Šį posakį labai mėgsta Irma ir Algis TREČIOKAI, gyvenantys beveik Kazlų Rūdos miškuose ir turintys nedidelį daržovių, vaisių ir uogų ūkelį, žaismingu pavadinimu „Kokoko ūkis“.

Atrodytų, kur ten „beiti“... Bet iš tiesų jų gyvenimas net ir sukantis 70 arų sklype yra nesibaigianti kelionė į save. Įdomi, nekasdieniška, pilna aistros ir meilės viskam, į ką vieną dieną pradeda tiestis rankos.

Žemė žmonos nesužavėjo

Artėjančių švenčių proga šią istoriją pirmiausia turbūt derėtų pradėti nuo Irmos saldumynų, kuriuos ji gamina – nepatikėsite – tik nuo 2021-ųjų sausio, bet jau spėjo visus priblokšti ir skoniu, ir grožiu. Tačiau jų nebūtų net atsiradę, jeigu ne visi kiti Irmos gyvenimo pokyčiai ir vyro meilė žemės ūkiui. Tiesa, visai kitokia nei įprastam, tad ir tai turi priešistorę.

Kai 1986 m. susipažino taikomąją matematiką ir ekonomiką baigusi Irma ir metalo apdirbimo technologo specialybę turintis Algis, jų bendras gyvenimas prasidėjo įprastai ir tvarkingai – Kybartuose, savame name su lopinėliu žemės. Irma tuo metu savęs ir prasmės ieškojo darbuose. Kybartai po Kauno, kuriame ji ilgai gyveno, nebuvo svajonių vieta, bet šeima yra šeima.

Vyras tuo metu jau turėjo šiltnamius ir dėl papildomo uždarbio augino daržoves. Norėjo, kad tuo užsiimtų ir žmona. Žmonai, nors iš kaimo kilusiai, žemės darbai nepatiko kategoriškai ir, nors juos bandė prisijaukinti – nepavyko. O Algis į žemdirbiškus atradimus niro vis giliau.

Nori kažką keisti – keisk mitybą

Vis dėlto esminį gyvenimo lūžį lėmė sušlubavusi vyro sveikata. Gydytojai nežarstė optimistinių pažadų, Algis nusprendė gydytis pats ir keisti gyvenimo būdą. Tuomet dar nebuvo interneto, tad informaciją apie sveiką gyvenseną teko rinkti po kruopelytę ir eksperimentuoti. Reikalai pamažu pradėjo taisytis. Vėliau atsivėrė interneto erdvės – skaityk ir norėk: nuo mokslinių straipsnių iki populiarių, nuo filosofinių – iki psichologinių.

Taip ir atėjo suvokimas, jog viskas yra susiję: neįmanoma rūpintis sveikata ir gyventi taip, kaip gyvenai. Jei nori kažką pakeisti, pirmiausia turi keisti savo gyvenimo būdą. O gyvenimo būdas – tai pirmiausia mityba.

„Po šios suvoktos žinios – ir kita: žemė irgi yra organizmas ir, jeigu ją teisingai maitinsi ir prižiūrėsi, tai ir joje augantys augalai nesirgs, jiems nereikės papildomų trašų, kaip ir mums nereikia gerti vaistų, jeigu gyvename teisingai“, – pokyčių esmę trumpai paaiškina Irma.

Nuo orchidėjų iki fotografijos

Į dabartinę sodybą Kazlų Rūdos miškuose pora atsikėlė prieš 8 metus. Algiui ši sodyba taip patiko, kad sandoris įvyko per dvi savaites. Irma tuo metu dirbo „Mantingos“ vyr. ekonomiste ir jos akiratyje buvo visai kiti pomėgiai. Pavyzdžiui, apie 2010 m. jos gyvenime atsirado fotografija.

„Aš, visai ne gėlininkė, pradėjau auginti orchidėjas. Kaip ir viską – aistringai. Dauginau, pražydindavau, keičiau, siunčiausi, o po to jas reikėjo gražiai nufotografuoti. Vos išmokau tai padaryti, orchidėjas mečiau ir panirau į fotografiją. Daug mokiausi pas įvairius fotomenininkus, vieni kelių dienų kursai, pvz., buvo Sankt Peterburge. Pradėjau fotografuoti vestuves, krikštynas, bet tai nebuvo mano pašaukimas, atsigaudavau fotografuodama meninius portretus. Dabar fotografija liko tik sau – sielai. Fotografuoju gamtą, žvaigždes, darau reportažus kelionėse“, – Irmos žodžiai berte byra ir tai tik jos istorijos pradžia.

Veganiškos žemdirbystės link

Tuo tarpu Algis naujoje sodyboje netruko pastatyti šiltnamį ir kaip pašėlęs sodino vaistinius augalus ir įprastus bei retus uogakrūmius. Ne po vieną ir ne po du – su užmoju. Dabar sode auga šermukšniai, šaltalankiai, aktinidijos, šeferdijos, žilakrūmiai, ožerškiai, raugerškiai, svarainiai, cidonijos, šilauogės ir dar daugybė augalų.

Didžiąją dalį maisto šeima užsiaugina pati – parduotuvėse jie reti svečiai. Neperka konservuoto maisto, duonos, labai saikingai valgo mėsą, seniai atsisakė įvairių padažų, majonezo. O požiūris į ūkininkavimą, gyvenant sodyboje, išsigrynino iki veganiškos žemdirbystės. Dabar jų sklype nenaudojamos ne tik jokios cheminės trąšos, bet ir mėšlas – augalai stiprinami įvairiausių žolių fermentais.

Surinkęs daugybę informacijos, Algis atsirenka tai, kas tinka jam, ir netausodamas savo rankų darbo viską pritaiko ūkyje. Raugia žoles su tam tikromis pirktomis bakterijomis, daro fermentuotas ištraukas ir jomis maitina daržoves. Auginimo technologija sau ir pardavimui nesiskiria, juolab kad ir derliai džiugina. Pažvelgus į šiltnamį su pomidorais tikrai nepasakysi, kad ten nei kruopos trąšų.

Šiemet pradėjo auginti ir batatus – bus įdomu, kas išeis iš šio eksperimento, o kol kas jais mėgaujasi patys ir dovanoja bičiuliams.

Išdrįsti pasirinkti... laisvę

Ar Irma mėgsta sodybą su visais ūkio darbais? Ne. Jai gražu ir smagu dėl vyro atradimų, tačiau tai ne jos. Su kiekviena diena vis labiau ima stigti laisvės. Ypač, kai prasideda dažnesnės kelionės į užsienį. Izraelis, Marokas, Libanas... O Jordaniją ji tiesiog įsimyli ir... jai pritrūksta atostogų.

Irma tuomet galutinai suvokė, kad nori mėgautis gyvenimu. Sėdėdama po žvaigždėmis Wadi Rum (Mėnulio slėnio) dykumoje labai aiškiai suprato, kad geriausias laikas ką nors daryti yra dabar. Atėjo jos laikas: laikas įgyvendinti savo svajones, laikas kurti – pirmiausia save.

„Išeiti iš „tikro“ darbo beveik į niekur, palikti palyginti aukštas pareigas, saugumą, garantijas nebuvo lengva, tačiau aš tai padariau. „Gerai, kad gali tai sau leisti“, „Gerai, kad tu nebijai“, – girdėjau iš aplinkinių. Žinoma, kad bijojau, bet baimė mane labiau skatino veikti nei tūnoti susigūžus. Pagalvokite, jei neturėtumėte jokių baimių ir nerimo dėl ateities, ar gyventumėte taip, kaip gyvenate dabar, ar vis dėlto kažką keistumėte? Aš pakeičiau. Noriu daryti tai, kas man patinka, ir turiu savo gyvenimo viziją“, – patikina moteris.

Ji išėjo keliauti, matyti, pažinti ir parodyti kitiems. Baigė kelionių vadovų-gidų kursus, į Jordaniją lydėjo kelias draugų grupes. „Pradėjo megztis ryšiai su kelionių agentūromis, susipažinau su vietiniais, patekau į tų žmonių pasaulį, supratau kitokio gyvenimo dėsnius ir taisykles. Manau, kad jau šiek tiek pažįstu tą šalį ir jos žmones. Per pastaruosius dvejus metus Jordanijoje praleidau daugiau kaip tris mėnesius ir didelę laiko dalį viena – keliavau pakeleivingomis mašinomis, vietiniais autobusais, patyriau daugybę nuotykių, bet situacijos, kuri išgąsdintų, nebuvo. O kai viskas pradėjo įsibėgėti, sustabdė pandemija ir karantinas. Susirinkau po visą Jordaniją pasklidusius savo daiktus ir grįžau namo“, – pasakoja Irma.

Po kelionių – pinikų atradimai

Vyras visai nepyko dėl Irmos kelionių, jų santykiai jau seniai yra laisvi ta prasme, jog abu suprato, kad žmogus yra laisva būtybė ir gali gyventi kaip mano reikalinga. Irma prisipažįsta iš tiesų esanti per laisva gyventi kaip visi, ir jis tai žino, kaip ir tai, kad jei situacija netenkina, tuomet iš jos išeini arba keiti save ir savo požiūrį. „Bandyti keisti kitą – tai kelias į niekur. O suprasti ir gyventi kaip mes, yra ilgas ir tik mūsų kelias, kol kas juo einame susikibę už rankų“, – tarsteli Irma.

Tos rankos dar labiau susikibo tuomet, kai Irma, grįžusi iš kelionių, pertvarkė savo kambarį ir pora savaičių pagalvojusi, ką veiks, užsiėmė… makramė (kalbininkai rekomenduoja vadinti pinikais - red. past.). Pamokos internete – ir gimė neeiliniai darbai. Ši veikla Irmai labai patiko, tarsi meditacija po kelionių grįžus namo.

Bet ir ūkis niekur nedingo, rudeniop džiugino uogų derlius ir reikėjo su tuo kažką daryti. Juo labiau kad Irma virtuvėje jautėsi kur kas geriau nei daržuose, padarydavo gardžių žaliavalgiškų tortų ir šiaip mėgo nenuobodų eksperimentinį gaminimą.

Pastilės, traškiai, prieskoniai ir kiti skanėstai

Gimė idėja džiovinti vaisius. Šeima įsigijo rimtesnių džiovyklių, pasigilino į receptūras ir praėjusių metų Kalėdų išvakarėse atsirado nuosatabios vaisių pastilės – nerealiai geras skanėstas, pagamintas iš vaisių ir uogų tyrės nenaudojant cukraus. Procesas ilgas, darbo daug, kai vaisių ar uogų tyrė sudžiūsta tai ne kažin kas lieka, bet įdomu.

Irmą taip pat sužavėjo džiovinti daržovių ir sėklų traškiai be jokių miltų, mirkyti linų sėmenys, daiginti grikiai ir prieskoniai, o kur dar džiovinti pomidorai. Viskas džiovinama žemoje temperatūroje, kad išliktų naudingosios savybės. Pomidorų padažas su moliūgais be cukraus irgi puikus, Irma taip pat gamina augalinį gėrimą iš kokosų, migdolų, avižų.

Augaliniai sūriai, tortai, ledai, naminis aliejus – galima būtų vardyti ir vardyti dar jos virtuvinius atradimus. O visai neseniai ūkiniame pastate atsirado ir nedidelis augalinių žaliavų perdirbimo cechelis. Vieną dieną Irma tiesiog užsiminė, kad būtų gerai jį įsirengti, o po kurio laiko Algis su visa reikiama įranga jau stovėjo kieme. Kol kas viskas iš savo lėšų, niekas mažyčio versliuko dar neparėmė, bet, anot Irmos, kai viskas iš meilės tam, kuo užsiimi, o ne vien priemonė išgyventi, ne parama ir svarbiausia.

Kosminių desertų iššūkis

O dabar… pagaliau! Po buhalterijos, orchidėjų, fotografijos, išėjimo iš darbo, kelionių, gidės kursų, meilės Joradinijai, pinikų ir visokių sveikuoliškų skanėstų apie naujausią Irmos meilę – veganiškus saldumynus. Kazlų Rūdos miškų sodyboje gimsta tokie kūriniai, kokius paprastai matome tik prašmatniausiose ir brangiausiose didmiesčių konditerinėse. Ir dar – veganiški. Be cukraus, baltų miltų, dažiklių, konservantų ir t. t. Jie jau turi savo gerbėjų būrį. Lygiai taip pat aistringai, kaip ir į bet kurią kitą veiklą, Irma į šią veiklą paniro nuo 2021-ųjų sausio.

„Saldumynus atradau atsitiktinai. Vieną dieną socialiniuose tinkluose radau konditerę, kuri organizuoja veganiškų desertų kursus. Buvo palyginti nebrangūs, sausį susirinko tik trys mokiniai ir tai buvo mano pirma pažintis su tuo, ką dabar darau. Kai tų kursų neužteko, pradėjau ieškoti gilesnių žinių, radau jų Sankt Peterburge pas vieną nerealų mokytoją, jauną vaikiną. Jis pats kuria receptus, mokymas labai išsamus, atviras, suteikia daug informacijos – tikrai duoda ne žuvį, o meškerę. Šiam užsiėmimui, kaip ir visiems kitiems mano darbams, reikia aistros, meilės ir avantiūrizmo sveikąja prasme. Sakiau ir sakysiu: žmogus be aistros tik egzistuoja“, – tokia Irmos paieškų motyvacija.

Taigi dabar Algis gyvena savo ūkyje, o ji – ūkio virtuvėje. Tie kosminiai desertai įnoringi ir užsispyrę, bet tikrai ne labiau už Irmą. Tai ji patyrė su sausainėliais makarunais, kaip pati sako, su pačiu įnoringiausiu desertu, pavykusiu gal iš 20 karto, bet už tai dabar jie visada išeina tobuli. Kaip ji padaro visus kitus stebuklus, kalba būtų ilga, bet jau vien tie aprašymai: compote, cremeux, confy, mousse… Magija!

Kai kas nors pavyksta lengvai, Irma dairosi, ko dar išmokti. Šiuo metu bando susidraugauti su šokolado „pražydinimu“. Mokosi iš šokolado kurti gėlių žiedus tortams puošti. Jai patinka šios medžiagos plastiškumas ir galimybės, tad į namus siuntomis skrieja ir įvairiausios šokolado puošmenų gaminimo priemonės. Kol kas viskas taip ir vyksta: ką uždirba – tas kursams ir priemonėms, bet, anot Irmos, o kam kitam, kai džiugina darbai, o ne daiktai.

Būti drauge – nenuobodu

Algiui veiklos irgi nestinga ir, nors žemės darbai dabar rimsta, toliau ieško, kuo užsiimti, ką dar pagerinti ir patobulinti. Rytais Irmai jis ištiesia daržovių plakinio kokteilį su fermentuotais pienių žiedais, serenčiais ar dilgėlėmis. Vakarais Irma pakviečia jį ragauti kokį nors naują labai dažnai eksperimentinį jos desertą.

Jie pirmą kartą per 30 bendro gyvenimo metų diena iš dienos kartu. Sakytum, priverstinai dėl susiklosčiusių aplinkybių, bet tikrai nenusivylę. Pasirodo, jog abu, būdami pakankamai laisvi ir savarankiški, moka būti ir drauge. Galbūt todėl, kad turi savo veiklas, po bendro ūkio stogu, kuris labai gražiai juos vienija, o gal dėl to, kad, būdami vienas šalia kito tiek metų, jau visai nenori kažko kitame pakeisti. Abiems smagu, kad tebenori drauge leisti laisvalaikį. Todėl sėdę į automobilį kartais pasiekia pajūrį, kokią nors kitą gražią Lietuvos vietą, ar tiesiog išeina pasivaikščioti. Tiesa, Irma priduria, kad idealių santykių nebūna, o ginčuose atsiranda augimas, bet pripažįsta, kad dabar dažniausiai susiginčija jau tik dėl bendrų buities reikalų.

„Taip, kaip gyvename dabar, neidami į įprastinius darbus, yra mūsų gyvenimo būdas ir aistra, o mūsų tikslas pragyventi iš mylimos veiklos. Nenorime kuo daugiau uždirbti ir kuo labiau išsiplėsti. Žmogui reikia labai mažai daiktų, o štai mylima veikla – labai svarbu. Kai tai supranti, daug kas išsisprendžia“, – patikina Irma Trečiokienė.