23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2021/12
Agronomija visada išliks ieškojimų ir atradimų sritis
  • Rasa JAGAITĖ
  • Mano ūkis

Profesorius Vaclovas BOGUŽAS atidavė žemdirbystės mokslui kelis dešimtmečius. Lietuvos agronomų sąjunga, šiemet mininti veiklos 100- metį, suteikė jam garbės nario vardą. Su profesoriumi, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų katedros vedėju, kalbamės apie tai, kaip keičiasi ūkininkavimas, žemės ūkio technologijos ir agronomijos mokslas, kokias mokslininkas įžvelgia ateities perspektyvas.

Jau kelis dešimtmečius dirbate žemdirbystės srities mokslinį darbą. Kas nulėmė šį pasirinkimą?

Gimiau Šilalės rajone, prie Šiauduvos, kaime, todėl didelės nuostabos nėra, kad pasirinkau agronomo kelią. Pirmiausia baigiau tuometį technikumą Rietave, o po to, vasarą padirbėjęs agronomu ūkyje, rudenį įstojau į Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultetą. Profesoriaus Antano Stancevičiaus rekomenduotas likau akademijoje, nes nuo 1986 m. buvau pakviestas į Žemdirbystės katedrą.

Kas Jums šioje srityje patraukliausia?

Žemdirbystė yra augalininkystės ir visos agronomijos dalis. Sakoma, kad agronomas yra antras po Dievo. Tikrai, pirmiausia lemia gamta, o toliau nuo agronomo priklauso, koks bus rezultatas. Manyčiau, visi, baigusieji agronomiją, jaučia tą patį.

Lietuvos agronomų są junga, viena iš nedaugelio profesinių organizacijų šalyje, šiemet paminėjo įkūrimo 100-metį. Laikui bėgant, vystantis technologijoms, agronomo svarba išlieka?

Technologijų pokyčiai milžiniški, pasikeitė ir ūkininkavimo sąlygos. Mažų ūkių savininkams irgi nepakenktų agronominės žinios, o stambių ūkių savininkams jų tikrai reikia. Agronomų poreikis didelis ir agroverslo įmonėse, mūsų fakulteto studentai lengviausiai įsidarbina pagal specialybę, randa darbus ir sostinėje, ir miestuose, ir kaimuose.

O dabartinis laikotarpis, ES žaliasis kursas agronomų svarbą dar labiau iškelia. Šiame kontekste tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse agronominių, biologinių žinių poreikis didėja. Pavyzdžiui, nors tam tikras augalų ligų ar kenkėjų problemas padeda spręsti cheminės augalų apsaugos priemonės, bet, kita vertus, ilgainiui atsiranda sveiko maisto ir dirvožemių sveikatos problemų... Taigi, dabar agronomams prasideda pats klestėjimas, nes profesinių žinių kuo toliau, tuo labiau reikės.

Koks pokytis per 35-erius žemdirbystės tyrimų metus jums atrodo netikėčiausias?

Yra tyrimų, kuriuos kažkada pradėjome turėdami vienokį įsivaizdavimą apie galimus jų rezultatus, o ilgainiui gavome visai ką kita. Pavyzdžiui, dar 2000-aisiais pradėjo tyrimus, auginant augalus be jokio žemės dirbimo, nors nesitikėjome, kad, palyginti su kitais būdais, derlius bus geras. Tiesiog šį variantą pasirinkome kaip vieną iš daugelio, labiau palyginimui su kitais, o ne tikėtinam geriausiam rezultatui. Mūsų nuostabai, kuo toliau, tuo labiau šis būdas pasiteisina, nes jau turime 22 metų tyrimų rezultatus ir galime įvertinti. Gauname arba tokį pat derlių, kaip tradiciškai dirbant žemę, o kai kuriais metais rezultatai netgi geresni.

Daug bendraujate su ūkininkais, dalyvaujate seminaruose, lauko dienose. Kokias technologines klaidas dažniausiai pastebite konsultuodami žemdirbius?

Pirmiausia norėčiau pasidžiaugti, kad pastebiu ūkininkus, kurie eina ne tik koja kojon su technologijų pokyčiais, bet kai kurie – jų priekyje. Sakykime, yra ūkininkų, kurie augina pasėlius be jokio žemės dirbimo (vadinamoji no-till technologija), atlieka įvairių eksperimentų, o patirtimi dalijasi socialiniame tinkle susibūrusioje grupėje.

Bandymus su tarpiniais pasėliais ir žemės dirbimu vykdau nuo 1982 m., bet yra ūkininkų, kurie mane nustebina. Štai ūkininkas iš Šakių r. Mindaugas Martinaitis po žieminių kviečių pasėjo tarpinius pasėlius (šakninius ridikus ir garstyčias), kadangi tais metais buvo itin šlapias ruduo, sunku buvo paruošti dirvas žiemkenčių sėjai, tai jis rugsėjo pabaigoje įdirbo tuos tarpinius augalus ir pasėjo javus. Gavo tikrai gerą derlių. Nors toje srityje panašius tyrimus darėme, bet toks ūkininko sprendimas, o ypač gautas rezultatas, buvo netikėtas.

Jeigu kalbėsime apie žemdirbystės klaidas, tai jos ūkiuose dažniausiai būna įprastos, kai nesilaikoma elementarių agronominių žinių. Pvz., arimas turi būti kokybiškas ten, kur reikia, nes šiam darbui atlikti išlaidų daug, todėl turi būti ir atitinkama nauda. Posakis, kaip darė mano seneliai, taip darysiu ir aš, ne visuomet tinka. Dabar tenka įvertinti ilgalaikį žemės dirbimo poveikį per humusą, per anglį, todėl akcentai tampa visai kiti. Galime gauti tokius pat derlius su gerokai mažesnėmis sąnaudomis. Tas pats ir su sėjomainomis: elementaru, kad vienais metais turi būti auginami dirvos derlingumą gerinantys, kitais galima auginti ir dirvos derlingumą mažinančius augalus. Tuomet būtų išlaikomas humuso balansas. Bet kartais tokio supratimo ūkiuose pritrūksta.

Esate vienas aktyvių Lietuvos artojų asociacijos narių, Pasaulio artojų asociacijos valdybos narys, daugelį metų teisėjavote arimo varžybose. Pastaruosius dvejus metus mūsų šalyje šios varžybos nebevyko. Ar tai rodo, kad arimo visai atsisakysime?

Arimo varžybos pirmiausia yra tradicijų puoselėjimas, meistriškumo parodymas ir šventė žemdirbiams, o ne tik technologijos propagavimas. O ūkiuose ir toliau reikės arti dirvas tiems, kurie turi mažiau žinių ar augina daugiametes žoles, kurias reikia atnaujinti, taip pat daržininkams. Na, o tiems, kur didesni ūkiai, vyksta technikos atsinaujinimas ir tikimasi didesnių perspektyvų, tai palankus metas pereiti prie naujų technologijų.

Kad ir kokios būtų taikomos žemės dirbimo ir auginimo technologijos, pastaruoju metu tarsi iš naujo atrandama paties dirvožemio, kaip visos augalininkystės pagrindo, reikšmė. Kodėl jis buvo užmirštas ir kodėl į jį vėl atsigręžta būtent šiuo metu?

Kai atsirado cheminės trąšos, jų efektas derliui buvo labai juntamas ir apčiuopiamas. Bet ilgainiui, kuo daugiau trąšų naudojama, tuo didesnė chemijos neigiama įtaka pasireiškia dirvų mikroorganizmams ir visiems biologiniams procesams. Pavyzdžiui, naudojame azoto trąšas, o tie mikroorganizmai, kurie vystosi ant augalų šaknų ir fiksuoja atmosferos azotą, nebeišgyvena, nes gamtoje viskas vyksta mažiausių sąnaudų principu. Kitas pavyzdys: plūgai buvo labai reikalingi gyvulininkystės ūkiams – užarti ganyklų velėnas, mėšlą ir pan. Bet, atsiradus galingiems daugiavagiams plūgams ir kasmet jais giliai ariant dirvas, buvo išverstas podirvis, plonas humusingas sluoksnis sumaišytas su juo. O intensyvus žemės dirbimas irgi skatino organinės medžiagos ardymą. Tai atsitiko ne per vienus metus, o per dešimtmečius. Todėl ir vėl reikia didesnio dėmesio dirvožemiams.

Kai tuometėje Žemės ūkio akademijoje apie 90-uosius metus, kelių mokslininkų iniciatyva, kūrėsi Ekologinės žemdirbystės draugija, jau tada kalbėjome apie tai, kad problemos dirvose ryškėja, kad per daug pasikliaujama chemija ir dirbtinomis trąšomis, kad per daug intensyvus žemės dirbimas. Tuomet buvo tik mokslininkų įžvalgos, o įrodymus gali pateikti tik ilgalaikiai dirvožemio tyrimai. Štai dar 1967 metais prof. Antano Stancevičiaus akademijoje pradėtas ir iki šiol tęsiamas tyrimas su sėjomainomis leidžia pamatyti ilgalaikius procesus.

Ilgalaikiai tyrimai atskleidžia procesus, trumpesni galbūt atsako į konkretesnius technologinius klausimus. O kurie įdomesni jums?

Reikia ir tokių, ir tokių. Visuomet atsiranda naujovių, katedroje kolegos parengia ir vykdo tyrimų projektus, kur siūlomos ir įvertinamos kažkokios inovacijos. Tačiau, žvelgiant istoriniu laikotarpiu, ilgalaikiai tyrimai leidžia pamatyti tai, kas nematoma per trumpą laiką. Taigi, ateityje dar norėčiau pasižiūrėti giliau į tam tikrus procesus, vykstančius nedirbtose ar minimaliai įdirbtose dirvose. Pavyzdžiui, anglies transformacijos subtilybes, mikrobiotos pokyčius. Mokslininkui klausimų kyla daug, jų niekada nemažėja.

Kita vertus, kalbant apie ES žaliąjį kursą, žinant kitų šalių patirtį, susitinkant su žemdirbiais, matome, kad jiems yra geriausia praktiniai pavyzdžiai, kai ūkininkai naujovių nauda įsitikina matydami jų rezultatus praktiškai – pas kaimyną ir pan. Tada jie ir patys pradeda savo ūkiuose tai taikyti. Reikia visos sistemos, neužtenka kažką truputį pakeisti.

Žvelgdamas į ateitį manau, kad mūsų žemės ūkiui labai praverstų, jeigu įsikurtų vadinamosios gyvosios agroekologijos laboratorijos. Jos padėtų ūkininkams pamatyti praktines galimybes, kokias naujoves taikyti. Tokių agroekologijos laboratorijų veikla paremta ilgalaikiu mokslo, ūkių, konsultantų ir netgi savivaldos bendradarbiavimu. Lietuvoje apie šią pasaulyje žinomą idėją irgi jau kalbama. Šiose laboratorijose sprendžiami ne tik agronomijos, bet ir gyvulininkystės, vandens ar miškų ūkio, ekonominiai klausimai, nes dirba įvairių sričių specialistai.

Jeigu lygintume Nepriklausomybės pradžią ir dabartį, pokyčiai mūsų žemės ūkyje didžiuliai. Tačiau dabar pasigirsta nuogąstavimų, kad pernelyg išvystyta augalininkystė, o gyvulininkystės dalis per menka. Kokias Jūs įžvelgiate mūsų ūkių stiprybes, kurios padėtų pasirinkti tinkamą kryptį ateičiai? Gal visiems pasukti ekologinio ūkininkavimo keliu?

Atkūrus Nepriklausomybę, į tėvynę grįžę Amerikos lietuviai sakydavo, kad Nemunu turi tekėti ne vanduo, o pienas, nes mūsų klimato sąlygos itin palankios daugiametėms žolėms ir kartu pienininkystei. Atsitiko kitaip – į užsienį vežame grūdus... Vis dėlto mūsų dirvožemiai pagal derlingumą negali konkuruoti su tokių šalių, kaip, pavyzdžiui, Bulgarija, dirvomis, kurių humusingas sluoksnis kelis kartus storesnis ir pilnas gyvybės. Galbūt drėgmės sąlygos Lietuvoje palankesnės, bet akivaizdu, kad tokiuose dirvožemiuose, kokius turi kai kurios kitos šalys, ir be trąšų galima užauginti didelius derlius. Taigi, Lietuvos ūkininkai neatlaikys tokių derlingų žemių šalių konkurencijos, mums reikia daugiau įdėti. Todėl verta derinti augalininkystę kartu su gyvulininkyste.

Ekologinis žemės ūkis irgi pamažu plečiasi, nors kitose šalyse tų ekologinių ūkių daugiau negu Lietuvoje. Jeigu žvelgsime į lenkus ar vokiečius, tai ekologinių ūkių derlingumas ten ne ką atsilieka nuo įprastinių ūkių, nes pagrindas – derlingas dirvožemis. Lietuvos sąlygomis retame ekologiniame ūkyje įmanoma pasiekti tokį pat pasėlių derlingumą kaip chemizuotame. Todėl ekologinis ūkininkavimas yra viena iš galimų sričių. Jeigu visi eitų tik vienu keliu, kad ir geriausiu, tai nebūtų teisinga. Reikia įvairovės.

Jeigu, einant žaliojo kurso kryptimi, bus sugebėta sukurti ir išlaikyti visą sistemą, o ne kažkokį vieną kampą paremti, tai žemės ūkiui būtų galimybių atsistoti ant tvirtesnių kojų, turėti sveiką dirvožemį. Augalai anglies dvideginį paverčia organine medžiaga, tad žemės ūkis turi dideles galimybes išsaugoti anglį dirvožemyje. Reikia matyti visas žemės ūkio puses, nes jis gali prisidėti prie klimato kaitos stabdymo.

Ačiū už pokalbį.