Kaimo vietovėse pamažu kuriasi vis daugiau parduotuvėlių, kitų prekybos taškų, kuriuose prekiaujama ūkininkų ūkiuose gaminama ir tiesiogiai tiekiama vietine produkcija. Tokia prekybos forma yra skatinama ir ES naujojoje strategijoje „Nuo ūkio iki stalo“. O kaip iš tiesų sekasi ūkiams prekiauti?

Anykščių rajone, Zaviesiškyje, prie kelio Ukmergė–Anykščiai, pernai duris atvėrė dviejų ūkininkų šeimų įkurta parduotuvė „Atradimai“. Joje prekiaujama bemaž 20-ies šio ir aplinkinių rajonų ūkių produkcija. Parduotuvėje galima įsigyti įvairaus maisto, pradedant pieno produktais, mėsos gaminiais, baigiant kepiniais ir įvairiais konservais, čia yra šviežių daržovių, medaus, taip pat galima rasti ir mezginių, vilnonių siūlų ar vaško žvakių, suvenyrų.

Gretimame Ažuožerių kaime kuriasi dar vienas ūkininkų produkcijos pardavimo centras. Bendrovės „Ažuožerių sodai“ įrengtoje aikštelėje veikia atnaujinta obuolių ir jų produkcijos parduotuvė. Šalia stovi ūkininko Algio Bukausko autoparduotuvė, kurioje prekiaujama ūkyje gaminamais mėsos produktais. O nuo vasaros čia veikia ir ekologinio ūkio „Farmers Circle“ parduotuvė.

Subūrė įvairų maistą gaminančius aplinkinius ūkininkus

Mintis įkurti ūkininkų parduotuvę kilo Zaviesiškyje ūkininkaujančiam braškių ir salotų augintojui Adui Gabrilavičiui ir jo kaimynui žinomam avių augintojui Žilvinui Augustinavičiui. Trejus metus pakelėje braškėmis prekiavęs A. Gabrilavičius suprato, kad pirkėjų netrūksta, ypač šiltuoju laikotarpiu, nes Anykščiai patraukli kurortinė vieta. Tad ir kilo mintis plėsti prekybą.

Kaip pasakoja parduotuvės „Atradimai“ direktorė ir ūkininko A. Gabrilavičiaus žmona Martyna Levickytė, dar tik kuriant parduotuvę norėta, kad joje būtų prekiaujama daugelio vietinių ūkininkų produkcija. Suburtas tiekėjų ratas plečiasi, dabar kai kuriuos produktus pristato ūkininkai iš Rokiškio, Molėtų rajonų. Pirkėjams siūloma apie 50 pavadinimų ūkininkų ūkiuose gaminamos produkcijos. Asortimentą papildo kaimiškų vietovių šeimos įmonės.

Pirmas prekybos sezonas nenuvylė, atsirado patirties, gimė minčių, kaip dar labiau pritraukti pirkėjus, būti labiau matomiems. „Pavasarį, vasarą, rudenį vyko intensyvi prekyba. Žiemą pirkėjų srautas sulėtėjo. Tačiau džiaugiamės, kad pavyko pritraukti nuolatinių pirkėjų: žinome ir jų vardus, ką jie mėgsta, užsimezgė draugiški santykiai. Tai džiugina“, – sako M. Levickytė.

Ūkininkams, kurie dar svarsto įkurti prekybos vietas, „Atradimų“ direktorė pataria nesibaiminti ir pradėti įgyvendinti savo svajones. „Dauguma ūkininkų pratę parduoti žaliavas ar prekiauja savo produktais per tarpininkus. Verta pagalvoti, kad jie savo produkciją paruoštų galutiniam pardavimui, t. y. įsigytų etiketes ir pradėtų patys prekiauti. Tuomet atsiveria visai kitos galimybės“, – sako pašnekovė.

Didžiausi sunkumai, su kuriais susidurta kuriant parduotuvę, pasak M. Levickytės, buvo biurokratiniai (prekybos leidimai, reklama ir kt.). Neturint reikiamų žinių, tam sugaištama daug laiko. Parduotuvę įkurti didelių finansų nereikia, ypač jeigu daug kas padaroma savo rankomis. Parduotuvėje dirba abiejų ūkių nariai, tik vasarai ketinama ieškoti pagalbininkų.

Atsisakius tarpininkų naudą gauna ir ūkis, ir pirkėjai

Viešintų seniūnijoje įsikūrusio A. Bukausko šeimos ūkis dirba apie 800 ha, augina apie 300 mėsinių galvijų mišrūnų.

Prieš kelerius metus pradėjęs nuo prekybos mėsos produkcija Utenos turguje, ūkininkas pamažu plėtėsi ir dabar turi 5 prekybos vietas Anykščiuose ir kaimyniniuose rajonuose. „Daugelis mūsų produktų turi tautinio paveldo ženklą, nenorime jų atiduoti perpardavėjams. Geresnis kelias – visa grandinė nuo laukų iki vartotojo. Mėsos niekam neparduodame, viską paruošiame vartotojams patys. Kiek pagaminame, tiek parduodame“, – sako A. Bukauskas, pridurdamas, kad išvengiant tarpininkų maksimalią naudą gauna tiek ūkininkas, tiek vartotojas.

Nuo pat pradžių, kai įkūrė ūkį, A. Bukauskas pasirinko būtent tokį kelią. Pats perdirba ūkyje užaugintus grūdus į pašarus, jais šeria gyvulius. „Kai tinkamai pagamini pašarus, tai ir gyvuliai kitaip auga. Ekonomiškai neapsimoka parduoti grūdų ir po to pirkti pašarus. Verta laikyti kad ir nedaug gyvulių, bet iš jų produkcijos pagaminti kokybišką maistą ir jį tiesiogiai parduoti. Tai reikalauja daug darbo ir atsakomybės, bet mes pasiryžome. Visa šeima dirba. Kokybę užtikrinti įmanoma tik patiems dalyvaujant visuose procesuose“, – sako ūkininkas.

Bukauskų ūkyje įdarbinta 20 darbuotojų. Idėja patiems gaminti ir parduoti galutinę produkciją pasiteisino. Labiausiai ūkio darbus trukdo tik biurokratinė institucinė kontrolė.

Vartotojus supažindina su kokybišku maistu

Ukmergės rajono Radiškio kaime įsikūręs „Farmers Circle“ ekologinis ūkis parduotuvę Ažuožeriuose atidarė praėjusią vasarą. Dano Niels`o Peter`io Pretzman` o (Nilsas Piteris Precmanas) įkurtas ūkis veikia trečius metus ir remiasi aplinkai palankiais ūkininkavimo principais. 2021 m. ūkis sertifikuotas kaip ekologinis. Dirba 700 ha, augina 250 angusų veislės mėsinių galvijų, mėsinius viščiukus, dedekles, sėja grūdinius ir pašarinius augalus, turi apie 20 ha daržų, kuriuose augina daržoves ir prieskoninius augalus. Užaugintos daržovės perdirbamos ūkyje. Mėsa ruošiama pasinaudojant skerdyklos paslaugomis. Ūkyje dirba apie 20 darbuotojų.

Ūkio asortimentą sudaro apie 40 pavadinimų produkcija. Ja prekiaujama parduotuvėje pačiame ūkyje ir minėtoje Ažuožerių parduotuvėje. Trečia prekybos vieta yra Vilniuje.

UAB „Farmers Circle“ padalinio vadovė Gryta Čepinskaitė pasakoja, kad jau kuriant ūkį buvo galvojama gaminti galutinius produktus, kad būtų galima vartotojus supažindinti su kokybišku maistu.

„Vietą parduotuvei rinkomės netoli nuo ūkio. Kadangi vykdome edukacinius renginius, tad sudarome lankytojams galimybę įsigyti produkcijos ir tiesiai iš ūkio“, – pasakoja G. Čepinskaitė. Ji priduria, kad vertinant pirmųjų metų sezono prekybos rezultatus visose pardavimo vietose, geriausia apyvarta buvo Ažuožerių parduotuvėje. „Vasarą prekyba intensyvi. Rudenį ir žiemą pardavimai lėtėja. Žiemos sezoną trumpiname darbo laiką, nes vis dėlto tokios parduotuvės labiau orientuotos į pravažiuojančius pirkėjus, kurie intensyviau keliauja šiltuoju metų laiku“, – sako G. Čepinskaitė.

Kalbėdama apie kelią, kurį reikia nueiti nuo produktų gamybos iki jų pateikimo vartotojams, G. Čepinskaitė, kaip ir kiti pašnekovai, didžiausia kliūtimi įvardija biurokratinę sistemą, kuri lėtina sumanymo įgyvendinimą.

KOMENTARAS

VDU Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos plėtros fakulteto Verslo ir kaimo plėtros vadybos katedros prof. dr. Vilma ATKOČIŪNIENĖ

Ūkininkai gamina ir patys realizuoja produktus palyginti mažoje teritorijoje, todėl pažįsta savo produktų vartotojus, žino jų poreikius, palaiko ryšius, turi galimybę bendradarbiauti su vartotojais kuriant naujus produktus. Vietinių produktų vartotojai dažnai domisi, kur ir kaip auginami, kaip maisto produktai gaminami.

Vietiniai produktai vartotojams siūlomi dėl vienos ar kelių išskirtinių savybių, pavyzdžiui, skonio, šviežumo, labai geros kokybės, kultūrinės motyvacijos, vietos tradicijų, gaminimo tik toje vietovėje, gyvūnų gerovės ar ekologijos, nekenkimo aplinkai, sveikatos aspektų ar tvarios gamybos.

Nenuginčijamas faktas, kad produktus parduodant vietos ar regiono rinkose, jiems transportuoti sunaudojama mažiau degalų ir į aplinką išskiriama mažiau CO2. Dėl trumpesnio kelio iki pirkėjo jie papildomai nepurškiami, gali būti pakuojami paprasčiau.

Trumpąsias maisto tiekimo grandines dažniausiai plėtoja šeimos ūkiai, kurie pasitelkia visus savo šeimos narius, taip atsakingiau naudoja išteklius, pvz., tausoja dirvožemį, naudoja beatliekes gamybos strategijas.

Yra ir iššūkių, su kuriais susiduria ūkiai, patys gaminantys ir realizuojantys savo produkciją vietos ar regioninėse rinkose. Vartotojai nuolat ieško naujų produktų, todėl labai svarbu atliepti jų poreikius. Reikia turėti optimalų asortimentą, palaikyti produktų pasiūlą ir gerą kokybę, būti lankstiems ir atspariems išoriniams pokyčiams. Šiuos klausimus visada padeda spręsti kooperacija, partnerystė su kitais ūkiais, sąžininga komunikacija su vartotojais, profesionali vadyba. Pvz., labai svarbu paskaičiuoti optimalias gamybos apimtis, analizuoti rinkos tendencijas, skaičiuoti produkto savikainą ir nustatyti protingą kainą.

Kol kas šalyje neišplėtota verslo forma – vartotojo palaikomas žemės ūkis, kai vartotojai iš anksto (pvz., ankstyvą pavasarį) užsisako žemės ūkio produkcijos ir maisto produktų, sumoka avansą ir suvokia, kad užaugintos produkcijos kokybė, kiekis, forma priklauso ne tik nuo ūkininko, bet ir nuo gamtos sąlygų. Tiek ūkininkas, tiek vartotojas rizikuoja, tačiau abu jaučiasi saugiau, nes supranta, kad laimingi gali būti tik vienas kitą palaikydami ir vertindami. Juk maistas yra ne vien žaliava žmogaus organizmui, taip pat tai kultūrinis dalykas, sukuriantis ryšį tarp žmonių.

Dažniausiai ūkiai, dalyvaujantys vietos ir regioninėse rinkose, yra išplėtoję verslo modelį „verslas – vartotojui“ (B2C), ir nebendradarbiauja su viešąjį maitinimą organizuojančiais verslais, pvz., vietos kavine, kaimo vaikų dienos centru, mokykla, degaline. Ūkininkai, kurie patys gamina ir realizuoja savo produkciją, turėtų įvairinti ne tik produktų asortimentą, bet ir klientų segmentus, taikyti ir kitus verslo modelius: „verslas – verslui“ (B2B) „verslas – valdžiai“ (B2G). Įvairūs pardavimo modeliai sukuria didesnes galimybes vietos ūkiams ir padeda augti vietos ekonomikai.