23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2021/11
Bioverslui reikia išnaudoti daugiau galimybių
  • Judita ASTROVIENĖ, doc. dr. Jolita GREBLIKAITĖ VDU Žemės ūkio akademija
  • Mano ūkis

Kaimo vietovės turi tapti daugiafunkcėmis ir pačios daugiau perdirbti biomasę į galutinius produktus. Tai sudarytų prielaidas net ir mažiems ūkiams turėti galimybių išlikti ir vystytis. Dabar kaimas dažnai tėra biomasės tiekėjas.

Bioverslų veiklai kaimo vietovėse įtaką daro pasaulinė konkurencija, didelis išmetamų atliekų kiekis, besikeičiančios rinkos, žemas gyventojų skaitmeninių įgūdžių lygis, neišvystyta infrastruktūra ir kiti iššūkiai, ypač negebėjimas išnaudoti savo potencialo. Kita didelė problema yra tai, kad kaimo vietovėse nėra pakankamai maisto pramonės įmonių, kurios galėtų perdirbti augalinę arba gyvulinę produkciją. O kai regione nėra patrauklių darbo vietų, jaunimas renkasi darbą mieste.

Lietuvoje per mažai skatinama mišri gamyba (plėtojant tiek gyvulininkystę ir augalininkystę kartu, tiek kitas žemės ūkio šakas), kuri leistų ūkiams mažinti riziką ir geriau panaudoti žemės bei kapitalo išteklius, kurtis daugiafunkciams tvariems bioverslams.

Iki šiol veikiančios tradicinės mažos ir vidutinės įmonės visapusiškai neišnaudoja naujų technologijų ir galimybių. O žemės ūkis turi ne tik gaminti žemės ūkio prekes, maisto produktus, bet ir kurti inovatyvias technologijas, taip pat ir didesnę pridėtinę vertę, vienu metu gaminti daugialypes žaliavas ir produktus.

Pridėtinė vertė gali būti kuriama įvairiai

Bioverslų kuriama pridėtinė vertė gali būti suprantama ne tik kaip ekonominė ir apibrėžiama kaip „prekių ir paslaugų vertės padidėjimas kiekvienoje gamybos stadijoje“, tačiau gali būti išreikšta ir per darbo vietų ar technologijų kūrimą, sutaupytą laiką, išugdytas kompetencijas ar intelektinį kapitalą ir kt.

Biologinės įmonės rinkos vertė taip pat susijusi su nematerialiųjų išteklių, tokių kaip žmogiškasis ir struktūrinis kapitalas, kuriama verte. Ir pridėtinė vertė gali būti tiek ekonominė, tiek socialinė, kai pats bioverslumas ar bioverslo vystymas suprantami kaip pridėtinės vertės kūrimas. O kai kalbama apie maisto produktus, pridėtinė vertė kuriama gerinant kokybę ir užtikrinant vartotojų sveikatą.

Aukšta pridėtinė vertė susijusi su aukštesniais vartotojų lūkesčiais: tiek apčiuopiamais (naujas skonis, kvapas, forma), tiek neapčiuopiamais (ekologiškumas, aukšta kokybė, išskirtinumas, naujos savybės, produkto unikalumas). Vartotojai sutinka mokėti brangiau, kai įsitikina, kad jiems yra kuriama vertė, kai supranta kuriamo produkto naudą, įvertina taikomas technologines naujoves, mato, kad gamintojas yra tvarus ir socialiai atsakingas.

Žaliavų perdirbimo metodai

Norint, kad ekonomika tolygiai augtų ir didėtų kaimo vietovių konkurencingumas, reikia užtikrinti, kad biomasės srautas nekeliautų į miestą, o būtų perdirbamas kaime – taip bioverslai kaimo vietovėse kurtų pridėtinę vertę, darbo vietas, pritrauktų investicijų.

Bioverslai kaimo vietovėse galėtų būti nukreipti į biologinės įvairovės užtikrinimą, taršos kontrolę, gamtos ir kraštovaizdžio saugojimą, bioverslų veiklos plėtojimą mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse.

Svarbu tinkamai išnaudoti vietinius išteklius, pavyzdžiui, regionuose, kur auga daug vaistinių žolelių, iš jų kurti aukštos pridėtinės vertės produktus (fitosanitarinius vaistus); regionuose, kuriuose gausu maisto atliekų, galima auginti vabzdžius, o iš jų gauti gyvūninės kilmės riebalų; regionuose, kuriuose auginamos kanapės, plėtoti statybinių medžiagų gamybą.

Lietuvoje auginama daug grūdų, populiarios pluoštinės kanapės, yra daug pievų ir ganyklų, gausu vis dar neperdirbamo mėšlo ir srutų, miško atliekų. Visa tai reikėtų paversti biologinėmis žaliavomis ir kaimo vietovėse sukurti aukštos pridėtinės vertės produktus.

Maksimaliai sumažinti gamybos metu susidarantį atliekų kiekį leidžia įvairūs biožaliavų perdirbimo metodai:

  • biorafinavimas;
  • pjaustymas, džiovinimas ir suspaudimas į granules;
  • klisozė ir arabinozė;
  • hidrolizė;
  • fermentacija;
  • genų inžinerija.

Biorafinavimas yra vienas iš populiariausių metodų, leidžiantis iš žemės ūkio žaliavų išgauti vertingų produktų. Išspaudus uogų, vaisių, daržovių sultis lieka vertingų išspaudų, kurias galima panaudoti ne vien trąšoms gaminti. Pavyzdžiui, juodųjų serbentų išspaudose lieka 40 proc. sausųjų medžiagų, iš kurių biorafinavimo metodu galima išskirti vertingų natūralių kvapiųjų medžiagų ir kt.

Biofinavimui tinka įvairių rūšių biomasė: daugiametės žolės, krakmolingi augalai, t. y. pasėliai, iš kurių išgaunamas žaliasis kompostas, trąšos, aliejus, funkciniai maisto produktai, pašarai. Iš jų išgaunama ir pirminė lignoceliuliozė bei susijusios liekanos, aliejus, taip pat – tepalai (pvz., mechanizmams), alyva (pvz., medienai), trąšos, fitosanitariniai vaistai; iš mikrodumblių ir jūros dumblių galima išgauti kvapiąsias medžiagas, trąšas, o iš miško atliekų – trąšas, biokurą.

Europos Komisijos Sumanios specializacijos strategijos agroinovacijų ir maisto technologijų srityje aptariamas beatliekis biožaliavų perdirbimas į vertingus komponentus. Pažymima, kad, pavyzdžiui, kvapiosios medžiagos, gautos iš avižų ar medvilnės sėklų lukštų, yra netoksiškos, palankios žmonių sveikatai, kad mineralines trąšas lengva pakeisti bio loginėmis, kadangi azotą ir fosforą lengva išgauti anaerobiškai skaidant žemės ūkio biomasę ir atliekas.

Bioverslų kuriamas indėlis regionuose

Vystant bioverslą kaimo vietovėse, prioritetas turėtų būti teikiamas pakopinio biomasės naudojimo principo diegimui, t. y. kai biomasė daug kartų perdirbama ir orientuojama į aukštos pridėtinės vertės produktų (farmacijos, kosmetikos, maisto), o ne į biožaliavos gamybą. Taikant pakopinį biomasės naudojimo principą gaunama aukščiausia pridėtinė vertė ir atsiranda kitų privalumų.

Kaimo vietovėse vystant perspektyvius bioverslus, paremtus pakopinio naudojimo principu, didėtų konkurencingumas, augtų investicijos, būtų pritraukiami darbuotojai, atsirastų liekamoji mokslinė vertė. Tad tinkamai parinktų perspektyvių bioverslų indėlis į kaimo vietovių konkurencingumo didinimą būtų labai ryškus. Kuo daugiau produktas apdorojamas, kuo apdorojimas yra technologiškai sudėtingesnis, tuo didesnė pridėtinė vertė gaunama.

Nors bioverslai perspektyvūs, jų atėjimas į biotechnologijų rinką, ypač – į tyrimų plėtrą, nėra paprastas. Naujoves diktuoja stambiausi rinkos dalyviai, turintys didelių konkurencinių pranašumų, o smulkios regionų įmonės stokoja žmogiškųjų ir finansinių išteklių. Dėl to svarbu, kad ne tik bioverslas turėtų inovatyvių gaminių ar išradimų, bet ir mokslininkai įgytų verslo patirties, rinkodaros žinių, gebėtų rinkai pritaikyti produktus, turėtų tinkamą verslo finansavimą.

Taigi, tinkamai parinkti perspektyvūs bioverslai gali didinti kaimo vietovių konkurencingumą. Dėl to tikslinga skatinti investicijas į jų plėtojimą, naujų produktų patekimą į rinką; plėtoti verslo ir mokslo bendradarbiavimą inovacijų srityje, raginti bioverslus kaimo regionuose ne tik gaminti galutinius produktus, bet ir juos patentuoti.