Kiekvienam žemdirbiui svarbu žinoti savo ūkio laukų dirvožemio būklę, nes pagal tai parenkami augalai, sudaroma sėjomaina, planuojamas tręšimas ir dirvožemio kultūrinimas. Agrocheminės savybės, iš kurių svarbiausios yra rūgštumas, organinės medžiagos, judriųjų makro- ir mikroelementų kiekiai, gali padėti tiksliau suprasti dirvožemio būklę.

Trąšų normos skaičiuojamos atsižvelgiant į dirvožemio agrocheminius tyrimus. Kur maisto medžiagų dirvožemyje yra daug, trąšų normos sumažinamos, o kur mažai – padidinamos. Patirtis rodo, kad taip skaičiuojant trąšų normos augalams būna apie 20–35 proc. mažesnės.

Optimalus trąšų naudojimas yra vienas iš ES žaliojo kurso uždavinių. Daugelyje šalių nurodomi aiškūs reikalavimai ir yra suformuota dirvožemio tyrimų politika, tačiau Lietuvoje tikslių reikalavimų tręšiant mineralinėmis trąšomis nėra ir įgyvendinti ES žaliojo kurso formuojamą politiką yra sunku, nes tik nedidelė dalis žemdirbių tiria savo laukų dirvožemius.

Apžvelgsime svarbiausius dirvožemio agrocheminius rodiklius – rūgštumą (pH), judrųjį fosforą (P₂O₅) ir judrųjį kalį (K₂O), mineralinį azotą ir organinę anglį.

Dirvožemio rūgštumas (pH)

Rūgštūs dirvožemiai turi daugybę savybių, neigiamai veikiančių augalus. Rūgščiuose dirvožemiuose būna ne tik daug vandenilio jonų, bet ir augalams kenksmingo judriojo aliuminio ir mažai labai augalams reikalingų kalcio ir magnio. Tokiuose dirvožemiuose augalai blogai pasisavina azotą, fosforą, kalį, kalcį, magnį ir molibdeną. Rūgščiuose dirvožemiuose auginami augalai sukaupia mažiau baltymų, o žolynų rūšinė sudėtis būna prastesnė, nes išretėja arba visai sunyksta pupinės žolės, augaluose kaupiasi daugiau sunkiųjų metalų.

Lietuvoje dirvožemio rūgštumas nustatomas kalio chlorido ištraukoje ir žymimas pH_KCl. Remiantis atliktais tyrimais, sudaryta šalies dirvožemių pH_KCl vertinimo skalė ir parengtos kalkinimo rekomendacijos. Lietuvos dirvožemių pH_KCl praktiniam vertinimui išskiriamos šešios rūgštumo grupės. Mineralinius dirvožemius vertėtų kalkinti, kai jų pH_KCl yra mažesnis nei 5,6, durpinius – 5,1, o laukuose, kuriuose auginamos daržovės – 6,1.

Dirvožemio rūgštumui labai jautrūs yra kviečiai, cukriniai runkeliai, linai, dobilai, liucernos, gūžiniai ir žiediniai kopūstai, pupos ir žirniai. Šiems augalams dirvožemio pH_KCl turi būti ne mažesnis kaip 6,1–6,5. Ne tokie jautrūs yra kukurūzai, miežiai, daugelis miglinių žolių arba jų mišinių, daržovės: pomidorai, agurkai, morkos, burokėliai ir svogūnai. Jiems pH_KCl turi būti ne mažesnis kaip 5,6–6,0. Bulvės, rugiai, lubinai, avižos, ropės gerai auga ir silpnai rūgščiuose dirvožemiuose, kurių pH_KCl ne mažesnis kaip 5,1–5,5.

Geriausia priemonė dirvožemio rūgštumui sumažinti yra kalkinimas. Didesnėmis normomis kalkinami rūgštesni ir sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiai. Kalkinių medžiagų poreikis, skaičiuojant grynu kalciu (Ca), yra: kai nedidelis – 0,4–0,8 t/ha, vidutinis – 0,8–1,2, didelis – 1,2–1,5, labai didelis – 1,6–2 t/ha.

Tokia norma atiduodama per 1–3 metus, o po to verta atlikti dirvožemio rūgštumo tyrimus. Lietuvos klimato sąlygomis per metus iš dirvožemio ariamojo sluoksnio kalcio išsiplauna 150–300 kg/ha. Be to, jo nemažai sunaudoja ir augalai, todėl dirvožemyje kalcio papildymas yra ne vienkartinis, o pastovus darbas.

Šalyje vykdyti dirvožemio stebėsenos tyrimai rodo, kad Lietuvoje šiuo metu yra 26,6 proc. iš dalies rūgščių dirvožemių, kurių pH_KCl neviršija 5,5. Be to, net 42 proc. dirvožemių pH yra mažesnis nei 6,1, t. y. mažiau už optimalų. Ypač daug iš dalies rūgščių (pH ≤ 5,5) dirvožemių yra Vakarų ir Rytų Lietuvoje – atitinkamai 47,8 ir 30,2 procento.

Minėtų dirvožemių daugiausia yra Varėnos (70,5 proc.), Šilutės (72,4), Šilalės (63,6), Pagėgių (61,5), Plungės ir Klaipėdos (po 58,4), Tauragės (57,9), Rietavo (56,5), Šalčininkų (52,5), Vilniaus (48,2), Druskininkų (45,6), Skuodo (45,1), Telšių (43,1), Trakų (42,4) ir Kretingos (40,5 proc.) savivaldybėse. Tyrimai rodo, kad kalkiname per retai ir per mažomis normomis, nes dirvožemiai sparčiai rūgštėja. Prieš dešimtmetį rūgščių dirvožemių Lietuvoje buvo 20,7 proc., o Vakarų ir Rytų Lietuvoje – atitinkamai 38,1 ir 24,1 procentai.

Šiuo metu minėtose šalies zonose rūgščių dirvožemių plotai padidėjo net 6–10 proc. ir tai yra labai daug. Šiuo metu kalkinių medžiagų pasirinkimas yra didelis: greitai ir lėtai veikiančios, dulkinės ir granuliuotos. Kalkinant dirvožemyje kalcio karbonato uoliena išskiria CO₂, todėl ekologiniu požiūriu svarbu neįterpti per vieną kartą daugiau nei vienos tonos kalkinių medžiagų, skaičiuojant grynu kalciu (Ca).

Ūkiuose, kuriuose yra rūgščių dirvožemių, aktualu turėti kas penkerius metus atnaujintas rūgštumo ir kalkinimo kartogramas (planus). Pagal minėtą tyrimų medžiagą matyti pH pasiskirstymas laukuose ir plotai, kuriuos reikia kalkinti, taikomos kalkinimo medžiagos ir normos. Reguliariai kalkinti rūgščius dirvožemius šiandien yra būtina.