23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2021/08
Paukščių ligos protrūkio valdymas
  • Prof. dr. Alius POCKEVIČIUS LSMU Veterinarijos akademija Tadas VERBICKAS
  • Mano ūkis

Įtarus naminių paukščių ligą, augintojai turėtų žinoti, kokių neatidėliotinų veiksmų imtis sprendžiant problemą, kaip greitai nustatyti susirgimo priežastį ir taikyti tinkamas gydymo, kontrolės, profilaktikos priemones mažame šeimos paukščių ūkyje ar dideliame pramoniniame paukštyne.

Susirgus naminiams paukščiams, svarbus veterinarijos gydytojo vaidmuo. Gydytojas atliks reikalingus tyrimus diagnozei nustatyti, paims mėginius laboratoriniams tyrimams, paskirs gydymą, rekomenduos ligos kontrolės ir profilaktikos priemones.

Kasdienė paukščių pulko apžiūra

Būtina reguliariai apžiūrėti paukščių pulką, įvertinti jų elgesį, skleidžiamus garsus, pašarų ir vandens suvartojimą, dėslumą (vizualiai įvertinami ir kiaušiniai), kraiką, paukštidės oro kokybę, ar sparnuočių laikymo patalpose nėra per daug amoniako. Paukščių medžiagų apykaita yra greita, jie jautriai ir greitai reaguoja į pasikeitusią sveikatos būklę, laikymo, šėrimo ar girdymo sąlygas. Paukščių laikytojas ar prižiūrėtojas turėtų atidžiai stebėti, įvertinti padėtį, ypač jeigu pasikeičia didesnės dalies ar viso pulko paukščių elgsena, ir įtarti galimą infekcinės ligos protrūkį.

Tokiais atvejais pirmiausia nedelsiant reikėtų įvertinti paukščių laikymo, šėrimo, girdymo sąlygas ir atmesti galimybę, kad paukščių elgsenos ar sveikatos būklės pokyčiai susiję su paukštyno vadybos nuokrypiais nuo normos ar klaidomis. Neretai infekcinės ligos diagnozė, atlikus tyrimus, nepasitvirtina, nes yra daug neinfekcinės kilmės veiksnių:

  • lesalų ar vandens trūkumas,
  • per stipri ventiliacija, skersvėjai, viščiukų „atšaldymas“ – laikymas per žemoje temperatūroje,
  • sužalojimai, atsiradę dėl šiurkštaus elgesio su paukščiais,
  • netinkamas vaistų sudavimas ar dozavimas,
  • elektros tiekimo paukštidėje sutrikimas,
  • per daug intensyvi šviesa,
  • nekokybiški pakratai,
  • paukščių kanibalizmas,
  • oro ventiliacijos sutrikimas ir paukščių uždusimas,
  • per didelis paukščių tankis paukštidėje,
  • netinkamai sureguliuotos šėryklos, girdyklos, ventiliatoriai ar šildymo sistemos,
  • paukščių lesinimas prastos kokybės, „neskaniais“ pašarais,
  • netinkamo dydžio lesalų dalelės,
  • graužikų ar plėšrūnų atakos,
  • paukščių ektoparazitai,
  • kojų patologijos,
  • kitos priežastys.

Patyręs paukščių augintojas ar prižiūrėtojas visus šiuos veiksnius gali įvertinti pats arba kreiptis pagalbos į veterinarijos gydytoją. Tokiais atvejais laboratorinių tyrimų dažniausiai neprireikia. Tačiau, jei neinfekcinės kilmės veiksniai, laikymo paklaidos yra atmetamos ir įtariama infekcinė liga, pagalbos į veterinarijos gydytoją reikia kreiptis nedelsiant, kad būtų kuo greičiau nustatyta ligos protrūkio priežastis ir pradėtas gydymas, imtasi kontrolės ir profilaktikos priemonių ir būtų išvengta ligos sukėlėjo išplitimo į kitus paukštynus. Taip galima išvengti didesnių ekonominių nuostolių dėl prarastų paukščių, sumažėjusios produkcijos.

Sergančius paukščius būtina atskirti

Įtarus infekcinę ligą, paukščių pulkas, paukštidė ar paukštynas, nelygu paukščių ūkio dydis, turėtų būti izoliuojamas iki tol, kol įtariama infekcinės ligos diagnozė bus paneigta. Diagnozei pasitvirtinus, jei paukštyne laikoma daugiau skirtingo amžiaus ar rūšių paukščių, reikia užtikrinti, kad prižiūrėtojas paukščių pulką, kuriame įtariama infekcinė liga, lankytų paskutinį. Dar geriau būtų tokiam pulkui paskirti atskirą prižiūrėtoją. Taip pat nedelsiant reikia informuoti veterinarijos gydytoją, kuris gali patarti, kokius mėginius reikėtų nusiųsti į laboratoriją, arba jį pakviesti į fermą, kad įvertintų susidariusią situaciją ir nustatytų preliminarią ligos diagnozę. Patyrę paukščių augintojai kai kuriuos darbus (pvz., įvertinti paukščių pulką, paimti mėginius ar atlikti kitus, veterinarijos gydytojo, kol jis atvyks į ūkį, nurodytus darbus) gali atlikti ir patys.

Paukščių augintojai, veterinarijos gydytojai, kiti asmenys, kurie lankosi ūkyje, turi laikytis biosaugos reikalavimų, naudoti vienkartines pirštines, apsauginę aprangą, batus, kitas reikalingas priemones. Privalo būti įrengti dezinfekcijos barjerai. Paukščių ūkio, kuriame įtariama infekcinė liga, darbuotojai negali lankytis kitose paukščių laikymo vietose, paukščiai negali būti išvežami, parduodami – negalimas joks sparnuočių judėjimas.

Paukščių augintojai turėtų išsiaiškinti tikslią ligos diagnozę, nesistengti nuslėpti ligos protrūkio. Kai kurių ligų, pavyzdžiui, paukščių gripo ar salmoneliozės nuslėpimas gali turėti rimtų ir skaudžių padarinių ne tik augintojui, bet ir visai visuomenei ar šalies paukščių industrijai, liga gali išplisti į kitus ūkius arba užsikrėsti žmonės.

Įtarus infekcinę ligą, reikia kuo greičiau nustatyti jos priežastį ir imtis tinkamų ligos gydymo, kontrolės ar profilaktikos priemonių. Šiuo atveju labai svarbus veterinarijos gydytojo vaidmuo, kuris augintojui turi patarti, kaip elgtis, kokių imtis veiksmų pasireiškus ligai, kaip sustabdyti jos plitimą ir sumažinti galimus ekonominius nuostolius. Prasidėjus kai kurių labai užkrečiamų ligų (pvz., paukščių gripo ar Niukaslio ligos) ir tų, kurių sukėlėjai pavojingi ne tik paukščiams, bet ir žmonių sveikatai (pvz., chlamidiozės ar salmoneliozės), protrūkiui, nedelsiant turi būti informuotas privatus veterinarijos gydytojas arba Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai, kurie sudarys veiksmų planą pavojingai ligai likviduoti.

Ligos diagnozavimas

Vienas pagrindinių diagnostikos metodų paukštininkystėje yra nugaišusio ar eutanazuoto paukščio patologinis anatominis tyrimas (skrodimas), kuris yra pakankamai tikslus, pigus ir padeda greitai nustatyti preliminarią ligos diagnozę.

Paukščio gaišenos skrodimą, mėginių paėmimą laboratoriniams tyrimams reikia atlikti kuo greičiau po sparnuočio mirties, kad nesivystytų autolizė. Per skrodimą veterinarijos gydytojas įvertina dėl ligos organuose ir audiniuose išsivysčiusius patologinius anatominius pokyčius ir nustato patologinę anatominę diagnozę. Diagnozei patvirtinti imami mėginiai histopatologiniam (mėginius reikia fiksuoti 10 proc. formalino tirpale), bakteriologiniam, virusologiniam, parazitologiniam ir kitiems tyrimams, įvertinus jų reikalingumą. Taip pat gali būti imami ir gyvų paukščių mėginiai (pvz., kraujo, iš kloakos ar trachėjos), gali būti atliekami išmatų, sekreto, kraiko, pašarų, vandens, patalpos oro tyrimai.

Gyvi paukščiai įvertinami kliniškai, atliekama išorinė jų apžiūra, ar neužsikrėtę ektoparazitais. Reikia įvertinti elgseną, jos pokyčius, pavyzdžiui, koordinacijos sutrikimus, drebulį, sutrikusią eiseną, kojų silpnumą, paralyžių, depresiją, aklumą, kvėpavimo ir virškinimo sistemos pokyčius. Svarbu įsitikinti, ar nėra navikų, kanibalizmo, viduriavimo požymių, išskyrų iš burnos ertmės ir kvėpavimo sistemos, akių, pastebėti dehidratacijos požymius, įvertinti plunksnų, odos, snapo, skiauterės ar barzdelės, kojų būklę, paukščio įmitimą.

Įtarus infekcinę ligą, veterinarijos gydytojas gali paimti gyvų paukščių kraujo mėginį arba iš karto po sparnuočio eutanazijos. Kraujo mėginys gali būti imamas iš sparno, jungo ar poodinės kojos venos arba širdies. Vištų, kalakutų, kitų naminių paukščių, ypač, jei juos planuojama grąžinti į pulką, kraują lengviausia paimti iš sparno venos. Daugeliui serologinių tyrimų, kurie atliekami analizuojant infekcines ligas, pakanka 2 ml kraujo. Jei tyrimams reikia nesukrešėjusio kraujo, naudojamas natrio citratas, heparinas ar EDTA. Kai kuriems serologiniams tyrimams šviežias kraujas gali būti užlašinamas ant filtravimo popieriaus juostelės, kuri išdžiovinama ir nusiunčiama į laboratoriją. Tiriant kraujo parazitus ar atliekant hematologinį tyrimą kitais tikslais, padaromas kraujo tepinėlis, kuris išdžiovinamas ir nudažomas.

Jei nusprendžiama paukštį eutanazuoti skrodimui, reikia pasirinkti leistiną būdą, tai gali būti kaklo slankstelių dislokacija, elektra, intraveninei eutanazijai skirtų tirpalų injekcijos, anglies dioksido dujos. Eutanazijos metodas parenkamas atsižvelgiant į paukščio rūšį, dydį, planuojamų atlikti tyrimų pobūdį, iš kokių organų ar audinių bus imami mėginiai, planuojamą numarinti paukščių skaičių.

Sergančių paukščių priežiūra ir gydymas

Tinkama susirgusių paukščių priežiūra labai svarbi, norint sumažinti patiriamus nuostolius. Sergantys jaunikliai būna susigūžę, būriuojasi, todėl tikslinga laikymo patalpas pašildyti. Be to, jie gali greitai dehidratuoti, todėl arti jų turi būti švaraus ir šviežio geriamojo, jei reikia, papildyto vaistais ar vitaminais, vandens, galima pakoreguoti girdyklų aukštį ar vietą, nes sergantiems paukščiams gali būti sunku prieiti atsigerti. Lesalai taip pat turėtų būti lengvai prieinami, o paukščių prižiūrėtojas, barškindamas lesalo talpas, maišydamas lesalą ar pridėdamas nedidelį kiekį šviežių pašarų, gali bandyti paskatinti paukščius lesti. Lesalo sudėtinės dalys, priedai, kuriuos paukščiai nenoriai lesa, iš sergančių paukščių raciono turėtų būti laikinai išimti.

Kai kuriais atvejais, jei sergantys sparnuočiai nenori keltis, prižiūrėtojas, vaikščiodamas po paukštidę, gali juos bandyti prikelti tam, kad jie palestų ir atsigertų. Pavienius sergančius, nusilpusius naminius, laukinius, egzotinius ar dekoratyvinius (pvz., balandžius) paukščius, kurie atsisako gerti ir lesti, galima girdyti ir lesinti priverstinai individualiai.

Kai kuriais atvejais, jei sparnuočių išgydyti negalima, jie nusilpę ar suluošinti, reikėtų bekrauju būdu juos eutanazuoti, o gaišenas saugiai sunaikinti. Vaistai gydyti turi būti naudojami, kai nustatoma ligos diagnozė, arba remiantis veterinaro konsultacija. Tokiais atvejais labai svarbus augintojo bendradarbiavimas su veterinarijos gydytoju.

Bendraujant su augintojais tenka girdėti atgarsių, kad neretai nedideliuose auginimo ūkiuose paukščius gydo, ligas diagnozuoja patys laikytojai, kurie retai kreipiasi pagalbos į veterinarijos gydytoją ar veterinarinės diagnostikos laboratoriją, patys ieško informacijos internete, prašo kitų augintojų patarimų. Motyvuoja tuo, kad trūksta paukštininkystės srities veterinarijos specialistų. Dideliuose, pramoniniuose paukštynuose tokių problemų nekyla, nes juose dirba kvalifikuoti veterinarijos gydytojai, kurie prižiūri paukščių sveikatingumą.

Reikia žinoti: jei gydymui bus naudojamas netinkamas vaistas, tai gali pakenkti paukščiui arba bus veltui išleisti pinigai. Jei yra nustatoma infekcinė liga, medikamentai gali būti keičiami ar koreguojamas jų dozavimas, tačiau tai turi būti atliekama griežtai vadovaujantis vaisto vartojimo instrukcija. Jei produkcijos paukščių gydymui antimikrobiniai vaistai yra sušvirkščiami ar, pavyzdžiui, sugirdomi su vandeniu, būtina laikytis vaisto išlaukos terminų paukštienai ar kiaušiniams. Jei antimikrobiniais medikamentais gydomos dedeklės, jų sudėti maistiniai kiaušiniai gydymo laikotarpiu (kol nepasibaigs vaisto anotacijoje nurodytas išlaukos terminas) negali būti naudojami maistui. Mėsiniai paukščiai gali būti skerdžiami tik pasibaigus vaisto išlaukai.

Jei laikomi veisliniai paukščiai, kurių kiaušiniai skirti perinimui ir neatmetama galimybė, kad infekcinės ligos sukėlėjas gali būti perduodamas vertikaliu būdu, t. y. dedeklės gali dėti užkrėstus patogenais kiaušinius ir taip gali būti perduodama liga (pavyzdžiui, salmoneliozė ar mikoplazmozė), tokie kiaušiniai neturi būti perinami tol, kol nepraeis ligos pavojus. Jei veisliniai paukščiai buvo gydyti, yra tikimybė,, kad jų kiaušinius perinimo metu paveiks vaistų likutis, kuris gali būti embrionų apsigimimų priežastis.

Kol nepasveiks sergančio pulko paukščiai, su jais neturėtų būti atliekami veiksmai, nesusiję su ligos gydymu, kontrole ar likvidavimu, pavyzdžiui, parduodami, vežami į skerdyklą ar keičiama jų laikymo vieta (nebent gydymo tikslais gali būti perkeliami į geresnes laikymo sąlygas). Reikia prisiminti, kad, paukščiams pasveikus, dalis jų gali likti ligos nešiotojais, nors ir neturės jokių ligos požymių, bus kliniškai sveiki. Jei persirgę pateks į sveikus pulkus, ypač, jei toje pačioje paukštidėje laikomi skirtingo amžiaus sparnuočiai, didelė tikimybė, kad liga bus išplatinta. Laikymo vietoje turi būti atliekami reguliarūs valymo, dezinfekcijos darbai.

Svarbu glaudus augintojo ir veterinaro bendradarbiavimas

Kadangi veterinarijos gydytojas ar veterinarijos gydytojas patologas, atliekantis paukščių gaišenos skrodimą ir analizuojantis laboratorinių tyrimų duomenis, dažniausiai nėra lankęsis sergančių paukščių pulke (tam įtakos turi ir nepalanki paukščių gripo epidemiologinė situacija), todėl jam gana dažnai nelengva pateikti rekomendacijas, nurodyti tinkamą ligos gydymo, kontrolės ar profilaktikos strategiją. Atsižvelgiant į tai, paukščių augintojas veterinarijos gydytojui turėtų suteikti kuo išsamesnę informaciją apie sergančių paukščių pulką, apie ligos protrūkį, sąmoningai nesistengti nuslėpti tam tikros informacijos, kuri gali būti svarbi analizuojant ligos protrūkį. Kuo daugiau veterinarijos gydytojas turės informacijos, tuo geresnius sprendimus galės priimti.

Praktikoje gana dažnai paaiškėja, kad ligos istorijoje pateikta per mažai informacijos. Paukščių prižiūrėtojai ar savininkai pateikia susiklosčiusią situaciją, tam tikros ligos požymius, kitą informaciją, kurią jie pastebėjo ir atsiminė, tačiau dažnai trūksta informacijos apie paukščių amžių, paukštidės patalpų ventiliaciją, šėrimą ir girdymą, nebūna tikslių duomenų apie paukščių produktyvumą, dėslumą, vandens ir lesalų sunaudojimą, pašarų sudėtį, apšvietimą, perėjimo ir auginimo procedūras, rutininį vaistų skyrimą, atliekamas vakcinacijas, kokcidiostatikų naudojimą, žinių apie anksčiau pasireiškusias ligas, paukštidės lokalizaciją ir kitus veiksnius, kurie gali būti svarbūs veterinarijos gydytojui, analizuojančiam ligos protrūkį. Išsami informacija leistų lengviau nustatyti tikslią ligos priežastį. Svarbu pateikti informacijos apie paukščių elgsenos pakitimus, juos reikėtų apibūdinti, pranešti, koks paukščių sergamumas ir gaištamumas.

Paukščių augintojams detalūs atliktų tyrimų rezultatai dažniausiai nėra įdomūs, jiems svarbiausia yra žinoti, kokia paukščių susirgimo priežastis, kaip gydyti ir kaip ateityje išvengti ligos, kokias sanitarines priemones taikyti ir kaip tai atlikti, esant sparnuočiams paukštidėje ar per paukščių auginimo pertrauką (pvz., patalpų valymą, plovimą, dezinfekciją). Jie nori profesionalaus ir operatyvaus veterinarijos gydytojo patarimo susiklosčiusiai situacijai kontroliuoti.

Veterinarijos gydytojas, pateikdamas atlikto tyrimo rezultatų atsakymus ar analizę, turėtų vartoti paukščių augintojui suprantamą terminologiją. Jei vartojami moksliniai, veterinariniai terminai, veterinarijos gydytojui rekomenduojama juos paaiškinti augintojui. Pateikiant atsakymų protokolą, jame turėtų būti patologinio anatominio tyrimo rezultatai, atliktų laboratorinių tyrimų (pvz., histopatologinio ar bakteriologinio) duomenys, išvada ir rekomendacijos. Kadangi, pasireiškus ligai, paukštyne situacija greitai keičiasi, kai kurią atliktų tyrimų informaciją, pavyzdžiui, per patologinį anatominį tyrimą nustatytą ligos diagnozę augintojui galima pranešti greičiau, telefonu ar elektroniniu paštu, iškart po atlikto tyrimo. Tai leistų nedelsiant imtis veiksmų ligos plitimui sustabdyti ir nuostoliams sumažinti.

Taigi, norint auginti sveikų paukščių pulką, svarbu glaudus, paremtas abipusiu pasitikėjimu augintojo ir veterinarijos gydytojo bendradarbiavimas.