Žemės ūkio produkcijos gamintojai, perdirbimo pramonės ir prekybos įmonės Lietuvoje išgyvena tam tikrą priešpriešos laikotarpį – tiems, kurie parduoda žaliavą ar produkciją, ji atrodo per pigi, o kurie ją perka, tiems brangu. Sumažinti šią priešpriešą galėtų padėti vertės kūrimo grandinė.

Ūkininkai ir kiti gamintojai skundžiasi mažomis supirkimo kainomis ir kaltina perdirbimo įmones karteliniais susitarimais. Kita vertus, perdirbėjai stengiasi mažinti veiklos sąnaudas, tad už produkciją nori mokėti mažiau. O žaliavos stygiaus problemas neretai sprendžia atsiveždami dalį jos iš užsienio ir taip remia kitų valstybių ūkininkus.

Ir vieni, ir kiti ieško valstybės paramos, papildomų išmokų, dalyvauja paramos programose arba prašo paremti jų investicijas. Valdžia, norėdama būti gera, siūlo įvairias paramos priemones kiekvienai grupei atskirai, ne visada atsižvelgdama į galutinį jų veiklos rezultatą – bendrai sukurtą vertę ir (arba) šių ūkio subjektų sumokėtus mokesčius į valstybės iždą.

Naujojo bendradarbiavimo modelio dalyviai

Vienas iš galimų žemės ūkio produkcijos gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų bendradarbiavimo modelių – vertės kūrimo grandinė (VKG), kuri galėtų didinti pasitikėjimą tarp dalyvių, sukurtų glaudesnio bendradarbiavimo sąlygas ir būtų ekonomiškai naudinga visai visuomenei, t. y. kurtų vertę ir didintų valstybės bendrąjį vidaus produktą (BVP).

Vertės kūrimo grandinės dalyviai:

• gamintojas (ūkininkai ar žemės ūkio bendrovės, kurių produkcija – žaliavinis pienas),
• pieno surinkėjas-vežėjas (pieną surenkantis ir pervežantis ūkio subjektas),
• perdirbėjas (bendrovė, perdirbanti pieną ir gaminanti galutinį produktą),
• pardavėjas (didmeninės prekybos įmonė).

Rinkos sąlygomis visi šie ūkio subjektai yra nepriklausomi, savarankiškai sprendžiantys dėl sutarčių sudarymo, gamybos apimčių, investicijų.

Dar vienas svarbus ūkio subjektas šiuo atveju yra valstybė – santykių reguliatorė, ekonominės veiklos skatintoja ir paramos teikėja. Ji taip pat turi naudos iš šios grandinės egzistavimo, pildo savo iždą iš surenkamų mokesčių (pelno, pridėtinės vertės ir kt.). Dažnai prisistato kaip atsakinga už BVP augimą.

Dabartinė parama – netobula

Valstybė per paramos priemones remia ūkio subjektus. Lietuvos Kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ ir „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (arba) plėtrą“, be abejo, davė ir duoda naudos atskiriems ūkio subjektams, jie tapo konkurencingesni. Bet šios priemonės labiau nukreiptos į atskirų vertės grandinės narių (labai retai – į jų grupių) investicijas. Gamintojai investuoja į gyvulius ir jų laikymo sąlygas, fermų modernizavimą, surinkėjaivežėjai – į transporto priemones, šaldymo įrangą, perdirbėjai – į perdirbimo, pakavimo įrangą ir sandėlius. Kadangi ūkio subjektai yra savarankiški, šių investicijų tarpusavyje niekas nederina, todėl kartais jos tampa rizikingos ir nenaudingos. Tokių veiksmų pasekmė – neužtikrintumas dėl ateities ir mažos ekonominės perspektyvos. Gamintojai, ypač mažesni ūkiai, nėra tikri, kad parduos savo produkciją už tinkamą kainą, todėl mažai investuoja į geresnes gyvulių bandas, produkcijos kokybę ir plėtrą. Perdirbėjai dažnai neišnaudoja savo gamybinio pajėgumo dėl žaliavos stygiaus. O nuo to ir pasitikėjimo ateitimi priklauso ir kiti grandinės dalyviai. Valstybė negauna savo vertės dalies, kuri būtų svarbi jos socialinėms programoms vykdyti.

Modelio naudą pajustų visi grandinės dalyviai

Siūlomo modelio tikslas – sujungti atskirus ūkio subjektus į vieną VKG, naudojant valstybės paramos priemones. Tam, visų pirma, reikalingas pačių ūkio subjektų noras bendradarbiauti, stipri vadyba, gamyba ir rinkodaros strategija bei parama.

Jeigu grandinės dalyviai įgyvendintų VKG projektą, pagamintų ir eksportuotų produkciją, tai vertė, sukurta projekto metu, atitektų šiems ūkio subjektams ir valstybei (mokesčių pavidalu). Siekdama skatinti tokių VKG susidarymą, valstybė galėtų dalį mokesčių grąžinti grandinės dalyviams ir taip sustiprinti šią iniciatyvą. Jeigu tai prieštarautų tam tikriems konkurencijos ar kitiems teisės aktams, būtų galima paremti VKG dalyvių investicijas. Tai, beje, daroma jau dabar, kai remiamos atskirų ūkio subjektų investicijos, bet nesusiejant to su galutiniu veiklos rezultatu.

Valstybė taip pat galėtų remti tokių projektų administravimą ir suteikti paramą grandinės dalyviams pagal programos sąlygas, pavyzdžiui, kaip tikslinę dotaciją (ar subsidiją) arba kaip paramą investicijoms (pvz., dengiant pagrindinių priemonių nusidėvėjimą, darbuotojų darbo užmokestį, paskolų palūkanas projekto laikotarpiui ir pan.).

Valstybės pagalbą galima būtų išplėsti naudojant ES paramos priemones. Parama galėtų būti finansiškai reikšminga, pavyzdžiui, kaip ir parama priemonei „Gamintojų grupių ir organizacijų įsisteigimas žemės ūkio sektoriuje“, kai skiriama iki 500 tūkst. Eur per 5 metus, kiek vienais metais skaičiuojant 10 proc. nuo galutinės produktų pardavimo sumos.

Lentelėje pateiktas teorinis VKG modelio pavyzdys, kuriame parama (pavadinta dotacija) skirstoma proporcingai valstybės surinktiems mokesčiams. Šiuo atveju sukurta vertė – tai kiekvieno ūkio subjekto veiklos rezultatas (pelnas arba kitaip – pridėtinė vertė). Vykdant projektą iš anksto yra suderinamos produkcijos apimtys, žaliavos ir produkcijos pirkimo (perdavimo kitam grandinės nariui) kainos, funkcijos ir atsakomybės sritys tarp grandinės dalyvių.

Siūlomo modelio nauda:

• išnaudojamas gamintojų, perdirbėjų ir kitų ūkio subjektų turimas potencialas ir jau padarytos investicijos;
• užtikrinamos tikslingos gamybos investicijos pagal poreikį ir pagal planuojamą produkcijos gamybos planą (pradėdami projektą VKG nariai galėtų iš anksto numatyti gamybos apimtis ir investicijas);
• išvengiama rizikingų (gal net nuostolingų) investicijų, t. y. būtų investuojama tik matant aiškią perspektyvą, kad projektas bus sėkmingas ir visi grandinės dalyviai nariai gaus savo naudą;
• sumažėtų dabartinė priešprieša (antagonizmas) tarp žemės ūkio produkcijos gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų; atsirastų poreikis bendradarbiauti bei gauti ne tik sukuriamos vertės dalį, bet ir tam tikrą valstybės paramą;
• vertė būtų kuriama mūsų valstybėje, o galutiniai produktai išvežami į užsienį;
• augtų BVP, būtų steigiamos naujos darbo vietos.