23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2021/12
Investicijos į dirvožemio našumo didinimą visada atsiperka
  • Prof. emeritas Albinas ŠIULIAUSKAS, Danguolė ŠIULIAUSKIENĖ VDU Žemės ūkio akademija
  • Mano ūkis

Lietuva didelę dalį vidaus produkto sukuria agrariniame sektoriuje, kuriame svarbiausią vietą užima kultūrinių augalų auginimas. Todėl dirvožemių, kaip pagrindinės gamybos priemonės, našumo didinimas turėtų būti ne tik ūkininkų, bet ir visos valstybės reikalas.

Senųjų civilizacijų (Egipto, Šumerų, Indijos, Kinijos ir kt.) kūrimosi istorijos rodo, kokį didžiulį dėmesį ir investicijas šių valstybių valdovai skyrė dirvožemiams – dabar lieka tik pavydėti.

Lietuvoje visais laikais iš natūralių gamtinių turtų būtent dirvožemis buvo ir yra svarbiausias šalies gamtinės kilmės turtas, bet didžioji dalis rūpesčių dėl jo gerinimo užkrauti žemdirbiams ir su jais bendraujančioms įmonėms.

Norisi atkreipti ūkininkų dėmesį į dirvožemių našumo pagerinimo svarbą tiek ūkine prasme (didėja derlingumas), tiek šio verslo aukšto ekonominio efektyvumo požiūriu. Bandysime įrodyti, kad investicijos į dirvožemių našumo didinimą yra tarp ekonomiškai efektyviausių verslo veiklų.

Lietuvos dirvožemių vidutinis našumas 2020 metais siekė tik 37–42 boniteto balus, arba 10–15 balų mažiau už ES šalių vidurkį. Siekdami ir toliau išsaugoti šalies augalininkystės produkcijos aukštą konkurencinę galią pasaulio rinkose, privalome skirti daugiau lėšų dirvožemių našumui didinti.

Labai tikėtina teorinė galimybė per ateinančius 20–25 metus stipriai padidinti didesnės (60–70 proc.) dalies dirbamų žemių našumą iki 45–52 boniteto balų, o 8–12 proc. dirvožemių našumas galėtų viršyti net 53–60 balų reikšmę, jei mums pavyks sureguliuoti jų melioracines sistemas, nukalkinti per rūgščius priemolių ir priesmėlių dirvožemius, optimizuoti humuso ir augalams būtinų maistinių mineralinių elementų koncentraciją dirvožemiuose. Iki 20 proc. šalies dirvožemių dėl įvairių priežasčių taip ir liks žemo našumo. Jei mums pavyktų šį tikslą pasiekti, tai Lietuvos dirvožemių našumas priartėtų prie ES šalių vidurkio.

Dirvožemių našumo vertinimas (pagal G. Staugaitį ir Z. Vaišvilą, 2019 m.)

  • Labai geros ūkinės vertės dirvožemiai 47–65 boniteto balai;
  • Geros ūkinės vertės dirvožemiai 42–47 boniteto balai;
  • Vidutinės ūkinės vertės dirvožemiai 37,1–42 boniteto balai;
  • Prastokos ūkinės vertės dirvožemiai 32,1–37 boniteto balai;
  • Prastos ūkinės vertės dirvožemiai < 32 boniteto balai.

Žemių pirkimo ir pardavimo kainos

Prekybos žeme sutarčių analizė rodo, kad dabartiniu metu jos vidutinė kaina Lietuvoje yra 2 000–6 000 Eur/ha, nelygu žemės našumas ir jos sukultūrinimo laipsnis, geografinis adresas ir atstumas nuo magistralinių kelių bei kitos aplinkybės.

Žinoma, būna ir išimčių, kartais žemės kaina būna gerokai didesnė arba žemesnė. Vidutinė žemės kaina dabar yra apie 4 000 Eur/ha. Tai daug ar mažai? Tikslaus atsakymo nėra, nes žemės kaina nėra stabilus rodiklis. Antai, iki 1995 m. vieną hektarą žemės, kurios dirvožemis yra vidutinio našumo, buvo galima nusipirkti už 2–3 tūkst. litų (tuomet tai buvo 500–750 JAV dolerių) arba 8 kartus pigiau negu dabartinė kaina.

ES šalyse senbuvėse šiandien žemės kaina net 5–10 kartų didesnė negu Lietuvoje. Dėl buvusių žemų žemės pirkimo kainų ir ypač dėl draudimo žemę parduoti kitų šalių piliečiams šimtai tūkstančių lietuvių sukūrė nuosavus ūkius. Ir nemaža dalis šių ūkių (dėl turimų žemių vertės stipraus išaugimo) tapo milijonieriais.

Nors per 25 metus (1995–2020 m.) žemių kaina Lietuvos vidaus rinkoje padidėjo net 8 kartus, tačiau ji vis dar yra 1,5– 2,5 karto pigesnė negu Lenkijoje ir 5–10 kartų pigesnė negu Vokietijoje. Esame įsitikinę, kad ir mūsų šalyje žemių kainos per ateinančius 20–25 metus dar padidės 3–5 kartus, o gal ir daugiau. Neabejojame, kad, laikui bėgant, žemės kainos, nors ir mažesniais tempais, didės ir kitose ES šalyse.

Sunku rasti kitą verslo sritį, kurios veiklos pelningumas prilygtų žemių pirkimo ir pardavimo verslui. Panašius pelningumo rodiklius galime gauti tik investuodami į dirvožemių našumo didinimą, ką ir siūlome daryti. Ši veikla gausiai atlygina padarytas investicijas. Ekspedicinių ir gamybinių bandymų duomenys rodo, kad dabar dirvožemio našumui padidėjus 1 balu, žieminių kviečių derlingumas vidutiniškai padidėja 160–180 kg/ha, vasarinių kviečių – 145– 160; žieminių rapsų – 100–120; vasarinių rapsų – 80–95; žieminių rugių (linijinės selekcijos veislės) – 115–130; kukurūzų silosui – 800; kukurūzų grūdams – 150– 175; cukrinių runkelių – 1 600–1 900; bulvių – 850 kg/ha.

Be abejo, boniteto balo vertė dar tiesiogiai priklauso ir nuo gebėjimo laiku ir kokybiškai atlikti visus auginimo technologijose nurodytus darbus ir, žinoma, nuo faktinių klimato sąlygų per augalų vegetaciją.

Dirvožemių našumo didinimo kryptys ir svarbiausi darbai

Lietuvoje dirvožemiai pagal jų mechaninę (granuliometrinę) sudėtį prioriteto tvarka yra pasiskirstę taip: priesmėliai, priemoliai, smėliai ir moliai. Iš jų augalininkystės versle perspektyviausi yra lengvi ir vidutinio sunkumo, turintys veikiančią drenažo sistemą priemoliai ir iš dalies priesmėliai ant priemolių. Būtent čia ir pradėkime žemių sukultūrinimo darbus, nes jie duos didžiausią pridėtinę vertę. Dirvožemių našumą didinantys darbai atliekami tokia seka:

  • techniniai darbai – akmenų nurinkimas, daugiamečių piktžolių ir atskirų krūmynų pašalinimas, dirvų paviršiaus išlyginimas kokybišku žemės dirbimu ir būsimų sėjomainos laukų kontūrų sukūrimas;
  • melioracijos sistemų einamoji renovacija;
  • dirvožemių reakcijos sureguliavimas;
  • humuso ir maistinių mineralinių elementų koncentracijos dirvožemiuose optimizavimas;
  • dirvų dirbimo sistemų sukūrimas, nelygu esamos dirvožemio savybės ir ūkiuose taikomos sėjomainų schemos, siekiant maksimaliai atkurti dirvožemio struktūrą ir poringumą.

Dirvožemių našumo didinimo prioritetai

Žemių našumo kompleksinio didinimo darbai visada turi prioritetinę seką. Techniniai darbai ir melioracijos sistemų einamoji renovacija beveik kiekviename ūkyje vykdoma kasmet, nes be jų neįmanoma naudoti intensyvių auginimo technologijų.

Daug sunkiau ūkiams sekasi nukalkinti per rūgščias dirvas ir optimizuoti humuso ir augalų maistinių mineralinių elementų koncentraciją dirvožemiuose. Per ilgai užsitęsė ir naujųjų sėjomainos sistemų kūrimo ir praktinio įdiegimo į gamybą darbai. Apie tai galite paskaityti ankstesniuose mūsų straipsniuose žurnale „Mano ūkis“

Dirvožemio rūgštumas susietas su vandenilio ir aliuminio jonų koncentracija dirvožemio tirpale. Labiausiai augalams kenkia judrusis aliuminis. Kai dirvožemyje jo būna 30–50 mg/kg, augalų pasėliai labai išretėja, susiformuoja silpnesnės šaknys ir išauginamas menkas javų ar rapsų derlius.

LŽI Vėžaičių ir Vokės filialuose atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad ryškiausias rūgščių priemolių ar priesmėlių dirvų kalkinimo poveikis būna tada, kai patenkinamai veikia drenažo sistema, o humuso jose yra daugiau kaip 2–2,5 proc. Tokiu atveju kalkinimas panaikina ar sušvelnina svarbiausią minimumo veiksnį – dirvų rūgštumą.

Humuso koncentracijos dirvožemiuose optimizavimas. Žinome, kad būtent humusas gimtųjų uolienų dulkes pavertė visaverčiu dirvožemiu ir nuo jo kiekio jame labai priklauso dirvožemių našumas. Todėl visos agrotechninės priemonės, didinančios humuso kiekį dirvožemiuose, yra labai svarbios ir jas privalu taikyti kasmet. Jų paskirtis – didinti „žaliavų“ (augalų liekanų ir trąšų) kiekį humifikacijos proceso poreikiams tenkinti ir mažinti humuso irimą augalų vegetacijos eigoje.

Skaičiavimai rodo, kad vienos tonos humuso susikūrimo savikaina yra 200 eurų. Nemažai. Tačiau žinant, kad jis yra pagrindinis dirvožemio ir jo struktūros kūrėjas ir dirvožemio eroziją stabdantis veiksnys, didinantis jo šilumos imlumą, akumuliuojantis drėgmę ir mažinantis mineralinių maisto medžiagų išsiplovimą iš ariamojo horizonto, visos investicijos jo kiekiui didinti atsiperka su kaupu.

***

Dirvožemių rūšys ir svarbiausios jų savybės

Lietuva maža valstybė, tačiau jos dirvožemiai labai margi. Dirvožemininkai V. Buivydaitė, B. Jankauskas ir A. Motuzas išskiria štai tokias Lietuvos dirvožemių rūšis.

Rudžemiai (Cambisols) susidarė purioje vidutiniškai sudūlėjusioje dirvodarinėje uolienoje, turi rudžeminį diagnostinį horizontą ir iki 50 cm nuo paviršiaus neturi glėjiškumo savybių. Būna karbonatingieji, įsotintieji ir neįsotintieji bazėmis, glėjiškieji ar giliau glėjiniai; panašūs į neutralų ar nuo rūgštoko iki šarmiško (pH 5,6–7,3), humusingi (apie 3 proc.), turi daug augalams reikalingų maisto medžiagų. Glėjiškieji – sausinami. Tai našiausi šalies dirvožemiai, paplitę Vidurio Lietuvos žemumoje, jie užima apie 17 proc. šalies dirvožemio dangos.

Išplautžemiai (Luvisols). Jų iliuviniame moliuotajame diagnostiniame horizonte susikaupia iš viršutinio eliuvinio diagnostinio horizonto išplautos molio dalelės ir druskos. Jų kiekis gilesniuose iliuvinio horizonto sluoksniuose nuosekliai didėja. Būna karbonatingieji, paprastieji, pajaurėję, stagniniai ir glėjiškieji ar giliau glėjiniai; vidutinio humusingumo (2–2,5 proc.), mažo rūgštumo ar rūgštoki (pH 5,4–6). Glėjiškieji sausinami ir kalkinami. Paplitę Žemaičių aukštumos rytinėje ir Aukštaičių aukštumos vakarinėje dalyje, kur mažesnis dirvodarinių uolienų karbonatingumas, užima apie 21 proc. šalies dirvožemio dangos.

Palvažemiai (Planosols) susidarė dėl sezoninio paviršinio įmirkimo lygiame ar įdubusiame reljefe. Turi jaurinį diagnostinį horizontą ir stagniškumo diagnostinių savybių, susijusių su sunkios granuliometrinės sudėties paklojine dirvodarine uoliena. Būna įsotintieji ir neįsotintieji bazėmis, puveningieji ir durpiškieji. Sausinami. Paplitę Lietuvos pietrytinės dalies limnoglacialinėse lygumose, mažų plotelių būna ir lėkštuose, nuožulniuose šlaituose, užima apie 1,5 proc. šalies dirvožemio dangos.

Balkšvažemiai (Albeluvisols) turi eliuvinį ir moliuotąjį diagnostinius horizontus bei balkšvaliežuviškumo diagnostinę savybę iliuviniame moliuotajame horizonte. Būna įsotintieji ir neįsotintieji bazėmis, stagniniai ir glėjiškieji ar giliau glėjiniai; mažo ar vidutinio humusingumo (1–2,5 proc.), vidutinio rūgštumo (pH 5–5,5) ar labai rūgštūs (pH 4–5), turintys nedaug maisto medžiagų, dažnai kalkintini ir sausintini. Paplitę Baltijos ir Žemaičių aukštumose, užima apie 20,4 proc. šalies dirvožemio dangos.

Smėlžemiai (Arenosols) nuo paviršiaus turi didesnį kaip 100 cm smėlio sluoksnį. Būna karbonatingieji, rudžemiškieji, paprastieji, pajaurėję ir glėjiškieji ar giliau glėjiniai. Dirbamų laukų ūkinė vertė menka, geriau tinka auginti mišką. Paplitę Dzūkijos fliuvioglacialiniuose ir pajūrio eoliniuose smėlynuose, užima apie 11,9 proc. šalies dirvožemio dangos.

Jauražemiai (Podsols) susidarė spygliuočių miškuose, nekarbonatingose, dažniausiai lengvos granuliometrinės sudėties dirvodarinėse uolienose. Jiems būdingas intensyvus pirminių ir antrinių mineralų dūlėjimas, tirpių dūlėjimo produktų, humuso išplovimas iš viršutinių horizontų, jaurinio ir iliuvinio humusinio geležingojo diagnostinių horizontų susidarymas. Paplitę įvairaus dydžio ploteliais (užima apie 6,7 proc. dirvožemio dangos) šalia smėlžemių fliuvioglacialiniuose ir eoliniuose smėlynuose.

Šlynžemiai (Gleysols) susidarė veikiami negiliai slūgsančio gruntinio arba pritekančio į reljefo pažemėjimus vandens ir turi ryškią glėjiškumo diagnostinę savybę po humusiniais mineraliniais ar organiniais horizontais. Priemolio šlynžemiuose dažnai gausu geležies ir mangano konkrecijų. Būna karbonatingieji, įsotintieji ir neįsotintieji bazėmis, puveningieji ir durpiškieji. Sausinami. Paplitę nedideliais ploteliais žemiausiose reljefo vietose, įdubimuose, užima apie 8,6 proc. šalies dirvožemio dangos.

Durpžemiai (Histosols) paviršiuje turi storesnį negu 40 cm šviežios ar iš dalies susiskaidžiusios organinės medžiagos durpinį diagnostinį horizontą. Jame yra daugiau kaip 20 proc. organinės medžiagos; būna žemapelkės, tarpinės pelkės ir aukštapelkės durpžemių. Užima apie 9,5 proc. Lietuvos dirvožemio dangos įvairiose šalies vietose.

Salpžemiai (Fluvisols) susidarė upių slėnių, rečiau marių, ežerų ar jūros pakrančių aliuvinėse sąnašose. Giliau kaip 50 cm nuo paviršiaus turi aliuvinės diagnostinės medžiagos. Būna karbonatingieji, įsotintieji ir neįsotintieji bazėmis, puveningieji ir durpiškieji. Našūs. Paplitę Nemuno slėnyje ir deltoje, užima apie 3 proc. šalies dirvožemio dangos.

Trąšažemiai (Anthrosols) yra antropogeniniai aukšto našumo dirvožemiai, veikiami ar pakeisti žmogaus ūkinės veiklos. Tai – įvairios kilmės dirvožemiai, kurių savybes lemia sukultūrinimo lygis.