Nerti giliau ar nerizikuoti? Šią dilemą sprendė Daina ir Julius Martišiai, svarstydami, ar investuoti į naują pieninių karvių tvartą ir melžimo technologijas. Nugalėjo inovatyvus požiūris, tačiau didžiulės permainos lėmė nemažai iššūkių, prie kurių tenka prisitaikyti ir karvėms, ir ūkininkams.

Nuolat girdime – norint turėti ekonomiškai stiprų pieno ūkį, reikia jį modernizuoti, diegti naujas technologijas, kad gamyba būtų efektyvesnė. Tačiau pasakyti lengviau, nei padaryti. Žemaitijos ūkininkai Martišiai vis dėlto pasiryžo esminėms permainoms. Ūkyje jau stovi nauja robotizuota ferma, tačiau to kaina – didžiulės paskolos ir įtampa.

„Viršijome savo galimybes, dabar turėsime suktis“, – sako J. Martišius. Su žmona jie sukūrė vieną produktyviausių pieno ūkių šalyje – dviejų gyvulininkystės specialistų ūkio karvės duoda vidutiniškai po 11 t pieno per metus. Nuo sausio piendavės gyvena komforto sąlygomis naujame tvarte, jas melžia, pašarus pristumia ir mėšlą valo robotai.

Fermą, skysto mėšlo rezervuarą statė ir įrangą pirko pasinaudoję ES parama, tiesa, jos viskam neužteko. „Teko daug skolintis. Tai ir yra didžiausias galvos skausmas“, – sako Vieštovėnų (Plungės r.) ūkininkai. Jie tikisi, kad už komforto sąlygas karvutės atsilygins dideliu produktyvumu ir padės grąžinti paskolas. Svarbiausia, kad būtų stabili pieno rinka, adekvati pieno supirkimo kaina, o darbo Martišiai nebijo – tai, kas priklauso nuo jų, o ne nuo kitų valios, jiems sunkumų nekelia.

Komforto sąlygos naujoje fermoje

Julius ir Daina ilgai dvejojo, ar verta iš pagrindų viską keisti, gal užtektų atnaujinti melžimo aikštelę? Bet pasitarė, kad dar bent 20 metų reikės dirbti, senųjų technologijų neužteks, tad ir pasiryžo.

Nors niekas nedarė dirbtinių kliūčių projektui įgyvendinti, viskas vyko labai lėtai. „Patys padarėme kai kurių klaidų, dokumentų tvarkymo procesas natūraliai ilgas. Visą 2019-ųjų vasarą tvarkėme popierius, rudenį pradėjome statybas, bet prasidėjo lietūs. Niekur nepaskubėsi. Gyvenome nuolatinėje įtampoje“, – pasakoja Daina, kokius sunkumus reikėjo įveikti, kad ateityje gyventų lengviau. O Julius pripažino, kad buvo sunkių akimirkų, kai kalbino žmoną visko atsisakyti.

Naujas tvartas – šviesus, erdvus, su pakeliamomis užuolaidomis. Skystą mėšlą valo robotas SRone. Stogo konstrukcija su ištraukimo sistema viršuje vasarą tvartą saugo nuo kaitros, o žiemą – nuo šalčio. Natūralią ventiliaciją užtikrina ir kvapams leidžia išeiti tinkamas stogo nuolydis. Sumontuotas apšvietimas, kuris įsijungia ir išsijungia automatiškai, atsižvelgiant į aplinkos šviesą.

Guoliavietėse patiesti lateksiniai čiužiniai, jie kreikiami pjuvenomis ir kalkėmis, kurios džiovina, sausina karvių poilsio zoną.

Šiuo metu ūkyje 83 holšteinų veislės karvės melžiamos dviem DairyRobot 9500 robotais – gyvulių skaičių reikia didinti iki 120–130. „Turime užpildyti tvartą, įdarbinti robotus. Bet karvių ūkyje net sumažėjo, nes teko išbrokuoti – ne visos tiko melžti robotu, kai kurias ir dabar rankiniu būdu reikia pamelžti“, – pasakoja J. Martišius. Nors visą laiką daug dėmesio skyrė karvių genetikai, eksterjerui, kojoms, produktyvumui, atsižvelgti į karvės tešmens savybes, t. y. į spenių išsidėstymą, kad tiktų melžti robotui, susizgribo per vėlai.

Pradėjus melžti robotams karvių produktyvumas krito, dabar jau baigia pasiekti praėjusių metų lygį. Ūkininkai tikisi, kad netrukus pieno kiekis padidės – ūkyje daugiausia pieno būna žiemą. Dauguma karvių veršiuojasi rudenį, tad žiemą pasiekia laktacijos piką.

Somatinių ląstelių skaičius piene, perėjus prie automatizuoto melžimo, iškart sumažėjo – užtikęs aukštą pieno elektrinį laidumą kuriame nors tešmens ketvirtyje, robotas pats tokį pieną atskiria.

Prie naujos melžimo sistemos greičiau priprato jaunos karvės, o vyresnių buvo tokių, kurios užsispyrė ir prie roboto nėjo. Bet po truputį visos karvės pajuto komfortiško gyvenimo privalumus: kada nori, eina ėsti, melžtis ar ilsėtis. Ūkininkai džiaugiasi, kad gyvuliai ramūs ir atsipalaidavę.

Pašarai ir toliau dalijami pašarų maišytuvu-dalytuvu, tik dalį koncentratų karvėms atiduoda per robotą.

Ūkyje buvo ir liko trys samdomi darbuotojai – po modernizavimo nė vieno neatleido.

Daugiausia laiko atima duomenų analizė

Viską iki smulkmenų tiksliai įpratęs daryti J. Martišius per 9 permainų mėnesius naujovių dar neįvaldė tiek, kad būtų patenkintas – prie pasikeitusių sąlygų priprasti reikėjo ne tik gyvuliams, bet ir ūkininkams. Julius sako, kad kai karves pradėjo melžti robotai, gyvenimas ir darbas pasikeitė, bet ne į tą pusę, kaip kitiems atrodo. „Prie fermos prisirišau dar daugiau, nes bandos valdymo sistema pateikia daug duomenų, kuriuos nuolat analizuoju. Tai įdomu, tačiau reikia daug laiko“, – įsitikinęs ūkininkas.

Prisėdęs prie kompiuterio jis analizuoja kiekvienos karvės rodiklius: kiek kuri pieno duoda, kodėl ilgiau guli, mažiau ėda ir t. t. Iškilus problemai ateina pranešimai į telefoną ir atsakingi ūkininkai į juos iškart reaguoja.

„Mes dar nemokame atsipalaiduoti, nors reikėtų, – sako Daina. – Tačiau aišku, kad tokia bandos stebėsena duoda rezultatų.“

J. Martišius paaiškina, kad DairyRobot 9500 sistema – tai ne savanoriškas melžimas: jeigu karvei ne laikas melžtis, selekciniai vartai jos neįleidžia į laukimo zoną, o nukreipia prie šėrimo stalo. Prie šėrimo išėjimas yra tik per vienus vartus, o pareiti į poilsio zoną – trys keliai. Eismas vyksta ratu.

Tvarte karvės sugrupuotos pagal tai, kiek kartų gali melžtis (2–4 kartus), pagal produktyvumą robotas pats pasiūlo karvę kelti į aukštesnę ar žemesnę grupę. Karvės, kurios melžiamos du kartus, į laukimo aikštelę įleidžiamos po 9,5 val., kurioms nustatyti 3 melžimai – maždaug po 7,5 val., o kurioms 4 – po 5 val. 45 min. Yra ir atskira piendavių grupė, kuriai melžiklius reikia uždėti rankiniu būdu – joms nustatytas tam tikras melžimo laikas.

Atlieka genominius tyrimus

Martišiai puikiai supranta genetikos svarbą gyvulininkystės ūkyje. Gera holšteinų genetika – viena svarbiausių didelio produktyvumo dedamoji.

Daliai ūkio holšteinų veislės telyčių atliktas genominis tyrimas – veislinės vertės indeksas yra nemažas. Genomiškai bus tiriamos ir šį rudenį atvestos telyčaitės. Ūkininkai neabejoja, kad tai padės kurti pridėtinę vertę, didinti produktyvumą, nes žinos, ko kiekviena jų bus verta ateityje, kai taps karve.

„Kol plečiamės, auginsime visas ūkyje atvestas telyčias. Tačiau, kai tvartas bus pilnas, sprendimus, ką daryti su būsima karve, galėsime priimti anksčiau, – kalba Daina. – Pirkti gyvulių nesame nusiteikę, kad neatsivežtume ir ligų.“

Kadangi ūkio plėtrai reikia kuo daugiau telyčių, Martišiai naudoja seksuotą spermą – tai pasiteisina, kol kas atvedamos vien telyčaitės. Jie pasirinko ir seksuotą mėsinių bulių spermą vyriškos lyties palikuonims gauti – su ja sėklina neperspektyvias pieno ūkiui karves.

Antroji didelio karvių produktyvumo dedamoji – subalansuotas šėrimas. Raciono pagrindą sudaro žolių ir kukurūzų silosas, baltyminiai priedai. Robotui tenka pirkti granuliuotus koncentruotuosius pašarus, nes savo gamybos robotas nepriima. Grūdus irgi perka, patys neaugina.

Martišiai turi apie 140 ha žemės, didžioji dalis yra nuosava. Julius garsėja tuo, kad pirmasis Lietuvoje pradeda šienapjūtę, apie gegužės 20-ąją, tad ūkio karvės kasmet ėda baltymingą ir kokybišką pirmą žolę.

Ūkyje paprastai visada būna žolinių pašarų perteklius, net ir per sausrą jų turėjo daugiau negu reikia – tada visus, kiek atliko nuo ūkio, brangiai nupirko lenkai. Bet būna, kad kai kuriais metais Martišiai pašarus tiesiog atiduoda, kam jų labai reikia.

Auginti grūdus ūkininkas atsisako. Supranta, kad mišrus ūkis išskaidytų riziką, tačiau mano, kad tam reikalingos finansinės investicijos ir darbo sąnaudos yra per didelės, ir kažin, ar atsipirktų. „Julius – gyvulininkystės specialistas, agronomija jam ne prie širdies“, – Daina visada palaiko vyrą.

Nors ūkis ne ekologinis, bet abu ūkininkai sutartinai tvirtina, kad ekologijai jie labai nenusideda. Nuo piktžolių vieną kartą purškia tik kukurūzus, glifosatų nenaudoja. Pievas tręšia mėšlu, o mineralinių trąšų naudoja minimaliai. Srutoms apdoroti naudoja biologinius preparatus, kurie tinkami ne tik ekologiniams, bet net ir biodinaminiams ūkiams.

Pieninę pakeitė dėl pasiūlytos finansinės paramos

Daina sako seniai supratusi dėsnį: jeigu pieno kainos kyla, vadinasi, jos tuoj kris. Tad į visus rinkos pokyčius jiedu su vyru stengiasi žvelgti ramiai, atsisakyti pieno ūkio minčių niekada nebuvo.

„Tiesą sakant, tokių galimybių net nebuvo – nuolat esame įsipareigoję: vienas projektas nespėja pasibaigti, prasideda kitas. Kita vertus, turint tokį įdirbį imtis kažko naujo irgi nebūtų racionalu“, – kalba D. Martišienė.

Kurį laiką Martišiai buvo kooperatyvo „Pienas LT“ nariai, tačiau prieš dvejus metus sugrįžo į „Pieno žvaigždes“. Tokį sprendimą lėmė ne pieno supirkimo kaina, bet pieninės galimybės paskolinti lėšų modernizavimo projektui. Bankas daugiau skolinti nebegalėjo, o stipri pieno perdirbimo įmonė pasiūlė finansinę paramą.

„Nesame iš tų, kurie nuolat keičia pienines. Į „Pieną LT“ perėjome juodžiausiu pieno krizės metu. Manėme, kad pajai užtikrins mums pensiją senatvėje, tačiau gyvenimas neleido šiems planams išsipildyti“, – priduria Daina.

Julius ir Daina – bendramoksliai. Baigę zooinžinerijos studijas Veterinarijos akademijoje 1993 m. grįžo į Juliaus tėviškę ir ėmė kurti savo pieno ūkį nuo dviejų pasoginių karvių. „Perėjome viską nuo kibiro iki roboto“, – juokiasi pavyzdinį pieno ūkį sukūrę Daina ir Julius Martišiai.

Jie didžiuojasi vaikais Monika ir Simonu, kurie rado savo gyvenimo kelius. Dabar didžiausia jų atgaiva ir sielos džiaugsmas – anūkas, dukters sūnus. Julius sako, kad vaikus paleido gyventi savo gyvenimo ir nesistengė laikyti kaime. „Vaiko samdiniu kaime nelaikysi, jam reikia duoti ir sprendimų laisvę, ir atsakomybę, ir atlyginimą. O mes dar jaučiamės jauni ir patys tai daryti“, – priduria Daina. Su tokiu požiūriu galima ir kalnus nuversti.