Vis netolygiau pasiskirstantys krituliai, dideli šilumos ir kitų gamtos reiškinių svyravimai atskirose vietovėse – tikras žemdirbių galvos skausmas. Komplikuota tiek pavasarinė, tiek rudeninė sėja, kyla sunkumų nustatyti optimalų sėjos laiką. Ar šias problemas padėtų įveikti tausojamasis žemės dirbimas?

Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija nurodo, kad nuo XIX a. vidutinė pasaulio oro temperatūra pakilo 1,1 ^oC. Klimatologai teigia, kad Lietuvoje nuo 1961 m. pagal registruojamus meteorologinius duomenis per 6 dešimtmečius vidutinė oro temperetūra pakilo 2–3 laipsniais. Vis sunkiau prognozuojami orai, ypač krituliai, kurie dėl greito oro srovių judėjimo pasiskirsto labai nevienodai tiek laiko, tiek vietovių požiūriu.

Šią vasarą registruoti karščio rekordai, nustatyta, kad liepos mėnuo buvo pats karščiausias per 60 metų meteorologinių parametrų matavimo laikotarpį. Siekiant stabdyti klimato šiltėjimą ir jo sukeliamus pavojingus reiškinius, svarbiausia tikslinti minėtus procesus veikiančius šaltinius ir nustatyti jų šilumos efektą sukeliančių dujų (ŠESD) mažinimo galimybes.

Geriau sėją ankstinti ar vėlinti?

Kyla sėjos laiko nustatymo sunkumų. Rudenį anksti pasėjus žieminius ir užsitęsus šiltiems orams, augalai gali perželti, o tada kyla pavojus ligoms, ypač pelėsiui, plisti. Per vėlai pasėjus ir staigiau atšalus orams, reikiamo išsivystymo tarpsnio nespėję pasiekti augalai gali žūti.

Ar šis rudens–žiemos periodas bus žiemkenčiams palankus, ankstinti ar vėlinti sėją – sunkūs klausimai. Sprendžiant pagal pastaruosius dvejus metus, bandoma teigti, kad verta vėlinti sėjos laiką, tačiau rizikinga spręsti iš tokios trumpalaikės patirties.

Šiltėjančio klimato nepastovumas didina žemdirbių riziką ir sėjos laiko rezultatai skirtingomis sąlygomis gali būti skirtingi, tačiau dažniausiai laimima laikantis vidutinių parametrų.

Pastaraisiais metais didžiausi pasėlių struktūros plotai skiriami žieminiams kviečiams ir rapsams, tai dar paskatino švelnios žiemos ir nepalankūs vasariniams augalams pavasario periodai. Šių metų pavasaris buvo ankstyvas, tačiau sausas ir šaltas, todėl vasariniai augalai ilgai dygo, ypač pupiniai, kurių sėkloms išbrinkti reikia daugiau drėgmės, todėl jie, ypač sunkesnėse dirvose, sudygo netolygiai, pasėliai daugelyje plotų susiformavo retoki.

Vėlai sudygę žirniai užaugo žemi, suformavo po dvi ar tris ankštis. Pupos pražydo vėlai, prasidėjus ilgalaikei kaitrai, dalis žiedų nubyrėjo, neužmezgė ar užmezgė mažai sėklų, todėl jų derlius gerokai mažesnis negu įprastais metais. Nepalankus vasaros periodas neigiamai paveikė ir žirnius, kurie, nors ir pasėti anksti, pagal agrotechninius terminus ilgai nesudygo, o vėlai pražydusiems pakenkė vaisėdžiai.

Kaitra taip pat neigiamai labiau paveikė vasarinius kviečius ir miežius (negu žieminius). Tokie nepalankūs vasariniams augalams metai dar labiau paskatins didinti žieminių plotus. Nors ir žieminiams prognozuoto rekordinio derliaus nebuvo, nes liepos kaitra išdžiovino varpose ne visai subrendusius grūdus. Sumažėjo dalies jų masė ir maistiniai grūdai tapo žemesnės kategorijos, o rugpjūtį, kai kuriuose rajonuose dėl lietingų orų nespėjus nuimti derliaus, pradėjo dygti varpose ir tapo nekondiciniais.

Beje, besikeičiančios orų masės vietomis sukėlė audringas liūtis su kruša, išguldžiusias, o kai kur ir iškūlusias bebaigiančius bręsti rapsų pasėlius. Tai rodo, kad žemdirbiams teks subtiliau derintis prie vis sunkiau numatomų gamtos reiškinių ir, siekiant išvengti derliaus nuostolių, tiesiog valandomis stebėti pasėlius.

Kintantis klimatas keičia augalijos ir gyvūnijos pasaulį

Šiltėjant klimatui, didėja augalų ligų įvairovė, dėl migracijos iš šiltųjų kraštų plinta įvairūs kenkėjai, šliužai. Buvę vasariniai augalai, ypač kai kurios vasarinės piktžolės, peržiemoja, todėl jas sunkiau išnaikinti, jos padaro daugiau žalos. Vis daugiau peržiemoja dirvinių čiužučių, trikerčių žvaginių, daržinių žliūgių, nekalbant apie dar ankstesniais metais žiemojusius kibiuosius lipikus ar bekvapius šunramunius.

Daržinės žliūgės prisitaikė vegetuoti ir daugintis įvairiais būdais – ir vegetatyviniu, ir sėklomis – beveik ištisus metus. Mažiausia nutraukta šios piktžolės šakelė geba įsišaknyti, įsitvirtinti dirvoje, užaugti, pražysti ir išbarstyti dešimtis tūkstančių sėklų. Palankiausios daržinėms žliūgėms plisti sąlygos – ražienose, po bearimio žemės dirbimo pasėtuose žieminiuose rapsuose, nes per seklų ražienų purenimą jos nesunaikinamos iki galo, net ir mažiausios dalelės geba įsišaknyti.

Žemės ūkio taršos lygis vis dar diskutuojamas klausimas, bet kad svarbiausias uždavinys siekti aplinkosauginių tikslų – plėsti tausojamosios žemdirbystės plotus mažinant trąšų, pesticidų naudojimą ir žemės dirbimo intensyvumą keisti bearimiu purenimu – visi pripažįsta.

Bearimio žemės dirbimo privalumai ir trūkumai

Siekiant mažinti CO₂ emisiją žemės ūkyje, pastaraisiais metais prioritetas skiriamas tvariam, mažiau intensyviam ūkininkavimui ne tik naudojant mažiau trąšų, pesticidų, bet ir mažinant žemės dirbimo intensyvumą – arimą keičiant bearimiu purenimu. Bearimis žemės dirbimas sudaro galimybę didėti organinės anglies sankaupoms dirvožemyje, nes mažėja jos skaidymosi intensyvumas, o kartu CO₂ ir kitų dujų emisija į aplinką. Tačiau šios sistemos efektyvumas gausinant organinės anglies kiekį dirvožemyje nėra greitas procesas ir jo reikšmę reikėtų vertinti platesne prasme – pagal turimo dirvožemio našumą, pasiektą sukultūrinimo lygį ir biologinę įvairovę.

Tausiai dirbant žemę ir mažinant organinės anglies skaidymąsi, mažėtų mineralinių ir organinių trąšų, o kartu ir techninių priemonių, naudojamų technologiniuose procesuose, poreikis. Bearimės žemdirbystės įgyvendinimas arimą keičiant neariamuoju žemės dirbimu vertingas dirvosauginiu požiūriu, tačiau kai kurie mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad organinės anglies sankaupų daugėja tik paviršiniame sluoksnyje.

Bearimis žemės dirbimas ne tik mažina organinės anglies skaidymąsi dirvožemyje ir CO₂ išskyrimą į aplinką, bet ir dėl iš dalies mažesnės skutiklių traukos poreikio ir gerokai didesnio (palyginti su plūgu) jų užgriebio pločio mažėtų išlakų per technologines operacijas.

Nacionaliniame energetikos ir klimato srities veiksmų plane numatyta siekti, kad neariamosios žemės ūkio technologijos iki 2030 m. būtų taikomos gerokai didesniame – 650 tūkst. ha plote. Šiuo metu tokia technologija taikoma beveik 3 kartus mažesniame plote. Siekiant didinti tausojamosios bearimės žemdirbystės plotų plėtrą, numatomas ir skatinimas iš ES Modernizavimo fondo 2021–2022 metams skirti 8 mln. Eur kuro sąnaudoms mažinti.

Grupė žemdirbių, taikančių bearimę žemdirbystę, susibūrė į Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės asociaciją, kitus kol kas stabdo tokiam dirbimui ne visai sukomplektuota technika, žinių ir patirties stoka. Pastebima, kad didesnė iniciatyva dirbti be arimo sklinda iš lengvesnių dirvožemių šeimininkų.

Ar lengva pereiti prie bearimės žemdirbystės?

Teigiama žemdirbių patirtis naudojant bearimį žemės dirbimą nėra tokia ilgalaikė, kaip kai kurių mokslinių tyrimų duomenys, todėl nuomonės ne visada sutampa. Beje, žemės dirbimo intensyvumo kokybei didelę reikšmę turi dirvožemio savybės. Kai kurie žemdirbiai teigia, kad trūksta mokslo garantijų, tačiau reikia žinoti, kad viename dirvožemyje ta pati priemonė gali duoti vienokius rezultatus, kitame – visai kitokius.

Kaip svarbiausi neariminės žemdirbystės privalumai įvardijami organinės anglies sankaupų dirvožemyje didinimas, materialinių resursų: energijos, kuro, darbo laiko sąnaudų taupymas, galimybė daugiau darbų atlikti optimaliu laiku. Tačiau dvejojama, ar visada, visuose dirvožemiuose ir visiems pasėliams galima taikyti bearimes technologijas. Didelę reikšmę bearimės technologijos sėkmei turi dirvožemio sukultūrinimas, jo agrocheminiai rodikliai, piktžolėtumas.

Beje, perėjus prie bearimės žemdirbystės, susidaro geresnės sąlygos auginti tarpinius pasėlius net ir nepalankiais vegetacijos periodais. Tarkime, kai vėluoja javapjūtė, tarpinius pasėlius galima panaudoti mulčiui per žiemą, kas beveik neįmanoma ariant, nes pavasarį arti galima tik lengvesnėse dirvose.

Be to, naudojant bearimį žemės dirbimą, galima panaudoti rapsų, žirnių pabiras tolesniam augimui ir biomasės kaupimui, pasėlį papildant kitais, greitai augančiais augalais. Gaila, kad šie augalai neįtraukti į sąrašą kaip tinkami tarpiniams pasėliams pagal žalinimo programą.

Popjūtiniu periodu sudygusios pabiros gali atlikti tarpinių pasėlių misiją, todėl verta pratęsti jų vegetaciją, kol užaugs reikšminga biomasė. Nukūlus rapsus, pabirų išbyra daugiau negu reikėtų įprastai sėklos normai – paprastai dvi ar trys sėjos normos. Štai kodėl vėliau sužaliavusios pabiros sudaro ištisus kilimus.

Šiuos pabirų laukus per skutimą papildžius antruoju nariu, galima sulaukti gero tarpinio pasėlio. Todėl po žieminių rapsų prieš kviečius galėtų augti jų pabirų ir baltųjų garstyčių, o po žirnių – jų pabirų ir baltųjų garstyčių tarpinis pasėlis.

Naudojant bearimį žemės dirbimą, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad sunkiau parinkti priešsėlius, nes, nevartant dirvožemio sluoksnių, labiau plinta būdingos ligos, kenkėjai ir piktžolės dėl buvusio pasėlio liekanų.

Nustatyta, kad, naudojant bearimį žemės dirbimą, paviršiniame sluoksnyje susikaupia gerokai didesnis piktžolių sėklų bankas, o giliai ariant jis pasiskirsto tolygiau, per visą armens sluoksnį.

Pereinant prie bearimio žemės dirbimo, tenka mažinti miglinių javų kiekį pasėlių struktūroje, nes, arimu nevartant žemės sluoksnių, javai tampa netinkamu priešsėliu vieni kitiems, mat kartu su šiaudais ir augalų liekanomis dirvoje lieka kenkėjai, patogeniniai mikroorganizmai ir būdingos piktžolės. Fitosanitarinę būklę galima gerinti skirtingų rūšių tarpinių pasėlių augalais.

Ražienų skutimas – spartus darbas, o kai kuriuose ūkiuose per jį yra galimybė įsėti ir smulkiasėklius tarpinių pasėlių augalus. Po skutimo vienodžiau pasiskirsto pabiros, kurios vėliau tolygiau sudygsta.

Svarbu, kad sėjomainoje būtų pakankama bioįvairovė ir tarpiniai pasėliai netaptų žalingi fitosanitariniu požiūriu. Pagal sėjomainą, po žirnių numačius sėti žieminius kviečius, popjūtinis laikotarpis nėra ilgas, todėl skutant sudaromos sąlygos ir išprovokuojamas pabirų sudygimas, o papildomai įsėti galima tik greitai besivystančius trumpos vegetacijos augalus – baltąsias garstyčias.

Bearimis žemės dirbimas turi ir trūkumų. Tyrimai ir ilgametė patirtis rodo, kad jis mažiau tinkamas sunkiuose dirvožemiuose, todėl perėjimas į bearimę turi būti pagrįstas ne tik augalų biologinėmis žiniomis, bet ir dirvožemio tyrimais, reikėtų atsižvelgti į sudėtį ir sukultūrinimo laipsnį.

Kuo sunkesnis dirvožemis ir didesnis jame molio dalelių kiekis, tuo sunkiau pereiti prie bearimio žemės dirbimo. Juose subtiliau turi būti taikoma piktžolių kontrolės sistema, nes dažnai būna išplitusios sunkiai kontroliuojamos šakniaatžalinės piktžolės dirvinės usnys ir pienės. Naudojant tausojamąjį žemės dirbimą, sunkiau kontroliuoti piktžoles.

Išplitusios daugiametės šakniaatžalinės piktžolės reikalauja didinti herbicidų dozes, vienkartinio purškimo dėl ypač išvystytos šaknų sistemos ne visada pakanka. Todėl, prieš pereinant prie bearimio žemės dirbimo, reikėtų atsižvelgti į dirvos sukultūrinimo lygį, kurio vienas iš svarbiausių rodiklių – užkrėstumas daugiametėmis piktžolėmis. Šių piktžolių šaknys gilios – siekia iki metro ir daugiau, nusėtos gyvybingais pumpurais, kurie, susidarius palankioms sąlygoms, ima augti, todėl tokiose dirvose be plūgo apsieiti dar sunku.

Vienokios sąlygos žemės dirbimo supaprastinimui lengvesnės granuliometrinės sudėties humusingose dirvose, kitokios – dėl netolygiai pasiskirsčiusių kritulių supuolančioje molingoje dirvoje. Turbūt teisus LAMMC ŽI Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vedėjas dr. Virginijus Feiza, vos ne keturis dešimtmečius kartu su bendraautoriais tyrinėjęs žemės dirbimo ir tręšimo intensyvumą bei įtaką CO₂ išlakoms, teigdamas, kad, nelygu sąlygos, galima surasti 10 bearimio žemės dirbimo privalumų ir vos ne tiek pat trūkumų.

Remiantis tyrimais, atliktais įvairiais laikotarpiais skirtinguose dirvožemiuose, galima teigti, kad lengvesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiuose bearimį žemės dirbimą galima naudoti kasmet, sunkesniuose – žieminiams kviečiams, rapsams, miežiams, o vasariniams augalams – kaitalioti gilų arimą su sekliu.

Bearimė žemdirbystė beveik visada džiugina kelerius pirmuosius metus, nes organinių medžiagų prisotintas, dešimtmečius formavęsis 25–30 cm storio dirvožemio sluoksnis sudaro galimybę sparčiai perteklinių kritulių filtracijai, aeracijai ir kitų optimalių fizikinių savybių palaikymui. Tačiau ne vienam žemdirbiui, staiga perėjusiam prie bearimio žemės dirbimo, po kelerių metų teko susidurti su piktžolių išplitimu ir grįžti prie arimo.

Optimalios šilumos ir aeracijos sąlygomis aktyvūs fermentai organinę medžiagą greitai skaido iki naujų sudėtingų junginių, kuriems mineralizuojantis išsiskiria anglies dvideginis, azoto junginiai, fosfatai ir kitos medžiagos. Todėl seklus bearimis dirbimas turi būti derinamas su bioįvairovės didinimu sėjomainoje, tarpiniais pasėliais – kad augalai visą laiką dengtų dirvą.

Ilgalaikiai tyrimai įvairiuose dirvožemiuose parodė, kad kurį laiką neariant žemės ir organines medžiagas įterpiant tik į paviršinį sluoksnį, jis formuojasi turtingesnis, tačiau menksta gilesnio sluoksnio humusingumas, poringumas ir didėja tankio parametrai. Taikant bearimį žemės dirbimą, daugiau organinių medžiagų patenka į paviršinį sluoksnį, tačiau čia jos taip pat gali greitai skaidytis, nes šilumos ir aeracijos sąlygos tam net palankesnės negu gilesniuose sluoksniuose.

Bearimio žemės dirbimo prioritetai:

• organinės anglies kaupimas dirvožemyje ir ŠESD išlakų į aplinką mažinimas,
• drėgmės sukaupimas tarpuose tarp sausringų periodų,
• energijos, kuro ir darbo sąnaudų mažinimas,
• tarpinių pasėlių išlaikymas mulčiui, saugančiam dirvožemio paviršių rudens– žiemos periodais.

Sąlygos, kad tvarus bearimis žemės dirbimas (be didesnio pesticidų ir trąšų kiekio) ilgai būtų sėkmingas:

• sukultūrintas dirvožemis – humuso > 2 proc., mažas piktžolėtumas, nėra išplitusių daugiamečių piktžolių: dirvinių usnių ar pienių, paprastųjų varpučių ir kt.;
• gerai veikiančios drenažo sistemos;
• didesnė negu įprasta bioįvairovė, sudėtingesnė pasėlių struktūra ir platesnės priešsėlių, tinkamų bearimei (be sluoksnių vartymo) žemės dirbimo sistemai, parinkimo galimybės;
• siekiant palankios fitosanitarinės augalų būklės, miglinių javų auginti ne daugiau kaip 50 proc. pasėlių struktūroje, arba daug dėmesio skirti skirtingų rūšių augalams tarpiniuose pasėliuose;
• tarpinių pasėlių biomasę įterpti ne anksčiau nei žydėjimo tarpsniu, siekiant lėtinti mineralizacijos procesus dėl galimo azoto išplovimo, arba laikyti per žiemą mulčiui.