Zurnalui - A1-BASF + prenumerata 2024 11 19 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2021/11
Bičių varozė
  • Tautvydas MAŽEIKA, dr. Neringa SUTKEVIČIENĖ LSMU Veterinarijos akademija
  • Mano ūkis

Varozė – tai ektoparazitinė bičių liga, kurią sukelia Varroa destructor erkės. Jos minta perų ir suaugusių bičių hemolimfa ir sukelia bičių vystymosi sutrikimus, trumpindamos bičių gyvenimo trukmę, mažindamos gaunamos produkcijos kiekį ir pernešdamos antrines ligas, kurios taip pat prisideda prie bičių šeimų nykimo.

Varozė yra labiausiai paplitusi bičių liga Lietuvoje ir pasaulyje. Ji bitėms daro didžiausią žalą ir sukelia didžiausius ekonominius nuostolius bitininkystėje, palyginti su kitomis bičių ligomis.

Varozės poveikio bitėms negalima apibrėžti vienareikšmiškai. Liga paveikia suaugusias bites ir jų perus. Iš esmės erkių poveikį bitėms racionaliausia analizuoti pagal du aspektus: žalą bitei, kaip atskiram individui, ir neigiamą poveikį, kuris sukeliamas visai bičių šeimai.

Varroa destructor erkės yra kilusios iš Azijos. Pirmieji ligos protrūkiai Europoje pasireiškė ir pamažu išplito 1970–1980 m. Lietuvoje varozė pirmą kartą aptikta 1979 m. Nors ir buvo stengtasi ją suvaldyti, eutanazuojant ir sudeginant užsikrėtusias bičių šeimas, ligos sustabdyti nepavyko ir ji išplito. Šiuo metu varozė aptinkama visame pasaulyje, išskyrus Australiją ir Naujosios Zelandijos Pietų salą.

Varozės žala bitėms

Varroa destructor erkių sukeliama žala pavienėms bitėms tiesiogiai priklauso nuo erkių, esančių toje perų akelėje, kurioje vystosi būsimos suaugusios bitės lėliukė, skaičiaus.

Yra žinoma, kad net ir vienai vienintelei erkei parazituojant vienoje lėliukėje, patiriamas ryškus neigiamas efektas – ką tik išsivysčiusios jaunos bitės darbininkės kūno svoris sumažėja vidutiniškai 7, o trano – 10 procentų. Vystymosi metu parazituojamos bitės darbininkės anksčiau pradeda rinkti nektarą, o jų gyvenimo trukmė gerokai trumpesnė. Erkėmis užsikrėtusios bitės taip pat būna ne tokios gyvybingos, nenormaliai išsivysčiusios, jautresnės kitoms infekcinėms ligoms.

Varozė bičių šeimą neigiamai veikia dviem būdais. Pirmiausia, tai, kad Varroa destructor erkės prisitaikiusios pirmenybę dauginimuisi teikti traniniams perams, sumažina bičių motinėlės apvaisinimui pajėgių suaugusių tranų skaičių bičių šeimoje. Antra, varozės žala visai bičių šeimai priklauso nuo erkių skaičiaus joje. Kai parazitavimo lygis bičių šeimoje yra nedidelis, jokių varozės požymių nematyti ir liga nediagnozuojama. Tačiau erkių skaičiui išaugus, ilgainiui išryškėja bičių senėjimo procesas, mažėja perų, o susilpnėjusios bičių šeimos neigiamai paveikia visas bičių šeimos struktūrines dalis – prasideda bičių šeimos nykimas. Ypač tai aktualu artėjant rudens laikotarpiui, kai erkių bičių šeimoje pamažu daugėja, o bičių – jau mažėja.

Teigiama, kad negydytos bičių šeimos, kuriose suaugusių bičių užsikrėtimo lygis Varroa destructor erkėmis vasarą viršija 30 proc., neturi galimybių išgyventi ateinančios žiemos.

Be to, Varroa destructor erkės sugeba pernešti virusus, sukeliančius virusines bičių infekcijas. Virusai, kurie aptinkami bitėse, mokslininkams yra žinomi apie 50 metų ir buvo laikomi ne tokiais pavojingais iki 1980-ųjų, kai erkės išplito ir tapo pasaulinio masto problema. Iš bičių yra išskiriama apie 20 ir daugiau skirtingų virusų ir, manoma, daugumos jų vektorius yra varozės erkės.

Ligos diagnozavimas

Varroa destructor erkėms būdingas ryškus lytinis dimorfizmas, patelę nuo patinėlio galima nesunkiai atskirti plika akimi. Suaugusios patelės kūnas yra plokščias, elipsės formos, kaštoninis – tamsiai rudas, kūno plotis didesnis už ilgį. Erkės turi 4 poras kojų. Patelių, priešingai negu patinėlių, kojos neilgos. Suaugusio patinėlio kūnas apvalesnės formos, gelsvas, žymiai mažesnis negu patelės, kūno ilgis didesnis už plotį. Kūno atžvilgiu patinėlių kojos atrodo ilgesnės nei patelių.

Visas Varroa destructor erkių gyvenimas besąlygiškai priklauso nuo jų šeimininko – bitės – gyvenimo. Be savo šeimininko erkės negali nei daugintis, nei laisvai išgyventi jau būdamos suaugusios, todėl jos visą savo gyvenimą praleidžia bičių lizduose ant suaugusių bičių arba jų peruose. Varroa destructor erkės plinta nuo vienos bičių kolonijos prie kitos. Labiausiai prie erkių plitimo prisideda jomis užsikrėtę bičių tranai, klajojančios bitės, bitės vagilės. Jos nevengia apsilankyti svetimose bičių šeimose ir taip perneša erkes į sveikas bičių kolonijas. Varozės plitimą reikšmingai intensyvina ir migruojančiosios bitininkystės forma, kai bitininkai savo bičių šeimas dažnai perkelia iš vienos vietos į kitą, norėdami užtikrinti geresnius ar įvairesnius nektaro šaltinius.

Teigiama, kad visiškai Varroa destructor suaugusi erkių patelė išsivysto per beveik 6 (5,8), o patinėlis – per 7 (6,6) dienas. Pritaikius Varroa destructor erkių populiacijos modelį, buvo nustatyta, kad teorinė pradinė 10 erkių populiacija bičių šeimoje trečiais parazitavimo metais bus išaugusi iki 4 000 erkių, o dar po metų šių parazitų skaičius gali siekti ir 10 000 vienetų.

Sužinoti, ar bičių šeima yra užsikrėtusi Varroa destructor erkėmis, galima įvairiais būdais:

  • Apžiūrėti avilio šiukšles, naudojant specialius porėmius, dedamus ant avilių dugno po bičių lizdu.
  • Apžiūrėti bičių perus. Kadangi Varroa destructor erkės veisimuisi pirmiau renkasi tranų perus, juos tiriant pirmiausia tikimybė aptikti erkių yra didesnė, negu apžiūrint bičių darbininkių perus.
  • Apžiūrėti suaugusias bites. Nuo mažiausiai 3 korių su dengtais perais į sandariai uždaromą indelį surenkama 200–300 bičių. Indelis pripildomas alkoholio, eterio, muiluoto vandens ar cukraus pudros tiek, kad būtų apsemtos surinktos bitės, uždaromas ir maišomas. Erkės nuo bičių atskiriamos indelio turinį perpilant per sietelį.

Varozės gydymas

Varozės kontrolės būdai gali būti skirstomi į fizikinius, biologinius ir cheminius, tačiau naudojami pavieniui jie nėra pakankamai efektyvūs.

Fizikiniai varozės gydymo būdai siejami su dirbtiniu temperatūros bičių avilyje padidinimu. Kai temperatūra avilio viduje pakyla daugiau kaip 36,5 °C, erkių dauginimosi galimybės labai sumažėja, o kai viršijama 38 °C ir daugiau, erkės žūsta. Tačiau šis būdas gali pakenkti ir pačioms bitėms.

Bitininkystės praktikoje bičių šeimų užsikrėtimui erkėmis mažinti taip pat populiaru naudoti porėmius avilių dugnuose, kurie aptepti klampios konsistencijos medžiaga (vazelinu, aliejumi) ir su tinkleliu, sulaikančiu bites. Taikant šį metodą, surenkant natūraliai nukritusias erkes, erkių skaičių bičių šeimoje galima sumažinti apie 14 procentų.

Biologiniai Varroa destructor erkių naikinimo metodai taip pat laikomi veiksmingomis varozės kontrolės priemonėmis. Viena iš tokių yra reguliarus traninių perų šalinimas. Jo principas paremtas tuo, kad pirmenybę daugintis erkės teikia traniniams perams.

Kitas biologinis būdas varozės erkėms naikinti yra tiesioginių erkių plėšrūnų – pseudoskorpionų panaudojimas. Tai pseudoscorpionida voragyvių klasės būrys, aptinkamas ir Lietuvoje. Trečias biologinis kovos su varoze metodas yra bičių, atsparių šios ligos sukėlėjams, veisimas. Manoma, kad tai vienintelis galimas ilgalaikis varozės sukeliamų problemų bitininkystėje sprendimo būdas. Tačiau, nors ir pavyko pasiekti teigiamų rezultatų, norint toliau taip veisti bites, vis dar reikia tolesnių tyrimų ir mokslininkų pastangų.

Gydymas cheminėmis medžiagomis yra dažniausiai taikomas varozės kontrolės metodas. Akaricidiniai preparatai, naudojami Varroa destructor erkėms naikinti, pagal kilmę skirstomi į stipriuosius ir silpnuosius akaricidus. Stipriųjų akaricidų grupei priskiriami tokie sintetiniai akaricidai, kaip kumafosas (FOJ), tau-fluvalinatas (piretroidai), flumetrinas (piretroidai), amitrazas (formamidinai). Dauguma šių akaricidinių preparatų lengvai naudojami, ekonomiškai prieinami bitininkams ir juos pritaikyti tarsi nereikia gilių specifinių žinių apie Varroa destructor erkių biologiją. Tačiau tai yra lipofilinės medžiagos, jos kaupiasi bičių vaške, meduje, bičių duonelėje ir po kartotinio gydymo likę šių preparatų likučiai sukelia erkių atsparumo vystymąsi. Be to, susidarius didesnei šių cheminių medžiagų likučių koncentracijai, galimai pasireiškia jų migracija iš vieno bičių produkto kitam, pavyzdžiui, iš vaško į bičių duonelę.

Švelniesiems akaricidams priklauso organinės rūgštys ir eteriniai aliejai: skruzdžių rūgštis, oksalo rūgštis, pieno rūgštis ir timolis, kurie laikomi natūraliais junginiais, skirtais bičių šeimų užsikrėtimui Varroa destructor erkėmis mažinti. Natūrali švelniųjų akaricidų kilmė reiškia, kad organinės medžiagos, naudojamos varozei gydyti, nesikaupia bičių vaške, meduje ir kituose bičių produktuose, todėl nesusiformuoja atsparumas net ir pakartotinai gydant tais pačiais preparatais.

Pagrindinis šių medžiagų naudojimo trūkumas – siauras terapinis langas tarp veikliosios medžiagos veiksmingumo parazito sunaikinimo atžvilgiu ir toksiškumo bitėms. Tam didelės įtakos turi klimatinės ir bičių laikymo sąlygos bei teisingas preparatų naudojimas.

Iš esmės visi Lietuvoje registruoti veterinariniai preparatai varozei gydyti yra efektyvūs, tačiau, norint pasiekti maksimalų efektyvumą, minimalų vaistinių likučių kaupimąsi bičių produktuose ir Varroa destructor erkių rezistentiškumą, bitininkams rekomenduojama vaistus kasmet rotuoti, t. y. kaitalioti naudojamų stipriųjų ir švelniųjų preparatų grupes, įterpiant fizikinių ar biologinių varozės kontrolės ir gydymo būdų.