Gyvūnų skausmo išraiškų atpažinimas ir gebėjimas jas vertinti yra vienas iš svarbių įgūdžių, kurių reikia gyvūno savininkui. Tai glaudžiai susiję su gyvūnų gerove ir sveikatingumu. Dar XIX a. Čarlzas Darvinas skelbė, jog žinduoliai, kaip ir žmonės, geba išreikšti savo emocijas, kurios matyti veidinėje dalyje, tačiau veterinarinėje medicinoje ši teorija pradėta taikyti visai neseniai.

Arklių veterinarinėje medicinoje sukurtos kelios skausmo atpažinimo skalės, atsižvelgiant į gyvūno elgesio ar judesio pakitimus. Tačiau skalės naudingos, kai kamuoja ypač didelis skausmas, pavyzdžiui, po operacijos, esant laminitui ar diegliams. Ne tokiam stipriam skausmui pradėta naudoti „Arklių skausmo grimasų skalė“, kuri buvo sukurta stebint ir vertinant arklių grimasas po kastracijos operacijų, taip pat sergant laminitu. Ši skalė yra ypač vertinga dėl kelių priežasčių: skausmas įvertinamas ypač greitai, tai efektyvi priemonė apibūdinti skausmą nuo pačio lengviausio iki stipraus, taip pat padeda išvengti skausmingos gyvūno apčiuopos, kuri neretai gali būti pavojinga veterinarijos gydytojui ar gyvūno laikytojui.

Dažniausiai pasireiškiančios skausmo išraiškos, vertinant bendrą gyvūnų elgesį:

• judėjimas garde,
• laižymasis ir žiovavimas;
• didesnis budrumas ir susijaudinimas,
• dažnesnis vandens gėrimas ir ėdimas,
• žemesnė galvos laikymo padėtis,
• galvos purtymas.

Stebint arklių skausmo grimasas, vertintini 6 pagrindiniai taškai: ausų padėtis, akių susiaurėjimas, raumenų įsitempimas aplink akis, kramtomųjų raumenų įsitempimas, burnos pražiojimas ir apatinio žandikaulio atsikišimas, šnervių įtempimas.

Ausys. Pastebėta, jog patiriančio vidutinį arba stiprų skausmą gyvūno ausys dažniausiai nustumiamos atgal ir įtempiamos. Taip pat atstumas tarp ausų viršūnių yra didesnis, palyginti su atstumu tarp ausų pagrindų. Ausys juda „asimetriškai“, t. y. viena ausis laikoma normalios padėties, o kita nusukama link uodegos.

Akys. Kai gyvulys jaučia skausmą, įsitempia aplink akis esantys raumenys, ypač vidinio akies kampo pakeliamasis raumuo (m. levator anguli oculi medialis). Taip pakeliamas akies vidinis kampas. „Antakių suraukimas“, dažnai apibūdinamas kaip „susirūpinęs snukis“, taip pat apibrėžiamas kaip viena iš arklio skausmo išraiškų.

Apatinė snukio dalis. Lūpos ir apatinis žandikaulis dažniausiai įsitempia, taip arklio snukis atrodo kampuotas ir įsitempęs. Kramtomieji raumenys taip pat įsitempia.

Šnervės skausmo metu dažniausiai išsiplečia mediolateraline kryptimi, t. y. į šonus ir į viršų. Iš normaliai pailgų tampa panašios į kvadrato formą.

Daugelis iš šių aprašytų skausmo grimasų buvo užfiksuotos stebint arklius per filmavimą kameromis. Praeinant žmogui kai kurie arkliai stengėsi skausmo grimasas užmaskuoti, t. y. atlaisvindavo įtemptus kramtomuosius raumenis ar pajudindavo ausis. Taip pat daugelis stebėtų arklių, jautusių lengvą skausmą, siekė kontakto su savo laikytoju, t. y. stengėsi prisiliesti arba atidžiai stebėdavo jį praeinantį. Iš to galima daryti prielaidą, jog itin aktyvus kontakto siekimas su žmogumi gali būti pirminis įspėjimas, kad arklys jaučia skausmą.

Arklių skausmo grimasų vertinimo skalė kasdienėje praktikoje gali būti itin vertinga tiek veterinarijos gydytojui, tiek gyvūno laikytojui, norint užtikrinti gyvūno gerovę ir pastebėti pirmuosius gresiančių ligų ženklus.