir yra svarbiausias augalų mityboje. Rūgščiuose dirvožemiuose, kuriuose gausu judriųjų aliuminio ir geležies, susidaro netirpūs aliuminio ir geležies ortofosfatai, todėl tokiuose dirvožemiuose augalai fosforą pasisavina daug prasčiau.

Sunkesniuose dirvožemiuose fosforo daugiau

Lietuvos dirvožemiuose judrusis fosforas pasiskirstęs labai nevienodai. Daugiau fosforo yra sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiuose, o vertinant pagal dirvožemio tipus – salpžemiuose, rudžemiuose ir karbonatinguose išplautžemiuose.

Lietuvoje 0–20 cm dirvožemio sluoksnyje judriojo fosforo koncentracija nustatoma A-L metodu, o jos vertinimas pateiktas lentelėje. Remiantis šiuo vertinimu, parengti fosforo trąšų normų perskaičiavimo koeficientai.

Mineraliniai dirvožemiai, kuriuose judriojo fosforo yra daugiau kaip 150 mg/ kg, tręšiami mažesnėmis normomis, negu reikia augalų derliui užauginti. Kai judriojo fosforo dirvožemyje yra daugiau kaip 300 mg/kg, fosforu netręšiama, nes jo yra gerokai daugiau, negu augalams reikia. Mažiau reikliems augalams fosforo dirvožemyje visiškai užtenka, kai jo yra 200–250 m/kg. Tai patvirtina tiek Lietuvoje, tiek užsienyje atlikti moksliniai tyrimai. Pavyzdžiui, Skėmiuose (Radviliškio sav.) 50 metų vykdytas bandymas parodė, kad sėjomainoje palaikyti ilgalaikį fosforo balansą užtenka kasmet įterpiant 40–50 kg/ha fosforo (P₂O₅) trąšų.

Dėl fosforo neigiamos įtakos aplinkai, ypač vandens telkinių eutrofikacijos procesams, rekomenduojama per metus į dirvą įterpti ne daugiau kaip 40 kg/ ha fosforo (P) arba 91,6 kg/ha (P₂O₅). Vadinasi, labai mažai ir mažai judriojo fosforo (iki 100 mg/kg) turinčius dirvožemius galime tręšti 50–90 kg/ha fosforo (P₂O₅) trąšų normomis. Šiuo atveju augalų nepertręšime, o sukultūrinsime dirvožemį. Tačiau, kai fosforo turtingus dirvožemius tręšiame 100–150 kg/ha normomis – tai nepateisinama nei ekonomine, nei ekologine prasme.

Lietuvoje pagal judraus fosforo vidutinį kiekį turtingi jo (P₂O₅ > 160 mg/ kg) yra Joniškio, Radviliškio, Panevėžio, Kėdainių, Šakių ir Kalvarijos savivaldybių dirvožemiai. Tačiau, palyginti su jais, perpus mažiau judriojo fosforo (P₂O₅ < 80 mg/kg) turi Skuodo, Mažeikių, Plungės ir Šilalės savivaldybių dirvožemiai. Tai didelis skirtumas, todėl tręšimas fosforu pagal jo kiekį, esantį dirvožemyje, turi būti neabejotinai diferencijuojamas.

Dirvožemius, kurie apima tris fosforingumo grupes (koncentracija didelė, labai didelė ir itin didelė (P₂O₅ > 150 mg/ kg)), priimta vadinti sąlygiškai turtingus fosforo. Esant tokioms jo koncentracijoms, tręšimas fosforu gerokai mažinamas arba išvis netręšiame. Tokių plotų vidutiniškai Lietuvoje yra 30 proc., o Vidurio Lietuvoje – net 46,7 proc., t. y. beveik pusė.

Iš dalies daug fosforo turinčių dirvožemių nustatoma Kėdainių savivaldybėje – 76,3 proc., Joniškio – 69,5, Radviliškio – 68,5, Kalvarijos – 56,3, Elektrėnų – 55,7, Šakių – 54,8, Panevėžio – 53,7 procento.

Vidurio Lietuvos dirvos tręšiamos per daug

Vidurio Lietuvoje tręšti fosforo trąšomis reikėtų mažiau, tačiau praktikoje situacija yra priešinga. Per paskutiniuosius dešimt dirvožemio agrocheminių savybių stebėsenos metų Vidurio Lietuvoje sąlygiškai fosforo turtingų dirvožemių plotai padidėjo net 8,6 proc., kai Rytų Lietuvoje sumažėjo 0,6, o Vakarų Lietuvoje – 1,2 procento. Gerokai minėtų plotų padidėjo Pakruojo – 23,7 proc., Šakių – 16,5, Pasvalio – 14,8, Jurbarko – 13,7, Panevėžio – 13,1, Kalvarijos – 12,3, Šiaulių – 11,3 proc. savivaldybėje. Neabejotina, kad tai tręšimo didesnėmis, negu reikia augalams mineralinėmis fosforo trąšų normomis ir intensyvaus organinių trąšų naudojimo stambiuose gyvulininkystės ūkiuose rezultatas.

Vidurio Lietuvoje turime galimybę mažinti fosforo trąšų normas nesumažindami derliaus, o didesnėje Rytų ir Vakarų Lietuvos dalyje situacija priešinga. Čia dirvožemiuose yra mažai ne tik judriojo fosforo, bet jie ir rūgštūs, turi mažiau mineralinio azoto ir judriojo kalio, todėl augalai fosforą pasisavina kur kas prasčiau. Tai pastebima pavasarį, kai dirvos dar nėra pakankamai įšilusios. Todėl tokiuose plotuose didesnių fosforo trąšų normų naudojimas yra pagrįstas ir būtinas.