Iš lėto braidydama po įvairiaspalvių žiedų pievą Šušvės pakrantėje ir pirštų galiukais švelniai glostydama ūgtelėjusias smilgas kėdainietė Jurgita GRIGARIENĖ tarsi stabdo laiką. Moteris nori įsiminti kiekvieną prisilietimą, kad vėliau tą laukinių gėlių ir augalų šėlsmą perkeltų į savo kūrybą.

Žvelgiant į keramikės Jurgitos Grigarienės, šiandien žinomos ne tik Kėdainiuose, bet ir už Lietuvos ribų, darbus, sunku patikėti, kad moteris nėra baigusi meno studijų.

„Menininku gali tapti kiekvienas“, – tikina J. Grigarienė. Šiandien ji kiekvienam tai sako drąsiai ir atvirai, nors prieš porą dešimtmečių tuo užtikrinta nebuvo. Užslėptą menininkės pradą ji prikėlė, kai pravėrė Dailės mokyklos suaugusiųjų studijos duris. Tada teko išbandyti ir tapybą, ir tekstilę, tačiau labiausiai rankos tiesėsi į baltąjį molį. „Labai žavėjausi keramikos darbais, tačiau niekada negalvojau, kad pati sugebėčiau prakalbinti molį“, – atvira keramikė.

Jurgita augo menui neabejingoje šeimoje – jos tėveliai, gyvenantys Pajieslyje (Kėdainių r.), visą gyvenimą nesiskyrė su daina ir šokiu. Jie tik prieš porą metų atsisveikino su Krakių suaugusiųjų folkloro ansambliu „Žiedupė“.

Į Dailės mokyklą – kartu su dukra

Mokydamasi mokykloje, Jurgita labiau garsėjo kaip sportininkė, tačiau ir į dailės pamokas ėjo noriai ir labai mėgo piešti, o piešinius dažniausiai skirdavo mamai. Tačiau domėjimasis tapyba taip ir baigėsi su mokykliniais piešiniais.

Tik palydėjusi dukrą į Kėdainių dailės mokyklą, Jurgita sužinojo, kad toje įstaigoje sėkmingai gyvuoja ir suaugusiųjų studija. Joje buvo gilinamasi į tekstilę ir keramiką.

„Labai susidomėjusi lankiau tekstilės pamokas, nes save drąsinau mintimi, jog esu bandžiusi siūti, tai nebūsiu visiška naujokė. O štai su keramika buvo liūdna – man ji pasirodė visai neįdomi. Bet buvo gėda prieš mokytoją Giedrę Nagreckienę nieko neveikti. Mokytoja įkalbėjo bent jau puodelį sau nusilipdyti, tada jau galėsiu ir mesti molio minkymą. Pasirodo, mokytoja Giedrė buvo įžvalgi – tokio nekalto pasiūlymo užteko, kad aš į rankas paėmusi molį jo jau nebepaleidau“, – savo draugystės su keramika pradžią prisimena J. Grigarienė.

Užmerktos akys ir gėlių vainikai

Šiandien Jurgita sunkiai įsivaizduoja dieną, kad nenubėgtų į savo studiją ir neprisiliestų prie itališko baltojo molio, iš kurio lipdo nuostabaus grožio vazas, lėkštes, angelus, žmogeliukus, gyvūnėlius.

Kuo Jurgitos darbai skiriasi nuo kitų? Ogi jie visi labai pozityvūs, smulkmeniški, kruopščiai padaryti, o žmonės ir gyvūnai visada nulipdyti užmerktomis akimis. „Dažnai sulaukiu klausimo, kodėl mano žmogeliukai ir angeliukai užsimerkę. Atsakau paprastai – jie svajoja. Juk ir patys svajojame ne atmerktomis, o užmerktomis akimis. Man išgalvoti nieko nereikia, kuriu tai, ką pati išgyvenu, – sako keramikė.

Girdžiu, kad darbai panašūs į mane. Žmogiukai ir angeliukai užsimerkę, pakėlę galvas į viršų. Ilgai ieškoti atsakymo į tokias pastabas netenka, aš pati kalbėdama nuolat taip darau – pakėlusi galvą užsimerkiu.“

Negalima nepastebėti, kad didžiąją dalį jos kūrinių puošia gėlės. „Be gėlių savo darbų ir kasdienybės neįsivaizduoju – tai nuostabi gamtos duotybė“, – sako Jurgita, dažną savo kuriamą vazą apjuosianti gėlių žiedų vainikais.

Jurgitą drąsiai galima vadinti tikra gėlių fėja. Būtent gėlės tapo ir labdara užsiimančio Kėdainių moterų klubo „Lions“, kurio narė yra kūrėja, simboliu. Veikliosios kėdainietės, įkvėptos Jurgitos, pačios lipdo keramines gėlytes, kurias pardavusios už gautas lėšas remia sergančius ar pagalbos prašančius Kėdainių krašto žmones.

Kūryba dovanojo laimę

Jurgitos draugystės su keramika pradžia nebuvo lengva. „Būdavo, einu į keramikos užsiėmimus ir grįžtu liūdna, nes kažkas nepavyko. Molis man pasidavė labai sunkiai minkomas. Tačiau aš esu užsispyrusi ir iki paskutiniųjų siekiu užsibrėžto tikslo. Kartais po nesėkmingos dienos parsinešdavau molio namo ir, kai šeima sumigdavo, lipdydavau pati viena. Kartais užsisėdėdavau net iki paryčių. Pabudusi šeima labai džiaugdavosi mano kūriniais. Galbūt tie darbai nebuvo kokybiški, vykę, bet tas nuoširdus namiškių žavėjimasis man tapo įkvėpimu, užsidegimu daryti ir nesustoti“, – atvira J. Grigarienė.

Ji prisiminė, kad nemalonių staigmenų pateikdavo ir krosnis. „Atidarai krosnį ir randi begalę šukių, nes sudužęs vienas darbas sudaužo ir šalia esantį“, – liūdnus momentus prisimena menininkė. Tačiau tokie nutikimai tik stūmė pirmyn.

„Dirbau ir dirbau, kol galiausiai pradėjo sektis. Pamažu praskleidus keramikos paslapčių skydą, mano gyvenimas pasikeitė radikaliai – keramikoje suradau save. Labai džiaugiuosi ir aš pati, ir mano šeima, nes tapau tiesiog laimingesnė. Dirbant mėgstamą darbą, kiekviena diena teikia gerokai daugiau džiaugsmo. Esu dėkinga vyrui ir dukrai už palaikymą, supratimą ir padrąsinimą“, – sako Jurgita.

Nenuspėjama ugnies galia

Jurgita neslepia, kad pradėjusi darbą negali sustoti pusiaukelėje – molį minko ir lipdo tol, kol mintyse gimęs kūrinys būna baigtas. Be to, darbas su moliu įpareigoja pradėtą darbą užbaigti – juk tai ne piešinys, kurį gali tapyti etapais, ar gobelenas, kurį gali austi, kai randi laisvo laiko.

Tačiau pats lipdymas yra tik pusė kūrinio, kita dalis – glazūravimas. „Visiems sakau, kad keramika tuo ir unikali, jog ne viskas kūrėjo valioje. Darbą nulipdau, maždaug parą jį kepu 1 200 laipsnių krosnyje, vėliau atvėsintą glazūruoju ir vėl kepu. Tas antrasis kepimas slepia daugybę paslapčių, nes niekada nežinai, kaip spalva pasiduos karščiui ir koks bus galutinis rezultatas. Galiu daryti du identiškus darbus, tačiau jie vis tiek bus skirtingi, nes savų improvizacijų į kiekvieną kūrinį įneša ugnis“, – kūrybines paslaptis atskleidžia J. Grigarienė.

Darbų negalima nemylėti

Iš to, kaip Jurgita pasakoja apie savo kūrybą, akivaizdu, kad ji kuria su didžiuliu džiaugsmu ir meile. Pasak kūrėjos, neretai darbai turi ir savo istorijas. Labiausiai ji mėgsta kurti konkrečiam žmogui. Tada užsisvajoja ir į kūrinį sudeda daugybę pozityvių minčių, skirtų tam, kurį pasieks darbas.

„Atiduodama dirbinį, visada žmogaus prašau, kad jis kūrinį prižiūrėtų. Juk į jį sudėjau viską, ką turiu geriausio. Savo darbais noriu atkreipti dėmesį, kad šiuolaikinis žmogus gyvena nesiliaujančiame bėgime ir nemoka pasidžiaugti akimirka. Kuriu laimingam, gebančiam džiaugtis žmogui“, – sako menininkė. Ji dirba ne dėl kiekybinio, o dėl kokybinio rezultato. Matyt, todėl jos darbai išskirtiniai, gausiai dekoruoti mažomis, kruopščiai nulipdytomis detalėmis.

Paklausta, ar lengva save įkvėpti darbui, Jurgita sako, kad būna visokių dienų. „Niekada savęs neprievartauju ir nelipdau „iš reikalo“. Būna dienų, kad pametu mūzą, tada einu į kiemą, pasivaikštau po žolę, paskambinu draugei, ar tiesiog pažvelgiu į dangų. Mane įkvepia knygos, sutikti žmonės, pamatyti vaizdai, muzika. Ji namuose skamba visą dieną. O dirbtuvėse nuolat įjungta viena ar kita radijo stotis, tad jų darbuotojus juokais vadinu savo kolegomis“, – kūrybos įkvėpėjus vardija keramikė.

Darbai lentynose neužsiguli

Jurgita turi savo braižą, kartais darbai atsiranda susiklosčius aplinkybėms. Kai su vyru buvo pakviesti į vestuves, galvojo, ką prasmingo, nekasdieniško ir įdomaus padovanoti jaunavedžiams. Nutarė ryžtis avantiūrai ir į dovanos gamybą įtraukti visus svečius – pagamino didelę vazą ir, atsivežusi molio, pasiūlė ją papuošti visiems svečiams.

Nors buvo baimių, kad daugelis gali atsisakyti tokios veiklos, tačiau viskas vyko atvirkščiai – visi svečiai kantriai minkė molį, darė gėlytes ar kitus elementus ir jais puošė paruoštą pagrindą. Vėliau tą kūrinį Jurgita nuglazūravo, išdegė ir jaunavedžiai gavo unikalų, nepakartojamą daiktą.

„Vėliau tą patį pasiūliau pakartoti draugei, šventusiai gimtadienį – juk drauge praleistas laikas kažką kartu kuriant tampa labai prasmingas“, – sakė keramikė, kuri ne tik kuria namuose, bet ir lanko ugdymo įstaigas, kad savo kūrybos paslaptis perduotų vaikams.

Kava ar arbata, geriama iš Jurgitos sukurtų puodelių, atrodo daug skanesnė. O obuoliai, sudėti į jos rankomis nulipdytą dubenį, vilioja daug labiau negu sukrauti į paprastą indą.

Jurgitos dirbtuvėse esančios lentynos pustuštės – kūrėjos darbai tiesiog jose neužsiguli ir kone tiesiai iš krosnies keliauja pas užsakovus. „Turiu namų reikmėms tarnaujančių darbų: puodelių, lėkštučių, vazų. Visa kita labai greitai randa savo vietą kituose namuose“, – sako J. Grigarienė.

Ji laiminga, kad visai netyčia atrado molį, su kuriuo draugystė šiandien labai svarbi ir artima. Keramika jai – ir darbas, ir laisvalaikis, o svarbiausia – didelis malonumas. Ji didžiuojasi, kad kažkada nenuleido rankų ir atrado tai, kas tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. „Didžiausia mano ateities kūrybinė svajonė – kad galėčiau kurti iki pat gyvenimo galo. Juk tiek dar visko neatrasta. Kasmet aptinku naujų spalvų, raštų. Tikiu, kad dar tikrai padarysiu kažką nauja“, – save ir kitus nustebinti pažada nesibaigiančiame kūrybiniame sūkuryje besisukanti Jurgita Grigarienė.