Daugelis gyvulių augintojų yra susidūrę su infekcinėmis (užkrečiamosiomis) gyvūnų ligomis ir žino jų padarinių kainą: tai ekonominiai nuostoliai dėl kritusių gyvulių, brokavimo, mažesnių priesvorių, gydymo išlaidų, negautos produkcijos. Dažnai manoma, kad su infekcinėmis ligomis galima kovoti tik gyvulius vakcinuojant arba gydant simptomiškai, tačiau pamirštama apie biosaugą.

Infekcinė liga bandoje yra kaip ledkalnis. Jis vaizduoja bandos sveikatingumo situaciją, atsižvelgiant į infekcijos ir ligos paplitimą tarp bandos gyvulių. Reikia pabrėžti, kad infekcija (užsikrėtęs individas be ligos simptomų) ir liga (užsikrėtęs individas su mažiau ar daugiau išreikštais klinikiniais požymiais) nėra tas pats, nors dažnai šie žodžiai vartojami kaip sinonimai.

Daugelio infekcinių ligų, ir ypač tų, kurios ekonomiškai svarbios Lietuvoje, atvejais dalis bandos gyvulių po kontakto su ligų sukėlėjais (virusais, bakterijomis, parazitais ir kt.) gali likti neužkrėsti. Šie gyvuliai arba įgauna imunitetą, arba išlieka imlūs infekcijai ir vėliau gali užsikrėsti. Kita dalis gyvulių po kontakto su ligų sukėlėjais užsikrečia, bet neturi matomų klinikinių požymių (pvz., nekarščiuoja, nešlubuoja, neviduriuoja ir pan.). Be specialių tyrimų tokius gyvulius bandoje labai sunku nustatyti. Jie gali ir likti tokios būklės arba dėl įvairių veiksnių (pvz., veršiavimosi, didelio produktyvumo ar streso) pradeda sirgti su klinikiniais požymiais. Tokie kliniškai sergantys gyvuliai gali nugaišti, ir tai aiškiausiai matomas infekcinių ligų padarinys.

Tačiau tai – tik ledkalnio viršūnė, nes tokių gyvulių gali būti labai nedaug. Didžiausi nuostoliai patiriami dėl užsikrėtusių (turinčių infekciją), bet sergančių be simptomų ar su vos pastebimais, nes tokių gyvulių yra kur kas daugiau negu gaištančių. Esant tokiai situacijai, gyvulininkystės ūkių investicijos į šėrimą, geresnes laikymo sąlygas ir gyvulių genetiką gali ekonomiškai neatsipirkti, ypač jei patenka nauja liga ar įvyksta jos protrūkis.

Tačiau yra būdas, dažnai palyginti nebrangus, kuris gali padėti padidinti investicijų potencialą ir sumažinti infekcinių ligų sukeliamus nuostolius. Tai – biologinis saugumas (biosauga).

Per mažai dėmesio biosaugai

Gyvulininkystėje biologinis saugumas – tai priemonių visuma, skirta apsaugoti bandos, tam tikros teritorijos ar net šalies gyvulius nuo infekcinių ligų sukėlėjų. Biologinio saugumo priemonės yra ne tik dezinfekcinės medžiagos, tvartų dezinfekavimas, tvoros ir pan., bet ir žmonių požiūris, elgsena, kai tyčia ar netyčia nesilaikoma biosaugos reikalavimų, ir žinojimas, kaip tas priemones įgyvendinti. Biologinio saugumo priemonės padeda išvengti produktyvumo nuostolių, nes galima padaryti, kad liga nepatektų į ūkį, o jei jau yra ūkyje, tai gyvuliai mažiau serga ir gaišta, užtikrinama geresnė produkcijos kokybė ir saugumas bei gyvūnų gerovė.

Pramoninė kiaulininkystė ir paukštininkystė jau kurį laiką taiko griežtas biologinio saugumo priemones, kad apsisaugotų nuo pavojingų ligų (pvz., afrikinio ir klasikinio kiaulių maro, didelio patogeniškumo paukščių gripo ir kt.), kartu mažindami priklausomybę ir nuo antimikrobinių medžiagų naudojimo. Tačiau galvijininkystėje ir avininkystėje biologinio saugumo priemonių Lietuvoje ir kitose Europos bei pasaulio šalyse vis dar naudojama per mažai. Remiantis ES atliktais tyrimais, dažniausios to priežastys – gyvulių augintojų žinių trūkumas ir nepasitikėjimas specialistų rekomendacijomis.

Norint, kad infekcinės ligos padarytų kuo mažiau ekonominių nuostolių, šiuolaikinėje gyvulininkystėje šių ligų prevenciją reikia taikyti bandos lygiu, o ne gydyti ar apsaugoti vieną ar kelis bandos gyvulius. Biologinio saugumo priemonėms dažnai reikia palyginti nedaug išlaidų, tačiau svarbu, kad prižiūrėtojai pakeistų požiūrį į elgesį su gyvuliais. Į biologinio saugumo priemones reikia žiūrėti ne kaip į trukdžius ar papildomą naštą, bet kaip į kasdienę veiklą, kuri padeda užtikrinti gyvūnų sveikatingumą, produktyvumą, ūkio tvarumą ir gyvūnų gerovę.

Kodėl būtina taikyti biologinio saugumo priemones

Išorinio biologinio saugumo priemonės apsaugo nuo infekcinių ligų sukėlėjų patekimo į bandą ar ūkį, o vidinio biologinio saugumo priemonės mažina infekcinių ligų sukėlėjų plitimą bandoje, jeigu ligų sukėlėjai į ją pateko.

Yra žinoma, kad gyvulių bandose, kur tinkama biosauga, gaunama didesnė nauda ir iš gyvulių vakcinacijos bei įvairių pašarų papildų. Belgijoje 550 ūkininkų apklausa atskleidė 5 pagrindines priežastis, kodėl jie taiko biologinio saugumo priemones:

• didesnis ūkio pelningumas dėl geresnio produktyvumo,
• stabilesni ūkio rodikliai,
• saugesnė produkcija ir geresnė jos kokybė,
• geresnė gyvūnų gerovė,
• jaučia pareigą laikyti gyvulius sveikus.

Biologinio saugumo priemonės ir jų apimtis gali skirtis, atsižvelgiant į ūkio tikslus, dydį, buvusias ir esamas infekcines ligas, grėsmės patekti į ūkį iš naujo.

Privalomus biologinio saugumo reikalavimus įvairioms gyvulių rūšims nurodo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Lietuvoje šiuo metu ypač svarbu jų laikytis kiaulių ūkiuose, siekiant apsisaugoti nuo afrikinio kiaulių maro.

Penki biologinio saugumo principai gyvulininkystėje

Biologinio saugumo principus ir reikšmę suprantantys gyvulių laikytojai biosaugos priemones lengviau ir efektyviau pritaiko savo ūkiuose. Galima išskirti 5 pagrindinius principus, kuriais remiantis taikome biologinio saugumo priemones.

Atskirti užkrėstus gyvūnus ir užkrėstą aplinką nuo sveikų imlių gyvūnų ir neužkrėstos aplinkos. Kad ligų sukėlėjai neplistų, labai svarbu stengtis atskirti infekcijos sukėlėjų šaltinius (pvz., užsikrėtusius gyvulius, žmones, užkrėstus daiktus ir kt.) nuo imlių (galinčių užsikrėsti), bet dar neužkrėstų gyvulių. Tai galima pasiekti užkertant kelią tiesioginiams (nosis į nosį ir pan.) ir netiesioginiams (per daiktus, transportą ir kt.) kontaktams tarp užkrėstų ir imlių gyvulių. Dažnai tokių kontaktų išvengti visiškai nepavyksta, nes, tarkime, reikia atnaujinti bandą, ūkį lanko kiti gyvulių augintojai, todėl reikia imtis atsargumo priemonių: tinkamai karantinuoti naujus gyvulius – tai svarbi priemonė saugant bandą nuo naujų ligų; dezinfekuoti lankytojų avalynę ar taikyti kitas priemones. Taip pat ir ūkio viduje į sergančius ar užkrėstus gyvulius reikia žiūrėti kaip į sveikųjų infekcijos šaltinį, ir visomis galimomis priemonėmis riboti jų kontaktus.

Mažinti infekcinių ligų sukėlėjų kiekį gyvulių aplinkoje. Net ir taikant griežčiausias biologinio saugumo priemones nepavyks užtikrinti sterilių gyvūnų laikymo sąlygų ir tai nėra siekiamybė ūkiuose. Tačiau, laiku atskirdami sergančius gyvulius nuo sveikų, tinkamai valydami ir dezinfekuodami, valdydami gyvulių judėjimą ir pan., galime sumažinti nepageidaujamų patogenų kiekį gyvulių aplinkoje, kad užteks natūralaus gyvulių imuniteto jiems nesusirgti.

Kartais Lietuvos bandose atsiranda avių galvų, tešmenų ar kitų vietų patinimų (būdinga kazeoziniam limfadenitui, aktinobaciliozei). Prapjovus tokias vietas randama pūlių, kurie dažnai išleidžiami į aplinką, taip ji užkrečiama įvairiais sukėlėjais ir atsiranda rizika užsikrėsti kitiems bandos gyvuliams.

Galvijų ir avių nagų problemos dažnai yra infekcinės kilmės, tačiau jas tvarkant neretai elgiamasi taip, tarsi šie patogenai neplistų per įrankius ar aplinką. Todėl būtina dezinfekuoti įrankius po kiekvieno gyvulio ir tinkamai sutvarkyti aplinką, kurioje dirbama.

Infekcinių ligų sukėlėjų plitimo būdai yra nevienodai svarbūs. Daugelis infekcinių ligų sukėlėjų efektyviai plinta per tiesioginį kontaktą su kitais gyvuliais, o kiti plitimo keliai, tarkime, per užkrėstus apyvokos daiktus, transportą ar pašarus dažnai nėra tokie efektyvūs. Todėl, atsižvelgiant į ūkio specifiką, reikia nustatyti konkrečius biosaugos prioritetus. Į bandą įvežami nauji gyvuliai beveik visada kelia didžiausią naujų ligų riziką. Taip Lietuvoje plinta pagrindinės ekonominės reikšmės infekcinės ligos: galvijų rinotracheitas ir virusinė diarėja, paratuberkuliozė, avių maedi-visna, virškinamojo trakto ir ektoparazitai, kontaginė ektima ir kt. Taip pat su naujais gyvuliais galima įsivežti ir antibiotikams atsparių bakterijų ar antiparazitinėms medžiagoms atsparių parazitų.

Jei ligos sukėlėjo plitimas tam tikru būdu yra neefektyvus, tačiau jis kartosis dažnai, tai sukėlėjo plitimo rizika gali padidėti reikšmingai. Kuo dažniau kartojasi veiksmas, per kurį į ūkį gali patekti ar ūkyje plisti ligų sukėlėjai, tuo didesnė tų sukėlėjų perdavimo rizika. Pavyzdžiui, jeigu jie plinta per gyvulių prižiūrėtojų rankas ar darbo avalynę (o jie gali dažnai turėti kontaktą su gyvuliais nedezinfekavę rankų ar avalynės), tai ligos sukėlėjų perdavimo rizika taps reikšminga. Kuo dažniau ūkyje lankosi įvairūs žmonės (ypač supirkėjai, sėklintojai, veterinarijos gydytojai, vadybininkai) ir patenka į gyvulių laikymo vietą, tuo didesnė infekcinių ligų sukėlėjų patekimo rizika.

Kuo daugiau gyvulių bandoje (ūkyje), tuo didesnė ligų patekimo ir plitimo rizika. Kuo didesnė gyvulių banda, tuo didesnė biologinio saugumo reikšmė. Tokiose bandose yra daugiau gyvulių, kurie gali užsikrėsti ir daugiau užsikrėtusiųjų, kurie platina ligų sukėlėjus, užkrėsdami aplinką taip, kad ir kiti gyvuliai pradeda sirgti. Taip pat didesnėse bandose dažnesni kontaktai su išorine aplinka. Tai gali pernešti ligų sukėlėjus.

***

Nors biologinio saugumo priemonių planus sukurti ir įgyvendinti gali padėti veterinarijos gydytojai, tačiau tai įvykdyti bus sunku, jei patys gyvulių laikytojai tinkamai nesupras biologinio saugumo principų ir priemonių, kad galėtų kasdien juos taikyti ir prižiūrėti, kaip jų laikosi darbuotojai ir lankytojai. Reikės laiko, kol išryškės biosaugos taikymo rezultatai, tačiau ši prevencinė priemonė yra gyvulių sveikatingumo pamatas.