Žieminiai javai užima apie 30 proc. bendro žemės ūkio naudmenų ploto. Žieminių augalų priešsėjinis tręšimas išlieka vienu svarbiausių technologinės grandies segmentų, nes nuo tinkamo ir subalansuoto tręšimo priklauso žiemkenčių pasiruošimas žiemoti, peržiemojimas, pasėlio tankumas, o kartu ir derlius.

Šiuo metu dėl sėjomainos netaikymo daugelyje ūkių, auginančių vien javus ir rapsus, sparčiais tempais alinamas dirvožemis. Pasėlių struktūroje javai sudaro net 76 procentus.

Intensyvios augalininkystės ūkiuose dažnai taikoma praktika:

• prekinė produkcija (grūdai, šakniavaisiai) auginami tame pačiame lauke kelerius metus iš eilės; šiaudai išvežami, organinių trąšų neduodama 30 metų;
• kai negaunama didelio derliaus, tada forsuojama bandant jį pasiekti per didžiausius trąšų kiekius;
• kai nesubalansuotas tręšimas taip pat neduoda maksimalaus derliaus, tada dar didinamas chemijos kiekis ir ruošiami įvairūs cheminių produktų mišiniai, kurie, naudojami neatsakingai, virsta ekologine problema;
• ūkininkams sėkmingai įsiūloma neva stebuklingų galių turinčių tirpalų, papildų, pabarstų ir kitokių naujovių.

Kad turėtume pagrįstą nuomonę ir galėtume suprasti tikrąją laukų situaciją bei teisingai pasirinkti iš šiuolaikinio trąšų asortimento, būtina žinoti pagrindinius savo laukų agrocheminius rodiklius: pH, judriųjų fosforo ir kalio kiekį. Norisi tikėti, kad javų augintojai vis dažniau atlieka dirvožemio tyrimus, kad dažnas jų žino ne tik savo laukuose esančių makroelementų, bet ir mikroelementų kiekius.

Europos Komisijos naujai siūlomos strategijos ambicija – iki 2030 m. 20 proc. sumažinti trąšų naudojimą (tai atitiktų 50 proc. trąšų maisto medžiagų nuostolių sumažinimą). Subalansuotas augalų tręšimas pagal dirvožemio turtingumą maisto elementų daugeliu atvejų augintojams suteikia galimybę nemažinant trąšų efektyvumo kai kuriuose laukuose tam tikra procentine dalimi sumažinti trąšų normas ir kartu išvengti aplinkos taršos problemų.

Subalansuotas tręšimas

NPK trąšų normos turi būti apskaičiuojamos pagal to lauko dirvožemio maisto medžiagų kiekį ir planuojamą išauginti derlių. Remiantis LAMMC Žemdirbystės institute per daugelį metų tręšimo eksperimentuose sukaupta normatyvine medžiaga, yra nustatytas NPK poreikis vienai tonai pagrindinės ir atitinkamam kiekiui šalutinės produkcijos išauginti. Žieminiams kviečiams NPK atitinkamai yra 23 : 12 : 20 kg/t.

Trąšų normas parenkant pagal dirvoje esančius maisto medžiagų kiekius, galima išvengti per vegetaciją išryškėjančių įvairios formos ir spalvos lapų dėmių bei juostų, sukimosi, džiūvimo ir pan., kas yra netinkamos mitybos požymiai.

Tręšiant nesubalansuotai, išderinami „santykiai“ tarp makro- ir mikroelementų, esančių dirvožemio sorbcijos komplekse. Kai yra vienų perteklius, blokuojami kiti elementai. Pvz., gausiai fosforingoje dirvoje išbėrus mėgstamos azofoskos pagal azoto kiekį, į dirvą įnešama dar fosforo, kurio perteklius blokuos K, Ca, Cu, Fe ir Zn pasisavinimą

Fosforo ir kalio svarba

Pirmaisiais augimo tarpsniais augalai yra jautriausi fosforo (P) ir kalio (K) trūkumui. Fosforas dalyvauja angliavandenių ir baltymų sintezėje, krakmolo, cukraus kaupimosi procesuose. Kai ypač trūksta fosforo, javai blogai žiemoja ir krūmijasi. Kalio taip pat reikia nuo pat gemalinės šaknelės išleidimo. Pakankamai kaliu aprūpinti augalai būna atsparesni šalčiui, drėgmės trūkumui ir infekcinėms ligoms, geriau krūmijasi. Todėl fosforo ir kalio trąšas reikia išberti prieš žieminių javų sėją.

Kas vyksta augale pirmaisiais jo vystymosi etapais ir kodėl tuo metu tokios svarbios mitybos sąlygos? Žieminiams migliniams javams turint 2–3 lapelius, viršūninė augimo kūgelio meristema diferencijuojasi į bamblių, tarpubamblių ir lapų užuomazgas. Šio tarpsnio sąlygos lemia augalo išvaizdą (aukštį), krūmijimosi koeficientą, atsparumą žiemai. Krūmijimosi tarpsniu augalas jau formuoja žiedyno užuomazgas – palankios mitybos sąlygos šiuo laikotarpiu lemia varpos ašies narelių skaičių, t. y. varpos ilgį.

Norint išvengti rudenį fosforo ir kalio trūkumo padarytos žalos, būtina planuoti tręšimą fosforu ir kaliu prieš žiemkenčių sėją, nes pavasarį šios klaidos taisymai atgaline data neveikia. Nesuspėjus PK patręšti iš rudens, pavasarį PK trąšų geriau neberti, nes žiemkenčiai jų nepasisavins arba pasisavins labai nedidelį jų kiekį.

Kol dirvos paviršiuje paskleistos ir neįterptos PK trąšos pereis į dirvožemio sorbcijos kompleksą, iš kurio augalai ima maisto medžiagas, jau bus praėję augalų kritiniai momentai, kai labiausiai reikia fosforo ir kalio, o javai nukulti. Trąšomis pasinaudos tik kiti sėjomainos augalai. Fosforą ir kalį pavasarį dar galima būtų tręšti kaip skystas trąšas – jas augalai greičiau pasisavina negu birias.

Po prastų priešsėlių arba neturtingose maisto medžiagų dirvose sėjamus žiemkenčius reikėtų rudenį patręšti 20– 25 kg/ ha azoto (v. m.). Šį kiekį iki vegetacijos pabaigos augalai spės sunaudoti.

Trąšų efektyvumui daug įtakos turi meteorologinės sąlygos, vyraujančios per visą vegetaciją, o ypač – kritiniais augalų vystymosi tarpsniais, kurie lemia sėkmingą derliaus struktūros elementų formavimąsi.

Šiaudų mineralizacijai skirtos trąšos

Augant javų derliams, didėja ir šalutinės produkcijos – šiaudų – masė. Sveikintinas sprendimas šiuo metu, kai organinėmis trąšomis praktiškai netręšiama, susmulkintus ir tolygiai paskleistus šiaudus palikti lauke, o jų mineralizacijai spartinti paskleisti azoto trąšų. Priešingu atveju vyks konkurencija dėl azoto tarp augalų ir šiaudų mineralizaciją atliekančių dirvos mikroorganizmų, dėl ko augalai skurs. Seniai žinoma tiesa, kad 1 tonai šiaudų reikia 8–10 kg azoto (v. m.). Tam puikiai tinka skystos azoto trąšos – jos geriau apima šiaudą, tačiau tinka ir amonio salietra. Paskleidus trąšas, šiaudus reikia įterpti į dirvožemį 5–7 cm gylyje, po 2 savaičių galima aparti.

Lengvesniuose dirvožemiuose kyla per šiaudų mineralizaciją atsipalaidavusio azoto išplovimo dirvožemio profiliu gilyn pavojus. Todėl rekomenduojama išpurkšti pusę mineralizacijos spartinimui skirtos azoto normos (4–5 kg 1 tonai šiaudų) ir šiaudus įterpti negiliai. Likusią azoto dalį pridėti prie pavasarį planuojamos atiduoti azoto normos.

Trąšų įterpimo gylis

Siekiant, kad maisto medžiagos patektų arčiau šaknų, pakrikai išbertų trąšų įterpimo gylis derinamas su augalų šaknų sistemos išsidėstymu armenyje. Javams pakrikai išbertos NPK trąšos dažniausiai būna veiksmingesnės, įterptos kultivatoriais. Kaupiamiesiems – PK trąšos apartos plūgais be priešplūgių, o azoto – įkultivuotos. Skystos kompleksinės trąšos lauko augalams išpurškiamos ant dirvos paviršiaus ir įterpiamos priešsėjinio dirvos dirbimo padargais.

Žinoma, kad kai kurie ūkininkai taiko netinkamą praktiką: trąšas ant dirvos išberia po sėjos. Nesunku įsivaizduoti, kad augalai pavėluotai gaus maisto medžiagų ir paims tik dalį jų, derlius bus mažesnis negu tuo atveju, kai trąšos įterptos prieš sėją.

Skystosios trąšos

Jeigu turite paskleisti reikalingą techniką, skystosios trąšos yra puikus pasirinkimas.

Skystųjų trąšų privalumai

• Visos maisto medžiagos jose tirpios, augalams lengvai prieinamos, greičiau veikia, jas greičiau pasisavina, todėl patiriami mažesni azoto nuostoliai.
• Tiksliai ir tolygiai išpurškiamos tiek didelės, tiek mažos normos.
• Skystas azoto trąšas išlaisčius, augalų maitinimas vyksta dvejopai – didesniąją maisto medžiagų dalį augalai paima šaknimis, mažesniąją – per lapus.
• Skystos mikroelementinės trąšos gerai dera su kitomis skystomis trąšomis ir agrocheminiais produktais.
• Efektyvumu nenusileidžia birioms trąšoms, o kartais ir pranoksta jas.
• Savikaina dažniausiai mažesnė nei biriųjų trąšų.