03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2022/01
Jaunas ūkininkas apie ateitį svajoja atsargiai
  • Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ
  • Mano ūkis

Mykolui Šveikauskui tėvai darbo vietą ūkyje sukūrė netradiciškai – prieš kelerius metus susikrovė daiktus ir išvyko gyventi į Vokietiją. Prie ūkio vairo stojo agronomijos studijas vos spėjęs baigti jaunuolis.

Tėvai sūnumi gali didžiuotis – Mykolo Šveikausko ūkis tapo 2020 m. konkurso „Metų ūkis“ nugalėtoju Marijampolės savivaldybėje ir jauniausiu laimėtoju.

„Kai tėvai išvažiavo, man buvo 22-eji, dabar – 25-eri, o kažko ypatingo ūkyje nenuveikiau, – kuklinasi Mykolas. – Metai man pačiam bėga labai greitai, bet rezultatui pamatyti tiek laiko neužtenka.“

Gudinės kaime Mykolas augina mėsinių simentalių veislės galvijus, o 2021-aisiais ūkį nutarė praplėsti dar viena šaka – augalininkyste. Būdamas agronomu nori prasmingai panaudoti žinias ir pasinaudoti mišraus ūkio privalumais.

Jauno ūkininko galvoje knibždėte knibžda minčių ir planų. Jis įsivaizduoja, kuria kryptimi norėtų sukti ūkį, kaip jis turėtų atrodyti po kelerių metų, nors entuziazmą stabdo supratimas, kad žemės ūkyje viskas labai greitai keičiasi.

Nelengva savarankiško gyvenimo pradžia

Mykolas visada galvojo savo ateitį sieti su ūkiu, neatsitiktinai rinkosi ir studijas. Bet dviem šeimoms Šveikauskų ūkyje buvo per mažai veiklos. Kurti nuo nulio dar vieną ūkį irgi neatrodė geras sprendimas, nes reikėtų ir investicijų, ir daug laiko, kad iš jo būtų galima išgyventi. Be to, Arūnas Šveikauskas, žinomas mėsinių galvijų augintojas, parodų dalyvis, galvojo ir apie tai, kad jo ūkis ateityje neturės tęstinumo, jeigu sūnus išeis ūkininkauti atskirai. Tad nutarė, kad didesnę perspektyvą ūkininkauti turi jaunoji karta.

Taigi, A. Šveikauskas ruošė sūnų savarankiškai ūkininkauti ir, jam baigus studijas, ėmėsi kardinalių gyvenimo pokyčių – išvyko uždirbti sotesnei pensijai. Mykolas jau pradėjo trečius savarankiško ūkininkavimo metus.

Tapęs jaunuoju ūkininku, ėmėsi veiklos – su parama įsigijo veislinių gyvulių, technikos. „Atrodo, viską žinojau, net tėtį pamokyti galėjau. Tačiau pradėjus gyventi savarankiškai viskas pasirodė kitaip, kilo daug klausimų. Supratau, kiek daug yra sėkmės dedamųjų ir įvairių niuansų. Likęs vienas beveik visko turėjau mokytis iš naujo, nes niekas nebegalėjo ateiti ir patarti. Nebuvo lengva“, – pripažįsta Mykolas.

Jis jaučia didelę atsakomybę, kuri įpareigoja. Vasarą, kai gyvuliai ganyklose, net miega neramiai, gaudydamas bet kokį garsą iš ganyklos – kad išgąsdinti gyvuliai neištrūktų iš aptvaro. Mykolas jau patyrė, kad kartais žmonės pavojingesni už vilkus. Sykį ištrūko 20 telyčių – savaitę dviese su sužadėtine Rugile jų ieškojo. Dalį gyvulių rado už 15 kilometrų. „Manau, telyčios buvo išgąsdintos. Tai buvo karti pirmoji patirtis. Nuo tada šiokią tokią įtampą visad jaučiu“, – sako jaunasis ūkininkas.

Pradėjo penėti veršelius

Ūkyje laikoma 80 mėsinių simentalių veislės žindenių banda ir prieauglis, yra du reproduktoriai, dirbama 160 ha žemės, pusė jos nuomojama.

Šveikauskai intensyvaus auginimo simentalius rinkosi pirmiausia dėl jų ramaus būdo. Iš pradžių laikė ir limuzinų, bet šios veislės karvės, nors gražios, gerai augo, turėjo aštresnį charakterį. „Gal tiesiog mums pasitaikė tokios genetikos limuzinai. Po apsiveršiavimo prie karvių prieiti nebuvo lengva. Su simentaliais paprasčiau. Nors ir saugo jauniklius, reikia elgtis atsargiai, tačiau prieiti ir paženklinti, sutvarkyti veršelio bambą visada galima“, – lygina galvijus M. Šveikauskas.

Veršeliai, atsižvelgiant į svorį, atjunkomi 7–8, vėliausiai 9 mėnesių, prieš parsivarant juos iš ganyklų į tvartus. Telyčios auginamos veislei. Tik atjunkytus vyriškos lyties veršelius anksčiau parduodavo į Italiją, Turkiją, tačiau dabar Mykolas ėmėsi juos penėti. Tai – dar vienas savarankiškas jaunojo ūkininko žingsnis.

Nors veislinių telyčių pirkėjų yra, vis dėlto Lietuvoje, Mykolo teigimu, mėsiniai simentaliai nėra visų trokštama veislė. Simentaliai – viena seniausių ir labiausiai paplitusių visuose kontinentuose veislių, išvesta Vakarų Šveicarijoje. Jie yra dvejopos paskirties: tai pieniniai-mėsiniai ir mėsiniai simentaliai. Pastarieji – stambūs, greitai augantys, nereiklūs, šių dienų poreikius atitinkantys galvijai. Lietuvoje grynaveislių mėsinių simentalių tėra apie 3,5 tūkstančio.

„Manau, trūksta žinių apie šią veislę. Miesto žmonės jau žino limuzinus ir angusus, jų mėsa tikrai gera, bet ir simentalių neprasta. Ne veltui simentalius augina pripažintos mėsinių galvijų valstybės, kur jautiena labai populiari“, – sako Mykolas.

Šiemet gyvulių pardavė nedaug – tik telyčias, visus buliukus pasiliko penėti. Mykolas mano, kad su gerais pašarais maždaug per pusantrų metų jie pasieks 700–800 kg svorį. Tai bus nauja jauno ūkininko patirtis ir naujos pamokos. Ar tai pasiteisins finansiškai, ypač labai pabrangus grūdams, kurių kol kas reikia pirkti papildomai? Kokia bus mėsos kaina? Tai labai svarbu, nes negavus pajamų už veršelius pritrūksta apyvartinių lėšų. Sureguliuoti finansinius srautus turėtų pinigai, gauti pardavus bulius.

Pašarams netaupo

Ganyklos šalia ūkio, žindenės gali laisvai iš tvarto eiti į lauką, kada tik nori. Penimi buliai laikomi tvarte – jiems reikia kitokių sąlygų. Tvartai – sovietinės fermos, vienas jų rekonstruotas, kitą Mykolas įsigijo neseniai ir dar nespėjo pertvarkyti. Jame turėtų būti vėsesnė ramybės oazė – čia norėtų laikyti 60–80 žindenių. Pirmajame liktų tik penimi galvijai.

Simentalių karvių raciono pagrindą sudaro žoliniai pašarai, šienas. Kadangi tai intensyvaus auginimo veislė, kelis kartus per savaitę žindenės gauna daugiau kukurūzų. Panašiu racionu šeriamos ir telyčios, joms duodama miltų – dėl bendravimo, kad būtų jaukesnės.

„Nesistengiu, kad telyčios užaugtų labai didelės, tik noriu, kad su kuo paprastesniais pašarais jos atrodytų kuo gražiau ir būtų sveikos. Todėl vykdoma selekcija“, – pasakoja Mykolas.

Penimų bulių racionas – šienainis, kukurūzai, šienas, miltai. Didžiąją dalį baltymų jie gauna su žoliniais pašarais, kuriuose yra dobilų, liucernų, taip pat į koncentruotuosius pašarus deda žirnių. Juos perka, tik renkasi mažiau kokybiškus, skaldytus, o sumala ūkyje.

„Kaip auginsi, taip ir turėsi“, – sako Mykolas, pašarams niekada netaupantis. Užtai ir priesvoriai geri – apie 1,5 kg per parą. Buvo išvežęs gyvulių kontroliniam penėjimui į Šilutės penėjimo stotį ir specialistai jo buliais liko patenkinti.

Veršiavimosi sezonas prasideda tvartiniu laikotarpiu žiemą, dalis veršelių atvedami vasarą. „Nematau jokio didelio trūkumo, kad veršiuojasi per ilgesnį laiką. Kai turi skirtingo amžiaus gyvulių, pajamų gauni kelis kartus per metus, o ne vieną kartą“, – dalijasi mintimis M. Šveikauskas.

Simentalių veislės karvės dažniausiai apsiveršiuoja pačios, sunkesnių veršiavimosi atvejų, kai Mykolas turi suteikti gyvuliui pagalbą, pasitaiko tik retkarčiais. Jis visada seka, stebi procesą, žiūri, ar atvestas jauniklis žinda. „Veršelis – mūsų uždarbis, jeigu jį prarandi, vadinasi, veltui šėrei karvę visus metus“, – svarbiausias tiesas ūkininkas gerai žino.

Siekia ūkininkauti tvariai

Būdamas agronomu, M. Šveikauskas rengiasi daugiau dėmesio skirti ir augalininkystei. Daugiausia dėl to, kad ūkio veikla būtų diversifikuota. Marijampolės savivaldybė garsėja geromis žemėmis, bet Gudinės kaime, pasak Mykolo, žemės įvairios – yra gerų, yra prastų, viename lauke yra ir durpingų, ir smėlingų, ir net molingų plotų.

Anksčiau grūdinių kultūrų augino tik tiek, kiek reikia pašarams. Bet rudenį Mykolas pasėjo 50 ha kviečių, pavasarį planuoja papildomai sėti 30 ha kukurūzų grūdams. „Augalininkystė mane traukia, tad pabandysiu. Kviečiai sudygo, žiūrėsiu, kaip bus pavasarį, kai reikės tręšti – nežinau, ar įstengsiu nusipirkti trąšų. Kukurūzai be trąšų tikrai neužaugs, o jų kaina padidėjo 3 kartus. Tad daug priklausys nuo to, ar apsimokės taip brangiai juos auginti“, – svarsto Mykolas. Ir priduria, kad puiki trąša yra ūkyje sukauptas gyvulių mėšlas, tačiau jo viskam neužteks.

Apyvartinių lėšų reikėjo rudeninėms investicijoms, sėklai įsigyti. Gavo paramą ūkiui modernizuoti, tad atnaujino sėjamąją, nusipirko skutiklį. Brangios technikos nepirko, rinkosi aukso vidurį. Ateityje, jeigu augalininkystės kryptis pasiteisins, galvoja įsigyti mažą New Holland kombainą.

Mišrus ūkis, Mykolo įsitikinimu, naudingas ir dėl tvarumo. Mėšlas padeda išsaugoti gyvybingą, mikroorganizmų ir humuso turintį dirvožemį, jo nenualina. Augalininkystės ūkyje užauginti prastesni grūdai būtų sunaudojami pašarams, šiaudai – kraikui. „Norėtųsi taikyti žiedinės ekonomikos principus, tada ūkis būtų tvarus. Universiteto dėstytojai padėjo suformuoti nuomonę, kad dėl organikos ir humuso, kuriuo galime praturtinti savo žemes, gyvulius ūkyje būtina išsaugoti, nepaisant to, kad šiuo metu juos auginti nepelninga. Bet galbūt tai kada nors pasikeis“, – viliasi M. Šveikauskas.

Nors žaliasis kursas, jo pastebėjimu, gyvulius lyg ir „nurašo“ dėl CO2 emisijos, tačiau Mykolas įsitikinęs, kad turi būti pusiausvyra, nes tvarus ūkininkavimas, mažinant mineralinių trąšų kiekius, be organikos sunkiai pasiekiamas.

Pievų ir ganyklų jis netręšia. Kultūrinė pieva, jeigu užtenka drėgmės, auga gana neblogai, pašarų pasigamina pakankamai, tad naudoti mineralinių trąšų nėra reikalo. Mėšlu tręšia tik atsėjant ar taikant sėjomainą. „Neturime ekologinio ūkio statuso, bet vis tiek esame arčiau gamtos, mineralinių trąšų šiek tiek naudojame tik kukurūzams. Bet jeigu reikės augalininkystei atriekti daugiau pievų ir išmaitinti gyvulius iš mažesnio ploto pievų, tuomet turėsiu didinti žolių derlingumą“, – planais dalijasi ūkininkas.

Svajoja apie perdirbimo verslą

Jeigu augalininkystės kryptis pasiteisins ir suteiks papildomų pajamų, mėsinių galvijų bandos Mykolas nedidins – pasiliks 80 žindenių branduolį, atlikęs gyvulių atranką ir atnaujinęs bandą. Didinti bandos jis nemato prasmės ir dėl mažų mėsos supirkimo kainų.

„Socialiniuose tinkluose matau įrašų, jog kaina pakilo į ikikrizinį lygį, už kilogramą gyvojo svorio supirkėjai moka apie 2 Eur, tačiau džiaugtis pagrindo neturiu. Kai mėsos kaina buvo 1,60–1,70 Eur/kg, žalias dyzelinas kainavo 0,5-0,65 Eur/l. Dabar moku 0,9 Eur/l ir daugiau. Degalams išleidžiu daugiau nei gaunu už parduotą mėsą, tad pagerėjimo nejuntu“, – reziumuoja M. Šveikauskas.

Taigi, finansiniai srautai kol kas dėliojasi sunkiai. „Kol parduosiu bulius, kol gausiu (ir jeigu gausiu) uždarbį už grūdus, praeis maždaug 11–12 mėnesių. Gal tai ir yra žemės ūkio sudėtingumas, kad niekas taip greitai nevyksta. Dalis ūkininkų dėl to ir nusivilia galvijininkyste, nes viskas iš tiesų neina taip gerai, kaip norėtųsi. Turbūt ir grūdų augintojai panašiai sako“, – atviras ūkininkas.

Tačiau atsargus požiūris nereiškia, kad Mykolas neplanuoja tolesnės ateities. Tarp ateities vizijų – išpjaustymo cechas ir mėsos parduotuvėlė, jeigu atsirastų norinčiųjų iš artimųjų įsilieti į ūkį, juk ir tėvai po kelerių metų sugrįš. Jo įsivaizduojamas ūkio modelis – nedidelis verslas su gamyba ir pardavimu.

„Noriu dar plėstis, bet nenorėčiau turėti „kolūkio“, kuriame dirba daug samdytų žmonių. Man reikia pačiam viską žinoti, kas ir kaip vyksta, turiu jausti ūkio pulsą, – kalba Mykolas. – Labai noriu skleisti žinią, kad daugiausia meilės įdėta ten, kur žmonės patys augina ir gamina, norėčiau savo ūkyje ir parduotuvėlėje bendrauti su žmonėmis, pasakoti jiems, rodyti, šviesti vaikus. Ir aiškinti, kad ūkininkai – tai ne blogis, kurie teršia aplinką ir gyvena tik iš išmokų. Negerai, kad esame taip supriešinti su visuomene.“

Jis įsitikinęs, kad trūksta švietimo, todėl patys ūkininkai turi tam skirti daugiau dėmesio ir rodyti tikrovę.

Įvertinimas įpareigoja

Mykolo sužadėtinė Rugilė – teisininkė, dirba, tad ūkyje jam dažniausiai tenka suktis vienam. Retkarčiais atvyksta padėti Kaune studijuojantis pusbrolis, kai reikia, į talką atskuba svainis.

Mykolas dažnai bendrauja, tariasi su tėčiu. Vasarą Arūnas grįžta atostogų, padeda sūnui patvarkyti techniką, apžiūri buitį.

„Metų ūkio“ konkurso įvertinimas Mykolą dar labiau įpareigoja: „Geriau jaučiuosi, kad mato, įvertina sąžiningai dirbantį ūkininką, paprastą žmogų. Tai mane šiek tiek atitraukė nuo kasdienės rutinos. Stengiuosi daryti tai, ką galiu ir noriu daryti, siekiu ir toliau eiti pirmyn.“

Sūnaus įvertinimu džiaugėsi ir tėvai. Mykolas sako įsivaizduojantis, kaip jiems turėjo būti baisu išvažiuoti ir palikti ūkį, nors ir tikėjo, kad sūnus susitvarkys. „Iš tikrųjų viskas ir yra gerai. Juk ne viską pinigai lemia, negali būti viskas idealu gyvenime, visur yra savų sunkumų. Tikiu, kad eisiu į priekį“, – optimistiškai žvelgia pašnekovas.

Mykolas jau suprato, kad žemės ūkyje visada turi būti pasirengęs netikėtumams ir priimti greitus sprendimus. Toks požiūris, racionalus mąstymas galbūt po kelerių metų jau leis kalbėti apie įgyvendintą jauno ūkininko svajonę.