23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2021/11
Ilgesnis vegetacijos sezonas – gausesnis cukrinių runkelių derlius
  • Prof. emeritas Albinas ŠIULIAUSKAS, Danguolė ŠIULIAUSKIENĖ VDU Žemės ūkio akademija
  • Mano ūkis

Cukrinių runkelių vegetacijos periodo vidutinė trukmė siekia 170–185 paras ir tai beveik sutampa su vidutine šiltojo periodo trukme Lietuvoje. Jei vėluoja pavasaris ar greičiau baigiasi šiltasis rudens periodas, galima laukti ir mažesnio cukrinių runkelių derliaus ar šakniavaisių cukringumo.

Augalininkystė yra konservatyvi ekonomikos šaka, bet pastarųjų metų ES direktyvos verčia daryti vis daugiau pokyčių. Technikos, degalų, trąšų ir pesticidų kainų ir dirbančiųjų atlyginimų didėjimo tempai lenkia augalininkystės produkcijos derlingumo didėjimą, o tai mažina šios verslo šakos pelningumą.

Be to, pagamintos žaliavinės produkcijos supirkimo kainų dydis nėra pastovus rodiklis, nes jis tiesiogiai priklauso nuo šios produkcijos pasiūlos ir paklausos pasaulio rinkose santykio ir įvairių tarptautinių laisvosios prekybos sutarčių tarp ES ir kitų pasaulio šalių.

Prekybos sutartys retai būna naudingos vienai sutarties šaliai, nes galiausiai visi kažką laimi ir kažką pralaimi. Be abejo, sutartys ES šalims sukuria galimybių su mažesniais muitais ar visai be jų parduoti aukštųjų technologijų prekes, tačiau mainais į tai privalo įsileisti į savo rinkas pigesnę jų produkciją, kurios nemažą dalį sudaro ir maisto gamybai skirtos žemės ūkio žaliavos arba jau pagaminti jų produktai, pavyzdžiui, cukrus iš cukranendrių.

Dėl klimato kaitos šiltasis periodas pailgėjo

Klimato sąlygas apibūdina šiltojo (> 9 oC) vegetacinio periodo trukmė paromis, vidutinė orų temperatūra balandžio– spalio mėn. ir kritulių kiekis per šį periodą. Svarbūs veiksniai yra ir vasaros klimato stabilumas: kokia stiprių sausrų ar liūčių tikimybė, jų trukmė ir stiprumas. Didelę reikšmę turi oro temperatūra ir kritulių kiekis atskirais vegetacinio periodo laikotarpiais: pavasarį, vasarą ir rudenį.

Cukrinių runkelių vegetacijos periodo vidutinė trukmė Lietuvoje (170–185 paros) beveik sutampa su vidutine šiltojo periodo trukme per metus. Rekomenduojama runkelius pasėti iki balandžio vidurio ir jų derlių nuimti iki spalio antros dekados pradžios. Tikriausiai neatsitiktinai cukrinių runkelių derlingumas paspartėja su klimato šiltėjimo data.

Klimato kaita paankstino pavasario pradžią, tad susidarė sąlygos paankstinti sėją. Būna metų, kai cukriniai runkeliai sėjami jau kovą. Pailgėjo rudens periodo šiltasis laikotarpis – susiformavo sąlygos derlių nuimti vėliau, o tai, be abejo, buvo antra priežastis šakniavaisių vidutiniam derlingumui ir cukringumui didėti.

Nors cukriniai runkeliai sėjami anksti, tačiau pirminis jų augimas tęsiasi ilgai ir nėra spartus. Šiuo metu jiems palankesni vidutiniškai vėsūs (9–14 oC) orai ir vidutinio (18–25 proc.) drėgnio dirvožemiai, atsižvelgiant į jų granuliometrinę sudėtį. Esant tokioms sąlygoms, runkeliai tolygiau sudygsta, suformuoja ilgesnę pirminę šaknelę, geriau priešinasi šalnoms.

Runkeliams sudygus, šaknelė jau būna 15–20 cm ilgio. Dar po 10–15 dienų ji jau pasiekia 35–40 cm gylį. Ir šiuo atveju dirvos mechaninė sudėtis daro didelę įtaką įsišaknijimo spartai. Giliau nei slūgso gruntinis vanduo šaknys nesiskverbia.

Sparčiausias augimas – nuo birželio iki rugsėjo vidurio

Sparčiausiai cukrinių runkelių fizinė masė auga nuo birželio vidurio (kai lapai uždengia dirvos paviršių) ir iki rugsėjo vidurio. Šiuo laikotarpiu vidutinė orų temperatūra būna 17–25 oC dienomis ir 10–20 oC naktimis. Cukraus kaupimasis šakniavaisiuose sparčiausiai vyksta nuo liepos vidurio iki spalio pradžios. Jei vasarą orų temperatūra ilgesniam laikui pakyla aukščiau kaip 30–35 oC, tai fotosintezės procesas lapuose pastebimai sumažėja arba net sustoja, nes užsidaro lapų žiotelės. Taip nutiko ir šių metų vasarą.

Šaltoki ir lietingi orai balandį yra didelė kliūtis sėti runkelius ir dažniausiai sėja užsitęsia iki gegužės pradžios. Tačiau tokių orų tikimybės koeficientas neviršija 0,25 reikšmės (kartą per 4 metus). Sausros mažina sėklų lauko daigumą ir susiformuoja netolygaus tankumo pasėliai (sausros tikimybė yra kartą per 3,5 metų). Gegužės mėnesį runkeliams palankesni nuosaikiai vėsūs ir lietingesni orai, tai turi teigiamos įtakos šaknų ir lapijos sistemų kokybiškam formavimuisi. Tokių orų tikimybė – 0,3. Šiuo metu naujam lapui susiformuoti pakanka dviejų parų.

Birželio pirmoje pusėje baigiasi runkelių „vaikystės“ periodas. Nunyksta mažoki pirminiai lapai ir formuojami daug didesni nauji lapai. Šiuo laikotarpiu runkeliams pavojingos didesnės sausros ir karšti orai. Birželio viduryje lapija uždengia tarpueilius.

Liepą cukrinių runkelių pasėliai suveši, o lapų indeksas pasiekia 3,5–4,5 reikšmę (šis indeksas rodo, keliais lapų sluoksniais užsidengtų žemė, jeigu visi augalo lapai nukristų žemyn ir būtų išdėstyti tiksliai vienas šalia kito), nelygu faktiniai orai tuo metu. Fotosintezės produktyvumas cukrinių runkelių pasėlyje šiuo metu pakyla net iki 250–350 kg/ha sausųjų medžiagų (SM) per parą. Kai saulėtų orų mažiau, lapų indeksas būna didesnis, ir atvirkščiai.

Liepos–rugsėjo mėnesiais didėja „darbingų“ lapų amžius. Pavasarį susiformavę lapai pajėgė „dirbti“ 20–25 paras, o po to pamažu nunykdavo, o liepos–rugsėjo laikotarpiu lapai dirba 35–45 paras. Vasarą bet kuriuo metu vienas augalas turi 24–28 lapus, iš kurių kas antrą dieną vienas lapas nunyksta ir susiformuoja naujas. Per visą vegetacinį periodą vienas augalas vidutiniškai suformuoja ir įdarbina 75–90 lapų, nelygu kada kasamas derlius.

Mūsų duomenimis, vienas cukrinių runkelių augalas per visą vegetaciją išaugina bendrą lapų fizinę masę, kuri prilygsta šakniavaisio masei. Skaičiuojant sausosiomis medžiagomis, visų lapų masė sudaro 55–65 proc. nuo šakniavaisyje sukauptų SM. Taip per vegetacinį periodą cukriniai runkeliai lapus pakeičia 3–4 kartus – tai priklauso ir nuo klimato sąlygų, ir nuo agrotechnikos intensyvumo. Bendra visų lapų SM masė siekia 10–13 t/ha. Rugpjūčio– rugsėjo laikotarpiu šakniavaisių cukringumas didėja atsižvelgiant į pasėlio gyvybingumą, saulėto laiko trukmę tuo metu. Cukrus šakniavaisiuose kaupiasi intensyviau, kai dienomis būna ir debesuoto, ir giedro dangaus.

Geriau rinktis didesnio našumo dirvožemius

Siekiant, kad derlius būtų panašus į potencialiai galimą, cukrinius runkelius stengiamasi auginti tik didesnio (> 47 balų) našumo ir su gerai veikiančia drenažo sistema lengvų ar vidutinio sunkumo priemolių ar aukšto našumo priesmėlių ant priemolių dirvožemiuose, kurių reakcija yra pH 6,5–7,5, o augalams prieinamų fosforo ir kalio optimalūs kiekiai dirvožemyje yra per 150 mg/kg.

Pageidautina, kad dirvožemiuose, kuriuose žadame sėti cukrinius runkelius, humuso būtų apie 2,5–3 proc. Negalima užmiršti ir to, kad kai nėra arba trūksta dirvožemyje drėgmės, augalams tai pražūtinga, kaip ir maisto medžiagų stygius, todėl palankaus drėgnio dirvos išsaugojimas yra viena iš svarbiausių sąlygų, renkantis, kokioje dirvoje sėti cukrinius runkelius. Pavasarį, siekiant išsaugoti reikiamą drėgmės kiekį dirvožemyje, būtina išnaudoti visus būdus šiam tikslui pasiekti.

Tradicinės ir modernios auginimo technologijos

Iki 2018 m. šalies ūkininkai cukrinius runkelius augino pagal daugiametę tradicinę technologiją. Tačiau jau tuo laiku eksperimentavo, ieškojo būdų įdiegti į gamybą naujas moderniąsias auginimo technologijas. Pirmiausia buvo susidomėta bearimiu žemės dirbimu ir pavyko įrodyti, kad ir šis žemės dirbimo būdas tinka cukriniams runkeliams. Taip pat buvo bandoma runkelius sėti tiesiogiai į priešsėlių ražienas ir vėl gauti patenkinami rezultatai.

Atskiruose ūkiuose 2020–2021 m. buvo daug bandymų cukrinius runkelius auginti pagal modernias tiksliąsias technologijas. Rezultatai dar nėra galutinai apibendrinti. Tačiau ūkininkų ir įvairių įmonių vadybininkų atsiliepimai rodo, kad šios modernios technologijos daugiau išsiskiria gebėjimu mažinti auginimo sąnaudas, nei didinti augalų derlingumą. Tai ir yra pagrindinis žemdirbių, įmonių ir valstybės tikslas – sumažinti išaugintos augalininkystės produkcijos savikainą ir taip padidinti jos konkurencinę galią pasaulio rinkose. Tokiu atveju cukrinių runkelių auginimo technologijos rūšį pasirenka patys ūkininkai. Beje, ūkyje jų gali būti ir kelios.

Optimalaus runkelių derlingumo apskaičiavimas

Nors ir nedaug, bet šalyje jau yra ūkių, kurie aukšto (> 50 balų) našumo žemėse išaugina apie 100–115 t/ha cukrinių runkelių šakniavaisių arba 24–27 t/ha SM, tarp jų – 20–23 t/ha cukraus. Iš tokio kiekio cukraus galima pagaminti apie 6–7 tonas etanolio spirito (tai alternatyva cukrui, kurį sunku parduoti). Be to, cukriniai runkeliai po derliaus nukasimo dirvoje dar palieka 7–9 t/ha SM augalinių liekanų (lapai, šaknys ir nupjautos šakniavaisių kerpės), iš kurių gali susidaryti 2,2–2,5 tonos humuso. Tai paneigia paplitusią nuomonę, esą cukriniai runkeliai alina dirvas. Faktai rodo priešingai – jie yra geriausias vasarinių kviečių priešsėlis.

Po cukraus ekstrakcijos iš šakniavaisių dar lieka galvijų labai mėgstamų baltymingų išspaudų, kurios didina pieno primilžį. Gamybos procese susiformuoja ir kalkių purvas, kuris laikomas geriausia dirvų kalkinimo medžiaga, nes, be kalcio, jame yra įvairių mikroelementų.

Jau minėjome, kad rašysime apie cukrinių runkelių auginimą tik aukšto našumo dirvožemiuose, įvertintuose daugiau kaip 47 boniteto balais. Tačiau šalyje yra ir labai aukšto (> 55–62 balų) našumo dirvų, kuriose runkelių derlingumas tikrai bus gerokai didesnis nei dirvose, įvertintose 47 balais. Dėl to, prieš pradėdami kurti konkrečiam cukrinių runkelių laukui skirtą auginimo technologiją, privalome žinoti galimo išauginti derlingumo dydį.

Siūlome cukrinių runkelių derlingumo dydžius apskaičiuoti pagal šią formulę:

D = Bn x 1,95,

D – pasėlio derlingumas, t/ha; Bn – dirvožemio našumo balas; 1,95 – boniteto balo vertė, t/ha.

Skaičiavimo pavyzdžiai:

  • Kai dirvožemio našumas 47 balai: D = 47 x 1,95 = 91,65 t/ha.
  • Kai dirvožemio našumas 55 balai: D =55 x 1,95 = 107,25.
  • Kai dirvožemio našumas 60 balų: D = 60 x 1,95 =117,0 t/ha.

Tokio dydžio derlingumas gaunamas tik esant optimaliai auginimo technologijai.

Optimalaus pasėlių tankumo apskaičiavimas

Kolekciniuose bandymuose esame apskaičiavę, kad vienam cukrinių runkelių augalui reikia 870 cm2 erdvės ploto, kad mūsų šalies sąlygomis jis būtų aprūpintas reikalinga saulės energija. Remiantis šia erdvės reikšme, viename hektare maksimaliai gali augti 115 tūkst. runkelių. Sumažinus šį plotą, jau gali pradėti mažėti šakniavaisių derlingumas.

Siūlome ūkininkams optimalų cukrinių runkelių pasėlių tankį skirtingo našumo dirvožemiuose apskaičiuoti pagal formulę:

T = Bn x 2,3,

T – pasėlio tankumas, tūkstančiais augalų hektare; Bn – dirvožemio našumas boniteto balais.

Skaičiavimo pavyzdys: T = 50 x 2,3 = 115 tūkst. augalų hektare.

Šis tankumo rodiklis yra maksimalios reikšmės ir, didėjant dirvožemių našumui, pasėlio tankumas toliau nedidinamas.

Sėklų išsėjimo normos apskaičiuojamos pagal šią formulę:

S = (100 x T) : L,

S – sėklų išsėjimo norma, tūkstančiais vienetų hektare; T – apskaičiuotas pasėlio tankumas, tūkstančiais; L – prognozuojamas sėklų lauko daigumas, proc.

Skaičiavimo pavyzdys: S = 100 x 115 / 95 = 121 tūkst./ha. Cukrinių runkelių sėklų lauko daigumas dažniausiai būna 90–95 proc.

Prieš sėją, kai žinosite turimų sėklų biometrinius duomenis, apskaičiuokite sėklų išsėjimo normas pagal jų masę (kg). Skaičiuojame pagal šią formulę:

N = (S x M) : ( D : 100),

N – daigių sėklų išsėjimo norma, kg/ ha; S – išsėjimo norma, tūkstančiais/ha; M – 1 000 sėklų masė, kg D – sėklų laboratorinis daigumas, proc.

Runkeliai gali būti sėjami 50 arba 45 cm eilučių atstumais, atstumas tarp sėklų eilutėje – 18–20 cm, sėjos gylis 2–3 cm. Pasėlio tankumas yra svarbus veiksnys, nulemiantis konkurencijos tarp atskirų augalų ir piktžolių agresyvumą ir gali turėti reikšmingos įtakos galutiniam rezultatui – šaknų derliui ir sukaupto cukraus kiekiui. Rečiau pasėti atskiri augalai auga ir vystosi palankesnėmis sąlygomis, jiems tenka daugiau saulės spindulių, didesnis mitybos plotas. Tankiame pasėlyje augalų daugiau, tačiau konkurencija intensyvesnė, todėl šakniavaisiai smulkesni.

Priešsėjinis tręšimas: išlaikyti azoto ir fosforo balansą

Cukrinių runkelių augalai jautriausi fosforo stygiui augimo pradžioje, kai jų šaknys yra silpnos. Labai svarbu žinoti, kad fosforo deficito padarinių negalima pašalinti vėliau, net ir padidinus jų tręšimo normas. Todėl augalų aprūpinimas fosforu vegetacijos pradžioje labai svarbus jų augimui ir vystymuisi, derliaus formavimuisi.

Fosforas dalyvauja azoto junginių apykaitoje, todėl labai svarbu tręšiant išlaikyti azoto ir fosforo balansą. Dabartinėse rekomendacijose yra numatytas intensyvesnis pasėlių tręšimas fosforo, kalio ir mikroelementų trąšomis nei buvo iki šiol.

Azoto trąšų normos ir taip buvo didelės. Tačiau didesnę azoto trąšų normos dalį skiriame antrajam tręšimui, prieš lapams uždengiant tarpueilius, nes būtent tada prasideda intensyvus cukrinių runkelių augimas. Augalai pasisavina fosforą anijonų forma H2PO4 arba HPO4 iš ortofosforo rūgšties, taip pat ir iš kai kurių kitų fosforo rūgščių po jų hidrolizės.

Siekiant išauginti daugiau kaip 100 t/ ha cukrinių runkelių šakniavaisių, prieš jų sėją išberiame N100P180K240. Tačiau tai yra tik orientacinė tręšimo norma. Geriausia, kai žemdirbiai pasirenka tiksliąsias auginimo technologijas, pagal kurias tręšimo normos ir laikas apskaičiuojami remiantis dirvožemių savybių tyrimais.

Dirvų paruošimas sėjai

Šis agrotechnikos veiksnys per paskutinius penkerius metus taip pat kardinaliai pasikeitė. Per šiuos metus dirvų dirbimo sąnaudos vidutiniškai sumažėjo 3–5 kartus. Tuo tarpu augalų apsaugos sąnaudos liko beveik nepakitusios. Jau minėjome, kad „įnoringi“ cukriniai runkeliai gerai priėmė agrotechnines naujoves. Tik patariame daugiau dėmesio skirti kokybiškam sėklų guolio paruošimui, drąsiau galima bandyti ir juostinį žemės dirbimo būdą.  Iš cukranendrių pagamintas cukrus yra gerokai pigesnis negu pagamintas iš cukrinių runkelių, ir nemažai daliai cukraus vartotojų pigumas yra lemiamas pasirinkimo kriterijus. Taip netenkame rinkų Lietuvoje pagamintam pertekliniam cukrui parduoti. Jei norime, kad cukraus, pagaminto iš cukrinių runkelių, savikaina būtų žemesnė nei dabar, būtina sparčiai didinti cukrinių runkelių derlingumą, nes, didėjant derliams, mažėja jo savikaina.