23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2021/08
Lietuvos grūdininkystės potencialas nekelia abejonių
  • Rasa JAGAITĖ
  • Mano ūkis

Vieni teigia, kad grūdininkystė bei su ja susiję verslai ir toliau išliks pelningi. Kitų nuomone, grūdų, kaip žaliavos, gamyba nėra perspektyvi. Kokiomis nuotaikomis naująjį derliaus sezoną pasitiko šalies grūdų perdirbėjai ir eksportuotojai? Pokalbis su Karoliu ŠIMU, Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos prezidentu.

Lietuvoje užauginamų grūdų kasmet daugėja, auga eksportas. Kita vertus, užsienio šalių žemdirbiai ir eksportuojai taip pat nesnaudžia. Kaip mūsų šalies grūdų sektorius atrodo konkurentų atžvilgiu?

Lietuvos grūdų augintojai ir eksportuotojai yra itin konkurencingi. Profesionalių Lietuvos žemdirbių ūkiai modernūs ir perspektyvūs, o derlingumas priartėjęs prie Europos valstybių, turinčių ilgametę ūkininkavimo praktiką. Pernai mūsų žemdirbiai sugebėjo užauginti rekordinį derlių – daugiau kaip 8 mln. t grūdų – tai liudija itin aukštą šalies augalininkystės lygį. Šiemet dėl sausros rezultatai, tikėtina, bus kiek kuklesni.

Sėkmingą konkurencinę Lietuvos grūdų supirkėjų veiklą lemia keli aspektai. Tai palyginti geros gamtinės sąlygos derliui užauginti, ūkininkų profesionalumas ir nuolatinis tobulėjimas, laiku atliktos reikalingos investicijos į logistikos ir kitas priemones, būtinas funkcionuoti visai verslo grandinei. Lietuvoje veikia trumpa bei moderni žemės ūkio produkcijos (nuo jos supirkimo iki eksportavimo) grandinė (modernūs elevatoriai, transportas geležinkeliais ir jūrų uostas). Tokių sąlygų didžiosios žemės ūkio produkciją auginančios valstybės – JAV, Vokietija, Prancūzija ir kitos – neturi. Galima teigti, kad kai kuriose srityse Lietuvoje net persistengta – investicijos į elevatorių tinklą buvo tokios didelės, kad net ir užauginant rekordinius derlius ne visi jie pilnai užkraunami.

Tarptautinėse rinkose Lietuvos įmonės yra įgijusios patikimų ir profesionalių grūdų eksportuotojų vardą. Lietuvos eksportuotojai yra pasiekę maksimalią veiklos sklaidą, t. y. produkcija parduodama į įvairiausias pasaulio šalis. Artimiausiu metu mūsų žemdirbių užauginti produktai pasieks Braziliją ir Meksiką.

Žvelgiant iš naujų ES reikalavimų, taip pat ir Lietuvos žemės ūkio politikos pozicijos vėl mėginama skatinti dugne atsidūrusią gyvulininkystę. Ar nesumenks grūdininkystės pažanga, o kartu ir šio verslo perspektyvos?

Nereikėtų priešinti augalininkystės ir gyvulininkystės – abi ūkio šakos reikalingos. Tačiau augalininkystės sėkmė neturėtų užgožti gyvulininkystės problemų, kurios yra gana specifinės. Iššūkiai, su kuriais susiduria gyvulininkystės sektorius, pirmiausiai yra aplinkosauginiai ir politiniai. Tenka sutikti, kad konkurencingi yra tik stambūs gyvulininkystės kompleksai, kurie gali užtikrinti produkcijos supirkėjų poreikius ir reikalavimus. Tačiau stambioji gyvulininkystė neišvengiamai susiduria su griežtais žaliojo kurso reikalavimais bei dažniausiai neigiamu visuomenės požiūriu į didelių kompleksų plėtrą. Vis dėlto šios problemos išsprendžiamos, priimant politinius sprendimus, įgalinančius gyvulininkystės plėtrą.

Grūdininkai, norėdami užtikrinti šio sektoriaus perspektyvas, privalo nuolat rūpintis pažanga ir atkreipti dėmesį į veiklos trūkumus, o valdžia turėtų aktyviau spręsti iškylančias problemas. Pavyzdžiui, Lietuvos žemdirbiai, deklaruodami pasėlius, dažnai vengia nurodyti javų sėklų, kuriomis apsėti žemės plotai, veisles. Deklaracijos rodo, jog net apie 30 proc. kviečių pasėlių yra nežinomų veislių! Lietuva įsipareigojusi užtikrinti gerą agrarinę praktiką, todėl situacija, kuomet net nežinoma, iš kokių sėklų gaunamas derlius, netoleruotina.

Netyla diskusijos, kad Lietuvos grūdų ūkis, eksportuodamas daugiausia žaliavą, nėra perspektyvus. Ką atsakytumėte šiems skeptikams?

Visos išsivysčiusios šalys (JAV, Australija, Prancūzija, Kanada ir kt.) užaugina gerokai daugiau kviečių, nei reikia vidaus rinkai, ir perteklinius kiekius, kurie sudaro 40–70 proc. derliaus, eksportuoja. Lietuvoje neturime didelio vartojimo poreikio dėl mažo gyventojų skaičiaus. Todėl perdirbėjai, pagaminę galutinį produktą, bent dalį jo turi eksportuoti ir atitinkamai ieškoti naujų rinkų užsienyje.

Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos manymu, Lietuva turi potencialą vienai ar dviem didelėms gamykloms, kuriose iš vietinių grūdų būtų gaminami produktai galutiniams vartotojams. Tačiau aplinka, kuri paskatintų užsieniečius statyti tokią gamyklą (ar kelias gamyklas), iki šiol nėra sukurta. Neabejotina, jog dėl reikšmingų investicijų reikia pakovoti, pirmiausia – atlikti namų darbus, t. y. plyno lauko investicijoms sukurti palankią įstatyminę bazę (dėl poveikio aplinkai vertinimo procedūrų ir kt.) bei investicinį klimatą. Taip pat būtina užtikrinti, kad investuotojų veiklos neapsunkins biurokratiniai barjerai. Deja, „namų darbai“ nepadaryti.

Gamintojai susidurtų ir su naujo produkto atvėrimo rinkai iššūkiais. Tam reikia turėti žymių ir gerą vardą jau turinčių užsienio partnerių, kurie būtų kaip garantas, užtikrinantis sėkmingus naujo produkto pardavimus. O praskinti kelią į rinką naujam produktui, nesinaudojant jau sukurtu ir plačiai žinomu prekės ženklu – ilgas ir sudėtingas procesas. Jis gali užtrukti nuo 5 iki 10 metų. Todėl suprantama, jog vietiniai verslininkai, nebūdami tikri dėl sėkmingo galutinio produkto eksporto, nesiryžta investuoti šimtų milijonų – naujos gamyklos statyba galėtų kainuoti 200–250 mln. eurų.

Kita vertus, esami vietiniai gamintojai sparčiai stiprėja ir vystosi. Tačiau tai daroma iš nuosavų išteklių. Galiausiai, net ir pastačius vieną ar kelias grūdų perdirbimo gamyklas, didžiąją dalį grūdų (3–4 mln. t) vis tiek teks eksportuoti. Tad grūdų eksportas tokiai mažai šaliai, kaip Lietuva, yra perspektyvi ir saugi veikla. Žaliavos visuomet yra likvidžios, to negalima pasakyti apie jau pagamintą produktą.

Grūdų augintojai, susivieniję į kooperatyvus, svarsto kurti perdirbimo įmonę, kuri gamintų aukštos pridėtinės vertės produkciją užsienio rinkoms. Galbūt vertėtų jungtis verslui ir žemdirbių organizacijoms į bendrą projektą?

Iš pirmo žvilgsnio tokios idėjos atrodo patrauklios. Tačiau įvertinę rizikas ir perspektyvas drąsiai sakome, kad tokia brangi investicija neatsipirks, todėl geriausia išeitis – daryti tai, ką geriausiai išmanome, t. y. žemdirbiai augina žemės ūkio produkciją, supirkėjai ją eksportuoja.

Ne paslaptis, kad grandiozinių planų puoselėtojai savo idėjoms įgyvendinti tikisi milžiniškos paramos iš valstybės. Lietuva neturėtų vykdyti tokių brangių eksperimentų, neduodančių valstybei naudos, juolab kai yra karčios patirties. Versle projektai turi atsipirkti per 7-10 metų, priešingu atveju jie laikomi nesėkmingais. Beje, Lietuvos žemės ūkio produkcijos gamintojus vienijančios organizacijos prieš keletą metų bandė imtis eksporto, tačiau tokia veikla nebuvo sėkminga.

Yra pavyzdžių, kai dirbtinai sukuriami kooperatyvai, kurių nariai – dviejų šeimų atstovai, ir gavus paramą statomi elevatoriai. Nevertinami realūs rinkos poreikiai, nes lėšos – ne nuosavos. Valstybė vis dar skatina kooperatyvus jungtis ir statyti grūdų talpyklas (elevatorius), ignoruojant rinkos poreikius ir didėjančius darbo jėgos bei energijos kaštus. Minėti kaštai didėja todėl, kad elevatorių perviršis lemia mažą jų apkrovimą – nėra tiek grūdų, kad visi elevatoriai darbymečiu veiktų visu pajėgumu.

Europai paskelbus žaliąjį kursą, įmonės stengiasi prisitaikyti prie naujų reikalavimų. Kokių pokyčių šia linkme imasi grūdų perdirbėjai?

Dar iki žaliojo kurso paskelbimo nuosekliai įgyvendinome nemažą dalį jo prioritetų. Didelė dalis įmonių yra įsirengusios saulės kolektorius, įgyvendinusios kitus sprendinius, kur naudojama atsinaujinanti energija. Gerinant valymo (oro, dulkių surinkimo, nuotekų) sistemas, taip pat pereinama prie atsinaujinančios energetikos šaltinių.

Vertėtų pabrėžti, jog CO2 pėdsakas, kurį palieka augalininkystės sektorius, itin nedidelis. O Lietuvoje CO2 emisija vienam hektarui žemės ūkyje jau dabar yra viena mažiausių ES – siekia apie 1,2–2 t (Vakarų Europoje šis rodiklis dažnai siekia nuo 6 iki 10 tonų).

Ar tvaru traukiniais, laivais grūdus gabenti tūkstančius kilometrų? Ar transportavimo kaštai bei išmetamas anglies dvideginio kiekis nėra per dideli? Kas daroma, kad išmetimai mažėtų?

Krovinių gabenimas elektrifikuotais geležinkeliais yra ir perspektyviau, ir tvariau, todėl žemės ūkio produkcijos supirkėjai skatina bendradarbiavimą su geležinkeliais – jau dabar iki 40 proc. krovinių Lietuvos grūdų supirkėjai perveža būtent šiuo transportu. Krovinius gabenti geležinkeliais yra šešis kartus ekologiškiau nei kelių transportu.

Laivyba, nors ir lėtai, taip pat tampa draugiškesnė aplinkai. Pavyzdžiui, grūdai kraunami į didžiulius laivus, taip jiems gabenti vidutiniškai sunaudojama mažiau degalų ir kitų išteklių. ES skatina laivybai naudoti švaresnius degalus, įskaitant maišytus su biodyzelinu.

Galima pasidžiaugti, kad mūsų logistikos grandinė nuo produkcijos supirkimo iki pakrovimo yra itin trumpa. O JAV, Rusijoje ir kitose šalyse grūdai iki jūrų uostų keliauja tūkstančius kilometrų, todėl, palyginti su kitomis šalimis, mūsų trumpa logistinė grandinė garantuoja ir didesnį tvarumą.

Kaip mūsų šalies ir kitų ES valstybių grūdininkystę paveiks Briuselio siekiai gerokai sumažinti trąšų ir cheminių augalų apsaugos produktų kiekius?

Poveikis derlingumui ir kainoms priklausys nuo konkrečių sprendimų. Esame įsitikinę, jog reikalavimai dėl trąšų ir cheminių augalų apsaugos priemonių naudojimo mažinimo, kaip ir kiti žaliojo kurso įsipareigojimai, turi būti prisiimami kruopščiai išanalizavus jų poveikį verslo aplinkai. Be abejo, drastiški reikalavimai sukeltų neigiamų padarinių: derlingumas sumažėtų, o kainos gerokai išaugtų. O palaipsnis trąšų ir pesticidų naudojimo mažinimas yra ir žemdirbių, ir žaliavos supirkėjų tikslas.

Būtina investuoti į technologijų vystymąsi ir skaitmenizaciją bei tikslinę žemdirbystę. Tai padėtų užauginti siekiamą derlių patiriant mažesnes išlaidas. Tačiau reikia suprasti, kad visai atsisakyti augalams reikalingų cheminių apsaugos priemonių neįmanoma.

Kokias matytumėte išeitis, kad einant naujųjų ES strategijų keliais nesumažėtų mūsų grūdininkystės potencialas, konkurencingumas tarptautinėse rinkose?

Grūdų auginimas, perdirbimas ir prekyba yra viena kertinių Lietuvos žemės ūkio ir strateginė visos šalies verslo sritis. Teiginiams, esą šie verslai neperspektyvūs, nėra jokių prielaidų. Šalys, užauginančios žemės ūkio produktus (grūdus, rapsus, pupas ir kt.) ir galinčios dalį jų parduoti, ne tik užsitikrina savo saugumą, bet ir diktuoja madas kitoms šalims, kurios maisto produktų žaliavas importuoja. Maisto produktų žaliavų neturinčios šalys neišvengiamai susiduria su įvairiomis rizikomis, kadangi, neturint savo žaliavos ir pritrūkus importuojamos produkcijos, griūva visa tolesnė (žaliavų perdirbimo, gamybos ir prekybos) grandinė.

Augalininkystė Lietuvoje turi potencialą augti. Tačiau ši, didžiausią pridėtinę vertę sukurianti, žemės ūkio šaka dažnai sulaukia nepelnytos kritikos. Tiek Lietuvos žemdirbiai, tiek jų produkcijos supirkėjai turi puikią reputaciją, įgūdžių ir priemonių, tad dėl Lietuvos grūdininkystės potencialo abejonių nėra. Esame įsitikinę, kad pernai Lietuvos ūkininkų užaugintas rekordinis grūdų derlius, apie kurį atskirame komentare pasisakė net JAV Žemės ūkio departamentas, gali tapti (ir ateityje taps) įprastu.

Dėkoju už pokalbį.