Daug rašoma ir kalbama apie tiesioginę sėją. Kaip taikant šią technologiją kontroliuoti piktžolių populiaciją? Dažnam žemdirbiui atrodo, kad nejudinama dirva apaugs piktžolėmis, ir ši baimė atrodo visai logiška ir suprantama.

Išties sunku nugalėti piktžolių plitimo baimes pereinant prie tiesioginės sėjos (no-till) technologijos. Piktžolės konkuruoja su kultūriniais augalais dėl maisto medžiagų, vandens, šviesos. Jei nepadėsime kultūriniams augalams, jų produktyvumas neabejotinai sumažės.

Piktžolių kontrolės klausimai nuolat persekioja augintojus, nesvarbu, kokią technologiją jie taikytų, o pereinant prie naujų, neįprastų sprendimų, problema itin išryškėja. Šis klausimas kamavo pirmuosius augintojus, agresyvų žemės dirbimą keitusius tiesiogine sėja, o oponentai tik sustiprindavo abejones.

Dabar praktiškai nereikia įrodinėti tiesioginės sėjos privalumų, palyginti su buvusiomis žemės dirbimo technologijomis. Arimas taip pat neišsprendžia piktžolių problemos – neteko sutikti augintojo, visiškai nenaudojančio herbicidų. Sprendžiant piktžolėtumo problemas, svarbiausias vaidmuo tenka ne kokiam nors žemės dirbimo būdui, o bendrai piktžolių kontrolės sistemai.

Gali atsirasti naujų rūšių piktžolių

Nedirbant žemės, piktžolės pasirodo tuojau po sėjos, tokiais atvejais be herbicidų išsiversti sunku. Pereinant prie kitos žemės dirbimo sistemos, keičiasi ir herbicidų pasirinkimas, nes, pakeitus žemės dirbimo sistemą, gali pasirodyti naujų piktžolių rūšių.

Kai kurios vienmetės žieminės ir žiemojančios piktžolės, o kartais ir dvimetės, gali sukelti rūpesčių tiek įprastinėse, tiek minimalaus dirbimo technologijose. Šios piktžolės iki sėjos spėja įsišaknyti, dėl to, taikant priešsėjinį žemės dirbimą, būna sunaikinamos ir nekelia rūpesčių. Kai kurios trumpaamžės piktžolės dygsta anksti pavasarį (pavyzdžiui, baltosios balandos) ir gali pridaryti rūpesčių technologijoje be žemės įdirbimo (no-till), palyginti su technologija, kai taikomas žemės dirbimas. Norint efektyviai kontroliuoti piktžoles, labai svarbu stebėti skirtingų piktžolių rūšių vystymąsi ir augimą.

Žinojimas, kaip vienos ar kitos piktžolės reaguoja į skirtingas žemės dirbimo technologijas, turi esminės įtakos efektyviam jų kontrolės metodo pasirinkimui. Galimų problemų, susijusių su piktžolių paplitimu žemės ūkio augalų pasėliuose, įvertinimas bet kurioje žemdirbystės sistemoje yra esminis veiksnys. Piktžolės augs skirtingai, nelygu lauko vieta, dirvožemio granuliometrinė sudėtis, meteorologinės sąlygos ir t. t. Piktžolių kontrolės sistema turi būti specifinė, atsižvelgiant į jų augimo vietą ir sąlygas. 

Trys svarbiausi dalykai

Taikant tiesioginės sėjos technologiją, piktžolių kontrolės sistema grindžiama trimis esminiais dalykais: sėjomainos, dengiamojo sluoksnio (mulčio) ir herbicidų panaudojimu.

Taikantieji no-till technologiją sako, kad svarbiausia – sėjomaina. Auginami augalai suskirstyti į dvi rūšis: miglinius ir plačialapius, kurie savo ruožtu skirstomi į šalčiui atsparius ir šilumamėgius. Labiausiai paplitusios piktžolės taip pat yra vienaskiltės, dviskiltės, trumpaamžės, dvimetės ir daugiametės bei žiemojančios (atsparios šalčiui) ir mėgstančios šilumą. Svarbu, prieš renkantis žemės dirbimo technologiją, žinoti laukų piktžolėtumo istoriją.

Dažnai no-till technologijos oponentai priekaištauja dėl didesnio herbicidų naudojimo, tačiau intensyviau naudoti herbicidus prireikia pasirinkus neteisingą vienašališką (vien herbicidais) piktžolių kontrolės taktiką. Vien tik cheminiais produktais problemos neišspręsime. Ar bus efektyvūs herbicidai, jei kasmet tame pačiame lauke bus auginami tie patys augalai? Kartais tokia praktika piktnaudžiaujama auginant žiemkenčius (miežius, kviečius). Tokiu atveju ilgainiui kai kurios žiemojančios piktžolės tikrai sukels rūpesčių. Akivaizdu, kad, norint sėkmingai kontroliuoti piktžoles, pirmiausia reikia sudaryti racionalią sėjomainą.

Herbicidai bus efektyvūs tik derinami su kitais dviem svarbiais šios technologijos dalykais – sėjomaina ir mulčiu. Augintojai, seniai taikantys no-till technologiją, pabrėžia, kad herbicidų poreikis mažėja dėl sėjomainos ir augalų liekanų, besikaupiančių dirvos paviršiuje.

Įgyvendinant no-till technologiją, labai svarbu suformuoti mulčio sluoksnį. Tolygus augalų liekanų paskleidimas dirvos paviršiuje suformuoja mulčio sluoksnį, tačiau šiuo atveju kombaino šiaudų skleistuvas turi būti tinkamai sureguliuotas.

Ne paslaptis, kad nors kiek pajudinus dirvą susidaro palankios sąlygos piktžolių sėklų ir augusių augalų pabiroms dygti. Taikant no-till technologiją dirva nejudinama – šalyse, kuriose plačiai taikoma ši technologija, augintojai dirvos paviršiaus nejudina net ražienų akėčiomis! Logiška: dirva uždengta augalų liekanomis, nėra sąlygų naujoms sėkloms dygti, o senos piktžolių sėklos neiškeliamos į paviršių. Galima sakyti, kad mulčio suformavimas dirvos paviršiuje – vienas iš no-till technologijos veiksnių, svarbi efektyvios augalų apsaugos nuo piktžolių technologijos dedamoji.

Yra ir daugiau būdų, lengvinančių piktžolių kontrolę: tai posėliniai augalai, lokalus trąšų įterpimas, skirtingų augalų sinergijos panaudojimas ir t. t. Tačiau pamatiniai piktžolių kontrolės metodai, taikant no-till technologiją – sėjomaina, mulčias ir herbicidai.

Pradžia nebus lengva

Pereinant prie no-till technologijos, labai svarbu įvertinti, ar dirvožemis tam pasiruošęs. Jei dirvožemis menkai biologiškai aktyvus, sutankintas, gali ir nepasisekti, nes po augalų liekanų sluoksniu formuojasi naujos, neįprastos gyvybės formos. Po augalų liekanomis dirva būna vėsesnė, dėl to susidaro palankios sąlygos kai kuriems mikroorganizmams – augalų liekanų destruktoriams.

Kuo daugiau augalų liekanų – tuo geriau: mulčias ne tik saugo drėgmę, taip pat neleidžia sėkloms patekti į dirvą – jos lieka dirvos paviršiuje.

Tačiau nereikia tikėtis, kad ten veisis tik „geriečiai“. Iš pradžių bus visko, dėl to ir sukurtos mikrobiologinių procesų dirvožemyje valdymo technologijos. Augintojai pastebi, kad naudojant no-till technologiją kai kuriuose laukuose atsiranda daugiau šliužų, pelių ir t. t. Tai natūralu. Šią technologiją taikantys kitų šalių žemdirbiai sako, kad svarbu išgyventi pereinamąjį laikotarpį, kuris priklauso nuo dirvožemyje vykstančių procesų valdymo.

Vienas ūkininkas, taikantis šią technologiją ilgiau kaip 10 metų, teigia nematantis nei pelių, nei šliužų, o tuo labiau piktžolių problemos. Kai dirva iki metro gylio tapo puri (penetrometras sminga gilyn nerodydamas didesnio kaip 2 MPa kiečio), pelės išėjo iš lauko, nesimato ir šliužų. Taigi, viskas susitvarko, tačiau svarbu nepalūžti pradiniais etapais ir priimti teisingus sprendimus.