„Man visko reikia daug. Ne dėl to, kad godi būčiau – tiesiog mėgstu gausą. Jei sodinu sodą, jis turi būti didelis, su gausybe obuolių, jei kepu pyragą, tai ne vieną, o iš karto du. Turbūt čia suvalkietiškas buožės genas eina iš kartos į kartą, tarsi vidinis varikliukas, varantis mane į priekį“, – šypsosi Kalvarijos savivaldybės ūkininkė Rūta GRIGALIŪNIENĖ.

Rudenį labiausiai matyti kaimiškų gėrybių derlius – slyvos, kriaušės, obuoliai, moliūgai, bulvės. Rūta kantriai viską surenka, nuskina, nukasa ir dar draugams tiesiai į namus išvežioja – juk negalima leisti tokiam gėriui pražūti. Kai rinkosi naują automobilį (prieš tai 13 metų važinėjo su ta pačia mašina), vienas bičiulis patardamas tarstelėjo: imk prabangesnį, juk bulvių nevežiosi. Rūta tik prikando liežuvį ir tyliai pagalvojo: „Kur jau ji nevežios…“

Dvidešimt metų ji gyvena tarp Vilniaus ir Kalvarijos, kur Juodųjų Šaltinių kaime turi ūkį, įkurtą senelių žemėje. „Tokia mano karma, gal kryželis, o gal laimė – tęsti šeimos tradicijas“, – sako moteris, valdanti 800 ha ūkį.

Jaučiasi labiau agronomė negu ūkininkė

Rūta yra antros kartos agronomė, pasekusi tėvo Sigito Anelausko pėdomis. „Esu labiau agronomė negu ūkininkė. Mokiausi sovietmečiu ir mus rengė būti stambių ūkių agronomais. Visada įsivaizdavau, kad dirbsiu kolūkyje, o jei kas blogo nutiks, viskuo pasirūpins pirmininkas“, – prisimena Rūta ir prisipažįsta, kad jei ūkininkaujant nereikėtų tvarkyti visų su gamyba nesusijusių dalykų, jai būtų lengviau.

„Kartais baltai pavydžiu samdomiems įmonių agronomams ir taip norėčiau būti viena iš jų: gilintis į profesijos subtilybes, dalyvauti mokymuose, vaikščioti po laukus ir prižiūrėti pasėlius. Jei gyvenimą leistų kartoti, labai norėčiau paagronomauti, ypač kur tolimame krašte – pavyzdžiui, Kazachstano plėšiniuose ar Kanados laukų platybėse. Gamyboje agronome taip ir neteko dirbti, tik praktiką atlikau“, – sako ūkininkė.

Prisiminimai moterį nuveda į ankstyvą vaikystę, kuri prabėgo mamos tėvų vienkiemyje. „Tėvai, kaip kokį mauglį, norėjo mane socializuoti, tad išsivežė į Marijampolę ir nuvedė į darželį. Senelis, kažko atvažiavo į miestą, ėjo pro darželį ir pamatė mane patvoryje verkiančią. Nieko niekam nesakęs parsivežė atgal į vienkiemį“, – vaikystės epizodą prisimena Rūta.

Kilo tikras skandalas, kai mama, atėjusi pasiimti dukrytės, darželyje jos nerado. Gerai, kad kažkas iš vaikų matė, jog mažylę nusivedė nematytas dėdė. Mama kažkaip susiprato nuvažiuoti iki senelio, visa suplukusi atlėkė ir rado Rūtelę laimingą, smagiai sau kažką skanaus kramtančią. Taip baigėsi tėvų planai padaryti iš dukros pavyzdingą darželinukę.

Kadangi mama buvo mokytoja, jai sunkiau buvo Rūtą į darbą vedžiotis, o tėtis dirbo vyriausiuoju agronomu kolūkyje, tad nuolat drauge pasiimdavo ir dukrą. „Prisimenu tą romantišką jausmą, kai lekiame per laukus: sunkus šalmas sveria galvą, o aš, apsikabinusi tėtį iš nugaros, bandau išsilaikyti ant motociklo“, – pasakoja Rūta ir priduria, kad prireikus tėtis mokėdavo ja gudriai atsikratyti – tai valgykloje palikdavo moterų globai, tai nuvesdavo į dispečerinę: visur mergaite mielai pasirūpindavo, dar kokį skanėstą kyštelėdavo.

Paskui tėtis gavo moskvičių, išmokė Rūtą vairuoti, kolūkiečiai net juokdavosi, kad ne tik pirmininkas, bet ir agronomas vairuotoją turi. „Kai tėtis sugalvojo rašyti disertaciją ir įstojo į aspirantūrą, nusiveždavo mane į Žemės ūkio akademiją. Kol vykdavo paskaitos ar susitikimai su darbo vadovu prof. Petru Vasinausku, ramiai sėdėdavau skaityklos kamputyje. Dabar suprantu, koks protingas ir žavus turėjo būti vyras mano tėtis, kad taip gudriai surasdavo, kas jo dukrą paglobos“, – šypteli Rūta.

Prisiminimuose išlikę ilgi ir erdvūs akademijos koridoriai vėliau, Rūtai įstojus studijuoti agronomiją, buvo jau ne svetimi. „Man patiko, kad ši aukštoji mokykla yra ne mieste, įsprausta tarp namų, o gražioje atviroje vietoje. Blogai jaučiuosi uždarose erdvėse, man reikia matyti horizontą“, – atvira R. Grigaliūnienė, studijavusi, beje, vienu metu su Arvydu Saboniu.

Likimas nuveda ten, kur reikia

Rūta įsitikinusi, kad likimas žmogų nuveda į jam skirtą vietą ir, jei žmogus nepasipriešina, ten ir lieka. Visi absolventai aktyviai rūpinosi paskyrimais, o Rūta ramiai sau laukė. Atsirado paskyrimas dirbti dėstytoja Marijampolės (tuometiniame Kapsuko) tarybiniame ūkyje technikume. Niekam nekilo abejonių – Rūta marijampolietė, ji tegul ir važiuoja. Beje, Rūta jau buvo spėjusi ištekėti ir augino dukrą Gintarę.

„Vienu metu į technikumą atėjo ir kitų jaunų specialistų, susidarė labai smagi kompanija. Tarp manęs ir moksleivių buvo nedidelis metų skirtumas (man – 23, moksleiviams – 19, buvo ir vyresnių), bet tai netrukdė, puikiai sutarėme. Tais laikais visko trūko, tekdavo suktis iš padėties: kartą nuėjau į vaistinę, nupirkau visus, kiek buvo, validolio buteliukus, tabletes iškračiau, etiketes nugramdžiau ir taip pasidariau dailių indelių sėklų pavyzdžiams supilti“, – trejus metus trukusį dėstytojavimo etapą smagiai prisimena ūkininkė.

Dirbdama technikume, moteris įstojo į aspirantūrą. Kartu su vadovu doc. Jonu Kučinsku šaltą ekonominės blokados žiemą kūrė būsimo darbo apmatus. „Apsigyniau disertaciją apie vasarinių rapsų tręšimą. Gerai menu dukros reakciją: valio, mama daugiau rapsų neaugins! Dabar kasmet, kai kuliame rapsus, prisimenu tą naivų vaiko džiaugsmą... Veždavausi ją, keturmetę-penkiametę, į bandymų laukus. Kai įlįsdavau gilyn į pasėlį šakų ar ankštarų skaičiuoti, mergaitei atrodydavo, kad jau pradingau“, – prisimena Rūta. Nenuostabu, kad rapsai vaiko akimis atrodydavo tarsi miškas, nes vasariniai rapsai tais laikais išties buvo labai aukšti. Šalyje aktyviai vyko ir vasarinių rapsų selekcija, buvo kuriama lietuviška veislė Kauniai.

Rūta buvo viena pirmųjų, gavusių jau lietuvišką biomedicinos mokslų daktaro laipsnį. Ji, sako, mokslinio laipsnio nesureikšmino ir juo nesipuikavo, nors savivertę, be abejo, tai kilstelėjo. „Mama auklėjo visur ir visada būti kuklia. Tačiau, kai pretendavau dirbti vokiškoje kompanijoje, laipsnis turėjo lemiamos reikšmės vadovui pasirinkti būtent mane. Jis mokė mane visur pabrėžti, kad esu mokslų daktarė, sakydamas: mes tave nusipirkome su moksliniu laipsniu“, – prisimena R. Grigaliūnienė, šešerius metus sėkmingai dirbusi vokiečių kompanijoje, dabar žinomoje kaip „Bayer CropScience“.

Darbas užsienio įmonėje buvo labai intensyvus, viskas buvo nauja ir įdomu. „Dažnai pagalvoju, kad žmones, anuomet atvežusius į Lietuvą naujausias veisles, pesticidus, technologijas, žemės ūkio techniką, reikėtų apdovanoti už nuopelnus šalies žemės ūkiui. Jie buvo tikri inovatoriai ir labai drąsiai rizikavo. Žinoma, ne be naudos sau, bet tikrai stipriai prisidėjo prie žemės ūkio pažangos – kur kas labiau, negu biurokratai ir valdininkai. Agroverslo įmonių organizuotos ekskursijos į Vakarų Europą atvėrė akis ir mokslininkams, ir ūkininkams“, – įsitikinusi Rūta.

Dar vieną gyvenimo posūkį lėmė vedybos su „Litagros“ vadovu Džiugu Grigaliūnu. „Kadangi „Litagra“ prekiavo mūsų produktais, atsirado interesų konfliktas, kilo daug problemų ir nutariau išeiti iš darbo“, – prisimena moteris. Tada jai buvo 36-eri, tėtis jau buvo atsiėmęs senelių žemę ir ūkininkavo. Rūta ūkininko ūkį įregistravo 2001 m., pradėjo nuo 50 ha žemės: vienų senelių buvo 36, kitų – 14 hektarų. Tų pačių metų vasarą gimė dukra Sigita, tad žvelgdama į dabar jau dvidešimtmetę savo jaunėlę, Rūta tarsi mato ir viso ūkio augimo atspindį.

Spėjo įsikibti į lekiančio traukinio paskutinį vagoną

„Įšokau į ūkininkavimo traukinio paskutinį vagoną, ir tai jau tik įsikabinus, nes traukinys dideliu greičiu jau lėkė pirmyn. Labai padėjo SAPARD parama – nėriau į ją stačia galva. Pirmą projektą atmetė, nes planai buvo grandioziniai, o žemės, technikos ir pinigų turėjau labai kukliai“, – pradžią prisimena moteris. Jai padėjo įdirbis žemės ūkio srityje – įmonės geromis sąlygomis leido įsigyti technikos išsimokėtinai. Visas turėtas santaupas ji investavo į ūkį, po truputį plėtė ir, pagerėjus finansiniams rodikliams, vieną po kito įgyvendino 6 investicinius projektus.

„Kai kurios bendrovės tokią sumą paėmė iškart, o aš per šešis kartus, po truputį plėsdama ir stiprindama ūkį. Net savo vilkšunį Sapardu pavadinome – visas kaimas įsidėmėjo tą žodį“, – nusikvatoja Rūta.

Parama leido greičiau atsistoti ant kojų, nes ūkį teko sukurti iš tikrų tikriausių griuvėsių. Kai atvyko į būsimą ūkio bazę Juodųjų Šaltinių kaime, čia buvo visiškai sugriuvusios fermos su besivoliojančiomis gyvulių gaišenomis. „Mano šaunieji darbuotojai neišsigando ir pasakė: palaukit, pamatysit, čia vynuogės augs. Tas pažadas nuskambėjo visiškai nerealiai, bet laikui bėgant išsipildė – dabar puoselėjame gausiai derančias vynuoges. Sodinukus pirko patys vyrai, išsirinko parodoje „Ką pasėsi“, – pasakoja ūkio šeimininkė. Ūkio bazė dabar puikiai sutvarkyta, aplinka išpuoselėta, prisodinta įvairiausių dekoratyvinių medžių, krūmų ir gėlių, iškastas tvenkinys.

Jau daug metų stabiliai išlaikomos 800 ha dydžio valdos. „Daug kas svarsto, kokia optimali ūkio riba: 100, 500 ha ar daugiau? Manau, jei pėsčia galiu savo laukus apeiti, tai yra optimalus ūkio dydis“, – sako Rūta ir pasidžiaugia, kad laukai išsidėstė labai kompaktiškai, viskas vienoje vietoje. Didžiausias natūraliomis ribomis apribotas laukas siekia net 240 ha. Planuojant sėjomainą, jis net skeliamas pusiau, nes kartais rizikinga ir sunku tokiame plote auginti vienos rūšies augalus.

„Turbūt buvau pati pirmoji šiame krašte, kuri pradėjo dirbti žemę be arimo – tai dariau norėdama sutaupyti laiko ir lėšų. Kviečius sėdavome į skustą dirvą, o Anglijoje nusipirkę giluminį purentuvą su sėkladėže, pradėjome tiesiogiai sėti rapsus. Taip pasikankinau penkerius metus. Atsirado užmirkimų, kilo problemų su iššalimu, rapsus nugraužė šliužai (tai buvo prieš 15 metų!). Gal padargai tais laikais nebuvo tobuli, gal technologijos neatidirbtos, gal neužteko užsispyrimo, bet vėl perėjome prie klasikinio žemės dirbimo būdo – arimo. Žodžiu, dabar taip garsiai propaguojamą minimalų žemės dirbimą išbandžiau ir atidėjau į šoną. Kasmet dalį laukų suariame ir mūsų dirbamoje žemėje, taikant sėjomainą, tai pasiteisina“, – atvirai savo patirtis išsako Rūta.

Matyt, iš savo šeimos šaknų ji paveldėjo prigimtinį supratimą, kaip reikia puoselėti žemę. Nuo seno augino daug žirnių. Kuliant jų visada nemažai išbyra, bet tai ne bėda: pabiroms leidžiama suvešėti ir tada užariamos kaip žalioji trąša: ir sėjomainai labai gerai, piktžolės susinaikina, ir azoto šiek tiek pakaupia. Ūkyje tvarkingai prižiūrimi grioviai, daug metų laukuose saugomi pavieniai medžiai. „Medis dažnai būna vienintelis ženklas, kad kažkada toje vietoje būta sodybos. O kaip įdomu stebėti čia perinčius paukščius, užklystančius zuikius, galų gale, atsikvėpti prisėdus pavėsyje ant akmens. Šiemet iš įmonės BASF gautas apdovanojimas už pavienių medžių saugojimą buvo tik patvirtinimas, kad einame teisingu keliu“, – sako ūkio šeimininkė.

Pažanga pasiekiama šviečiant, o ne draudžiant

Rūta įsitikinusi, kad, siekiant ES žaliųjų tikslų, žemdirbiams pirmiausia reikia švietimo, o per draudimus ir ribojimus nieko nebus: žmonės ras būdų, kaip apeiti nepatogius reikalavimus, jei nesuvoks, kam jie reikalingi. Viskas turi eiti iš vidaus, iš širdies, supratus priežasties ir pasekmės ryšį. Vartotojai taip pat turi keistis – suvokti, kad maisto negalima švaistyti, kad ir kreiva morka yra gera. Būtina pagelbėti ir trečiosioms šalims, nes iš ten eina didžiausia tarša planetos mastu. Reikia ieškoti būdų, kaip proporcingiau paskirstyti vartojimą, kad vieni nešvaistytų, o kiti nebadautų.

„Manau, visų pirma, yra švietimas, žinios. Agronomas gerai supranta augalų pasaulyje vykstančių procesų priežastis ir pasekmes. Savo darbuotojams daugybę kartų aiškinau, kodėl reikia trąšas augalams atiduoti ne vienu kartu, o per kelis etapus. Čia kaip ir su dienos maisto porcija: jei viską suvalgysi vienu prisėdimu, juk nebus gerai. Arba teigti, kad plūgas pražudys planetą, taip pat neteisinga. Man keista matyti, kaip žmonės, kurie organizuodavo artojų varžybas, pastatė paminklą plūgui, staiga nėrė į krūmus ir tyli“, – stebisi Rūta.

Jos ūkio laukų dirvožemis labai margas – žemės bonitetas kinta nuo 27 iki 53 balų, pasitaiko ir žvyro, ir durpių. Ūkininkė spėja, kad būtent dėl durpingų vietų kilo ir kaimo pavadinimas – Juodieji Šaltiniai. Šaltinių čia išties labai daug, o per sausras, stebint laukus iš drono, aiškiai matyti žaliuojančios vietos, kurias pagirdo šaltinių vanduo.

Rūta skaito daug profesinės literatūros, priklauso Lietuvos agronomų sąjungai, važiuoja į seminarus, lauko dienas ir iš visų sukauptų žinių dėlioja savo ūkio dėlionę. Randa laiko ir visuomeninei veiklai – prieš dešimt metų su bendraminčiais įsteigė Kalvarijos trečiojo amžiaus universitetą. „Džiaugiuosi, kad klausytojų nemažėja, stebuklingai pavyksta rasti įdomių lektorių. Žmonėms reikia žinių, susitikimų, išvykų. Renkamės Kalvarijos bibliotekoje, esu labai dėkinga ten dirbančioms moterims, kad mus priglaudžia ir labai daug padeda“, – sako R. Grigaliūnienė. Vyras Džiugas irgi darbuojasi netoliese, jis yra Vazniškių žemės ūkio bendrovės bendraturtis.

„Iš vaikystės pasakojimų ūkininkus įsivaizdavau kaip labai darbščius, dvasingus žmones, šviesuolius. Man atrodė, kad tapusi ūkininke sukursiu pavyzdinę vietą Lietuvoje. Kažin, ar tai pavyko, visokių būna momentų. Kol kas neįsivaizduoju rudens, kada jau nesėsiu... Pasėjam ir žinau, kad tikrai pradedu dar vienus ūkininkavimo metus, ir gera širdyje nuo to žinojimo“, – baigia pokalbį Rūta Grigaliūnienė.