Rimantą Garucką daugelis žino ne tik kaip patyrusį artoją, savo meistriškumą ne kartą demonstravusį respublikinėse ir pasaulinėse artojų varžybose. Jis – ir vienas iš ūkininkų, kurie nuolat domisi kitų šalių patirtimi, mėgsta eksperimentuoti ir savo ūkyje išbandyti įvairias technologijas, mašinas ir inžinerinius sprendimus.

„Dar prieš 10–15 metų įsivaizdavome, kad nusipirksime germinatorių, Väderstad sėjamąją, John Deere ar Fendt traktorių ir puikiai ūkininkausime, bet gyvenimas parodė, kad tai tik viena pakopa į aukštesnį lygį. Viskas keičiasi, profesionalumo lygis kyla ir niekas negali pasakyti, kas bus po 10 metų. Tad negalima nustoti domėtis naujovėmis, tai – nuolatinis procesas, norint ūkininkauti pelningai, – pastebi R. Garuckas, pridurdamas, kad visuomet stengiasi turėti finansinių galimybių išbandyti tai, kas pasiteisinę kitose šalyse. – Pats dirbu ir man įdomu savo žemėse išbandyti vieną ar kitą technologiją ar mašiną, įvertinti jos privalumus ir trūkumus, pajusti ekonominį efektą.“

R. Garuckas augina žieminius rapsus ir kviečius, miežius, žirnius ir cukrinius runkelius. Toks augalų pasirinkimas leidžia išskaidyti rizikas, tad, nepaisant mažų supirkimo kainų ir dėl sausros nedidelio derliaus, cukrinius runkelius auginti žada ir ateityje, juolab kad, sako, nėra alergiškas rudeniškiems orams, nebijo sunkaus ir purvino darbo. Be to, būtent šių augalų auginimas užtikrina ir samdomų darbininkų užimtumą. „Jei neauginčiau runkelių, užtektų mano ūkiui trijų darbininkų, bet žmonės ir suserga, ir bėdų šeimose būna, o vienas nieko nepadarysi“, – sako ūkininkas, pabrėždamas, kad ne viskas pinigais matuojama, daug svarbiau santykiai, supratimas. Tad ūkyje dirba ne tik pats Rimantas, bet ir jo brolis bei svainis, taip pat trys samdomi darbuotojai.

Žiniomis padeda sūnūs

Ūkyje nedirba, tačiau, esant reikalui, tėčiui gelbėja, ypač savo žiniomis, abu sūnūs: įmonę „Mindema“ Rimanto dirbtuvėse įsteigęs ir sietinius transporterius gaminantis Mindaugas, taip pat bendrovėje KWS dirbantis agronomas Marius. „Neskatinau vaikų kurti ūkių, nes nenorėjau susaistyti su ūkininkavimu, norėjau, kad jie save realizuotų mėgstamoje veikloje, nes darbas, kuriame praleidžiame daugiau kaip pusę gyvenimo, pirmiausia turi teikti malonumą. Labai džiaugiuosi, kad dabar jie abu – savo sričių specialistai, daug laiko ir jėgų skiriantys domėjimuisi, gilinimuisi“, – didžiuojasi sūnumis Rimantas. Jo teigimu, abu sūnūs vienas kitą labai papildo, todėl, atėjus laikui, ir ūkį galvoja abiem palikti.

Įdomu tai, kad verslą ir vadybą Kauno verslo kolegijoje, taip pat Atlono technologijų institutą Airijoje baigusį Mindaugą imtis sietinių transporterių prekybos, vėliau gamybos, o dabar ir restauracijos greičiausiai ir paskatino Rimanto ūkininkavimas – kai įsigijo pirmąjį cukrinių runkelių nuėmimo kombainą ir sudilo jo transporteris, nebuvo nei kur, nei į ką kreiptis. Dabar maždaug 15 metų šioje srityje dirbantis Mindaugas puikiai supranta savo verslą ir gamina įvairus sietinius transporterius runkelių, bulvių, morkų, svogūnų ir kt. nuėmimo technikai, neseniai pasiūlą išplėtė ir jiems reikiamų guminių dalių gamyba.

Mindaugas dažnai užsuka ir į tėvo metalo apdirbimo dirbtuves, kuriose – ne vienos staklės metalui pjauti, frezuoti, šlifuoti, tekinti, drožti. Turi ūkininkas ir hidraulinių žarnų presavimo įrangą, kad kaskart nutrūkus žarnai netektų po 100 km pirmyn atgal važiuoti, nes Pociūnėliai nuo pagrindinių miestų, tokių kaip Kėdainiai, Panevėžys, Radviliškis, nutolę po 50 kilometrų. Pasak ūkininko, tai ir paskatino jį investuoti į metalo apdirbimo stakles, juolab kad ir ne visai ūkyje turimai technikai Lietuvoje įmanoma gauti reikiamų dalių, todėl tenka patiems gaminti.

Padeda Mindaugas tėčiui ir technikos iš užsienio įsigyti. „Jei pamatau kur Europoje kokią nors dominančią mašiną, pasakau ir jis suorganizuoja parvežimą, o aš galiu tuo metu ramiai žvejoti“, – juokiasi Rimantas.

O štai Mariaus nuopelnais Rimantas vadina ūkio agronominių procesų kaitą, ypač tiksliųjų ir skaitmeninių technologijų diegimą. Prieš penkerius metus ūkyje atlikti dirvožemio tyrimai, laukai tręšiami kintama norma. Nors bendras dirvožemio rūgštumas geras, kalkina tik kai kurias ūkio laukų vietas, kad dėl žemo dirvos pH nebūtų blokuojamas maisto medžiagų įsisavinimas. „Tik taip padirbęs supranti, kiek gali sutaupyti. Be to, ir pasėliai tampa tolygesni, tai akivaizdžiai matyti nuimant derlių. Tad galiu drąsiai pasakyti, kad dirvožemio tyrimai ir tręšimas kintama norma yra technologija, duodanti ekonominę naudą ir tinkanti žaliajam kursui. Nuo problemų nereikia bėgti, jas reikia spręsti, tik svarbu atsirinkti techniką, technologijas“, – sako R. Garuckas.

Dar viena Mariaus funkcija ūkyje – pagalba dirbant išmaniąja technika. „Esu vyresnės kartos žmogus, kompiuterinius dalykus kaip vartotojas išmokstu, bet paleisti, suderinti, pakoreguoti – jaunimo darbas“, – įsitikinęs ūkininkas, pats sėjantis visus ūkyje auginamus augalus ir juos nuimantis – jis pats sėda prie javų ir cukrinių runkelių nuėmimo kombainų vairo. Jo nuomone, kai pats padirbi ir išmoksti, ir darbuotojams lengviau išaiškinti.

„Užjaučiu tuos ūkininkus, kurie savo laukus tik iš džipo nuo kelio mato. Kai pats darai, visai kita darbų kokybė. Neturiu tiek daug hektarų, kad galėčiau nuostolius nurašyti, tad stengiuosi iš turimo ploto susirinkti maksimumą“, – sako ūkininkas.

Paprastina sėjos procesus

Taikydamasis prie klimato kaitos ir siekdamas taupyti sąnaudas R. Garuckas laukų nearia, nors plūgo nėra visai atsisakęs – naudoja jį kas trejus ketverius metus kai kurioms kultūroms. „Kol kas manau, kad to reikia, kaip bus ateityje, nežinau“, – sako, pripažindamas, kad žemės struktūra, humuso kiekis ir klimato sąlygos lemia dirbimo technologijos pasirinkimą. Tiesa, teikia jis pirmenybę giluminiam purenimui ir juostiniam dirbimui bei sėjai: taip dirbama žemė nevartoma, o tik pakeliama, įleidžiama oro ir kartu sumažinamas jos tankis.

Ne vienus metus su technikos gamybos įmone „Laumetris“, su kurios įkūrėjais artimai bendrauja dar nuo artojų varžybų laikų, jis tobulino žieminių rapsų sėjos mašiną, pritaikydamas jiems sėti giluminį purentuvą ir juostinės sėjos metodą plačiais 50 cm tarpueiliais, kartu įterpiant ir skystas trąšas – jas augalai daug greičiau ir efektyviau paima nei granuliuotas. Taip vienu važiavimu vienas žmogus atlieka kelias operacijas, be to, purenama ir tręšiama tik ta juosta, kurioje auga augalai. „Tai ir yra tas ekonominis efektas, nes labai atpinga sėjos technologija – reikia mažiau važiavimų, taupomi degalai, traktoriaus motovalandos, trąšos tikslingai įterpiamos į augalų augimo zoną. Manęs dažnai klausia, kiek daugiau kuli? Man daugiau kulti nereikia, svarbiausia – mažesnė savikaina. Tad savo ruožtu paklausiu kolegų, ką nori padaryti, važiuodami į lauką: būti madingi, išleisti ar užsidirbti pinigų“, – pasakoja radviliškietis.

Nors jau atrodė, kad supaprastintos rapsų sėjos mašiną ištobulino, tačiau drėgnas ruduo parodė, kad tobulinti vis dar yra ką. „Važiuodamas per šlapią lauką prispaudimo ratukas, spausdamas dirvą, padaro ją kaip tešlą ir sėkla uždūsta. Tad pradėjau domėtis, ką daro kolegos Kanadoje ir Ukrainoje. Pasirodo, vietoj ratukų deda vadinamąsias žąsies kojeles. Tad daviau „Laumetriui“ minčių, jie gal kokius šešis skirtingus ratukus pagamino, kol radome optimalų sprendimą“, – sako ūkininkas, svarstydamas, kad šie padargo ratukai turi būti lengvai keičiami ir naudojami pagal poreikį, atsižvelgiant į sėjos sąlygas.

Giluminį purenimą R. Garuckas taiko ir grūdinėms kultūroms sėti – turi tam specialų purentuvą, dirbantį 8–20 cm gyliu. Prie traktoriaus kabina purentuvą, už jo – Väderstad Rapid sėjamąją ir taip vienu važiavimu po žirnių, rapsų ar cukrinių runkelių su giluminiu purentuvu pakelia žemės sluoksnį, įleidžia oro, patręšia ir iš karto pasėja grūdinius augalus.

Išbandė ūkininkas ir juostinę kviečių sėjos technologiją – tam buvo išsinuomojęs Mzuri mašiną ir sėjos rezultatais liko labai patenkintas, nors tiesiai į runkelieną sėjo spalio 26 dieną. Apskritai daugiametė jo ūkininkavimo patirtis rodo, kad žieminių kviečių anksti sėti neverta. „Sėti kviečius pradedu nuo spalio 1 d. Jei anksčiau turėdavau gražius kviečius iš rudens, dabar – pavasarį, nes vėliau pasėti pasėliai nebūna įspūdingi, bet gerai žiemoja, neiššunta“, – pastebėjimais dalijasi Pociūnėlių ūkininkas.

Siekis taupyti paskatino R. Garucką investuoti ir į naują 12 vagučių runkelių sėjamąją – praėjusių metų pavasarį jis įsigijo tiksliąją greitaeigę Väderstad Tempo sėjos mašiną. „Žinoma, šis žaisliukas brangus, sudėtingas ir reikia sugebėti jį valdyti. Kelias dienas ir aš, ir įmonės atstovai po ja gulėjome, kol tinkamai sureguliavome, tačiau tiksliosios sėjos ekonominis efektas iš tiesų didžiulis“, – tikina ūkininkas, atkreipdamas dėmesį į lauko ir sėjimo hektarų nesutapimus, kai, pvz., 10 ha trikampio formos lauke anksčiau tekdavo pasėti 11,5 hektaro.

Cukriniams runkeliams ūkininkas skiria apie 150 ha, tad, pasak jo, sėdamas su naująja tiksliai sėklas dozuojančia mašina sutaupė 14 ha sėklos, o kartu ir nemažai pinigų, nes vieno hektaro sėklos normos kaina siekia apie 350 eurų. Be to, viena sėjamoji, su kuria runkeliai pasėti daug greičiau, leido pakeisti lig tol ūkyje naudotas dvi mašinas, kurioms reikėjo dviejų traktorių, dviejų žmonių, tad ir sąnaudos buvo gerokai didesnės.

Su vienu technikos gamintoju nesisaisto

Ūkininkauti pradėjęs nuo naudotų „John Deere“ traktorių, kuriuos pats atsivežė į Lietuvą iš Olandijos, vėliau išbandė „New Holland“, „Valtra“, „Claas“, „Fendt“ traktorius. Tad dabartiniame ūkio technikos parke – du Valtra traktoriai, tarp kurių ir pirmasis įsigytas 2004 m. su SAPARD parama, vikšrinis Claas, trys Fendt ir iš Švedijos nupirktas galingas Steiger (dabar šių traktorių gamybą perėmusi kompanija „Case IH“). Rimantas sako, kad neatsispyrė pagundai savo ūkyje išbandyti šio legendinio gamintojo traktorių – jo pirmtakai, amerikiečių teigimu, visus indėnų laukus suarė. Tad nemažai metų naudotą ir švedo ūkininko gerokai patobulintą mašiną (jame įdėtas krovininės mašinos variklis, sumontuotas patogus valdymas) Rimantas savo ūkyje naudoja didelio darbinio pločio skutikliui traukti. Beje, visi traktoriai ūkyje turi savo padargus ir transporto darbams nenaudojami – grūdams ar runkeliams vežti Rimantas turi tris krovininius automobilius.

Visus traktorius, išskyrus pirmuosius John Deere ir Steiger, R. Garuckas įsigijo naujus. „Mano nuomone, traktorius reikėtų pirkti naujus, su garantijomis, nes geriau mokėti pinigus bankui už lizingą ir važiuoti su normaliu traktoriumi, nei neturėti nei pinigų, nei traktoriaus, tik geležinį paminklą“, – sako ūkininkas.

Rizikai sumažinti stengiasi jis derliaus dorojimo techniką dubliuoti, pvz., turi po du javų ir cukrinių runkelių nuėmimo kombainus. Nors sutinka, kad tai prabanga ir nelabai ekonomiška, tačiau leidžia greitai ir patikimai sudoroti derlių. „Gyvenimas trumpas, o visos ligos paprastai būna nervinio pobūdžio, tad taip stengiuosi išvengti įtampos ir nervų žudymo per derliaus nuėmimo sezoną“, – tarsteli ūkininkas.

Ūkyje naudojamas kratiklinis Fendt kombainas su juostinio tipo pjaunamąja, kad galėtų našiai rapsus iš pradalgių kulti. Beje, rapsų pjovimas į pradalges ir vėliau kūlimas iš jų leidžia ūkininkui sumažinti riziką, kad kruša juos iškuls dar net neprasidėjus javapjūtei. „Anksčiau pasėlius drausdavau, dabar investuoju į technologijas, kad galėčiau išskaidyti riziką“, – sako R. Garuckas, pabrėždamas, kad toks nuėmimo būdas leidžia rapsams vienodai sunokti, išdžiūti, todėl kuliamos vienodos kondicijos sėklos. Žinoma, reikia tinkamai pasirinkti ir rapsapjovę, nes svarbu, kad pradalgėse rapsai būtų stati ir galėtų ventiliuotis, jei užeitų ilgalaikiai lietūs, o ne gulėtų, kaip linai.

„Tokia technologija taikoma užsienyje, todėl nieko aš neišradinėju. Nėra taip, kad ji vienintelė teisinga, nes viskas priklauso nuo požiūrio. Aš pabandžiau, man patiko, čia lygiai tas pats kaip ir su maistu – paragauji, patinka ir valgai“, – paralelę įžvelgia ūkininkas.

Vis atranda galimybių taupyti

Pernai R. Garuckas įsigijo ir išbandė naudotą cukrinių runkelių kombainą Vervaet su kerpės nepjaunančia technologija. „Kai pats kasu, matau, kad vietomis laukas yra baltas nuo suskaldytų runkelių, tad mažiausiai 10 proc. jų taip ir lieka laukuose, o kartu lieka ir pinigai, kurių negauni už nenuvežtus į cukraus fabriką šakniavaisius“, – kodėl sugalvojo keisti runkelių nuėmimo kombainą, aiškina ūkininkas, per ūkininkavimą išbandęs jau keturias skirtingas technologijas. Kerpės nepjaunančioje mašinoje iš viso nėra peilių, todėl jų ir reguliuoti nereikia, ji nuima tik runkelių lapus, tačiau pačių šakniavaisių nesupjausto ir nesuskaldo. Taip techniniai ir technologiniai sprendimai, Rimanto teigimu, leidžia padidinti derlingumą, o ypač tai aktualu, kai dėl gamtinių sąlygų derlius būna prastokas.

Žaliojo kurso paskatintas iš Danijos neseniai įsigijo savaeigį Horsch purkštuvą. Jis neabejoja, kad didelė 8 t talpa, 30 m sijos, navigacinis purkštukų valdymas, 3D purkštukai leis kokybiškai ir ekonomiškai naudoti chemijos preparatus. Siekdamas tiksliau paskleisti skystąsias azoto trąšas (KAS), galvoja ūkininkas 3D purkštukus pakeisti anglų firmos gamybos purškimo įranga – purkštuku, sumontuotu ant specialios juostelės, kurioje kas 10 cm yra skylutės, todėl purškiama žemyn vienoje linijoje, o svarbiausia, kad purškimo ir padengimo kokybei jokios įtakos neturi aukščio keitimas. „Paprastas sprendimas, tačiau apie tai Lietuvoje kol kas niekas nekalba. O aš esu ieškotojas, kuris renkasi ne tai, kas madinga ir populiaru, bet kas naudinga, duoda efektą“, – sako Pociūnėlių ūkininkas Rimantas Garuckas.

***

Radviliškio rajono Pociūnėlių miestelyje gimęs ir užaugęs R. Garuckas nuo jaunų dienų leido laiką technikoje. Pasirinko inžinieriaus mechaniko specialybę, kurią įgijo Ukmergės technikume, o vėliau pasuko ir į ūkininkavimą. Tiesa, dar vertėsi ir naudotos technikos pargabenimu iš Olandijos. Būtent galimybė palyginti anksti išvažiuoti į Vakarus, pažintis su kitų šalių ūkiais leido susikurti savo ūkio viziją.

Savarankiškai ūkininkauti pradėjo nuo 20 ha, kaip pats sako, iš pradžių įsivaizduodamas, kad tai labai didelis plotas, vėliau pamažu ūkį plėtė ir dabar maždaug jau dešimtmetį dirba apie 500 ha. R. Garucko įsitikinimu, daug darbų darant pačiam, tai optimalus dydis, leidžiantis plėtoti ūkį ir išbandyti naujas, kitose šalyse pasiteisinusias technologijas. O tai Rimantui labai įdomu – jis nuolat domisi, kaip ūkininkaujama svetur, kokie inžineriniai sprendimai taikomi vienoje ar kitoje situacijoje, kaip tinkamai pasirinktos mašinos padeda taupyti ir dirbti mažesnėmis sąnaudomis.