Akademiko Vytauto Ruzgo kartu su Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto ir užsienio kolegomis sukurtas javų veisles puikiai žino Lietuvos, Latvijos ir Estijos žemdirbiai. Tačiau daugiau nei tris dešimtmečius šiam darbui atidavęs selekcininkas sako, kad geriausia veislė dar nesukurta, mintyse turėdamas niekada nesibaigiantį ieškojimų, kūrybos ir atradimų kelią.

Švenčionių krašte, Adutiškyje, gimęs Vytautas pasakoja, kad ten jo tėvai atsikraustė iš Šilutės. Mama pabėgo iš traukinio, kuriuo lietuviai buvo tremiami į Sibirą, slapstėsi, vėliau baigė agronomijos mokslus. Tėvas buvo pradinių klasių mokytojas.

Vytautas po tuomečių 8 klasių įstojo į tame pačiame rajone, visai arti namų buvusį Cirkliškio žemės ūkio technikumą ir, eidamas mamos pėdomis, pasirinko agronomiją. „Esu pereinamosios kartos atstovas, gimiau ir savo darbo kelią pradėjau dar sovietinėje santvarkoje. Mokyklos rutina man buvo be galo atgrasi, bėgau iš jos pirmai progai pasitaikius. Tėvai buvo jau išsiskyrę, su mama likome trys broliai, aš vyriausias, reikėjo galvoti, kaip išgyventi. Rinktis nebuvo iš ko“, – apie mokslų pradžią pasakoja V. Ruzgas. Vėliau ne kartą mąstė apie tai, kad pamilsti specialybę tuomet, kai ją išmoksti, kai pradedi dirbti. Šiltai prisimena ir puikų technikumo kolektyvą, įkvėpusį meilės agronomijai.

Agronomo praktiko kelias po technikumo ėjo tiesiai į gamybą – netikėtai tapo Žeimenos tarybinio ūkio skyriaus valdytoju. Tada 17-metis vaikinas buvo jauniausias valdytojas visoje Lietuvoje. Neįsivaizduotina dabar! Teko iki armijos kelis mėnesius padirbėti ir prie Pabradės įsikūrusiame Baliulių tarybiniame ūkyje brigadininku. Tuomet jaunam agronomui labai pravertė technikumo dėstytojo, šviesaus žmogaus Broniaus Lazaraičio, su kuriuo palaiko ryšius iki šiol, pamokos.

Kaip ir visiems to meto jaunuoliams, reikėjo atitarnauti sovietinėje armijoje (Vytautas tarnavo tankistu). O čia kaip privalumas tapo technikume įgytos mechanikos žinios. Grįžus kelias pasuko į Žemės ūkio akademiją. Kodėl dar traukė mokslai? Gal todėl, kad nuo vaikystės Vytautas mėgo žvelgti į tolį – kas ten, už horizonto? Nebuvo sunku studijuoti agronomiją, geri pagrindai gauti technikume, nes ten dėstė gamybos matę mokytojai, ne vien teoretikai.

„Vėliau, kai jau ir pačiam 10 metų teko dėstyti selekciją tuomečio Žemės ūkio universiteto studentams, kartais paskaitose sulaukdavau ir kolegų, jiems irgi, matyt, buvo įdomu kažką su gamyba susijusio išgirsti“, – prisimena V. Ruzgas. Studijos akademijoje bėgo dieną gilinantis į agronomijos žinias, o vakarais dirbant laborantu (dailininku, turi Vytautas ir tokių gabumų) akademijoje.

Mūsų mokytojai ir mes nebuvome prarastoji karta

Studijas baigusį Vytautą garsus tuomečio Žemdirbystės instituto direktorius dr. Antanas Būdvytis pakvietė atvykti į Dotnuvą. „Ne paslaptis, kad atėjau dirbti pagal partinę liniją. Buvau iš tų aktyvių žmonių... Bet kartu studijavau aspirantūroje (dabar doktorantūra), nagrinėjau žolininkystės temas. Čia gyvenimas pajuokavo su manimi, nes dar studijuojant žolės buvo nemėgstamiausia tema. Tačiau, kai įsigilini į dalyką, kai jį pradedi suprasti, jau visai kitaip imi vertinti, pasidaro įdomu. Ypač pasisekė, kad mano vadovas buvo prof. Leonas Kadžiulis – labai didelės kompetencijos, intelekto ir takto žmogus. Tai įvertinau ir vėliau, kai pats pradėjau vadovauti moksliniams projektams, analizuoti ir lyginti dabartinę mokslo situaciją“, – sako mokslininkas, 1987-aisiais apsigynęs disertaciją žolininkystės tema.

Prisimindamas savo mokytojus, to meto agronomijos autoritetus – L. Kadžiulį, A. Būdvytį ir kitus mokslininkus, su kuriais teko dirbti, V. Ruzgas sako, kad nei jie, nei jo karta nebuvo prarastoji, kaip kai kas vėliau mėgo sakyti. „Nepriklausomybės pradžioje mes buvome ketvirtą dešimtį einanti, ambicinga karta, jau gerai išmananti savo profesiją, turinti energijos ir noro priimti naujus iššūkius“, – pabrėžia jis.

Atsivėrė sienos į išsvajotuosius Vakarus ir jie kvietė Rytų žmones atvykti. „Bendraudamas profesiniais klausimais su užsieniečiais, pamačiau, kad, numetus tą jų blizgantį savęs pristatymo rūbą, „nuogos“ profesijos prasme ne tiek daug nuo jų ir buvome atsilikę. Kalbu kaip naujų kviečių veislių kūrėjas“, – sako V. Ruzgas, 1990-aisiais priėmęs iššūkį vadovauti Žemdirbystės instituto Selekcijos skyriui.

Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos selekcininkams tuomet labiausiai trūko naujų genetinių išteklių. „Suprantu, kodėl neturėjome naujausių augalų veislių. Sovietų Sąjungos selekcininkai, tarp kurių buvome ir mes, gaudavo jau morališkai pasenusias veisles. Neturėjome gero genofondo, o tik rusiškas senas veisles. Išvykos į Vakarų Europos valstybes padidino mūsų optimizmą, įsitikinome, kad jų augalų veislių kūrėjai nėra tokie galiūnai, kaip įsivaizdavome, kad atsinaujinę galime su jais konkuruoti. Tai suprato ir jie“, – atviras mokslininkas.

Pasak V. Ruzgo, pirmiausia reikėjo pakeisti visą selekcijos sistemą, pereiti prie vakarietiško modelio. Todėl pirmąjį atkurtos nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį V. Ruzgas vadina bene įdomiausiu profesine prasme. „Mums reikėjo mokslą formuoti pagal naują sistemą, įvesti naujas, ES reikalavimams pritaikytas veislių kūrimo metodikas, sukurti vakarietišką sėklininkystės sistemą, padėti pritaikyti savo srities norminius aktus. Inicijavau ir rengiau Augalų veislių apsaugos ir Sėklininkystės įstatymus, gavome užsakymų paruošti daug naujų, pritaikytų ES teisės aktų. Buvome visiems reikalingi“, – prisimena selekcininkas.

Didžiausias gyvenimo išbandymas – keturios išvykos į Afganistaną

V. Ruzgas sako, kad iššūkių gyvenime buvo daug, bet galbūt didžiausias – keturios išvykos į Afganistaną 2011–2013 metais. „Užsienio reikalų ir Žemės ūkio ministerijų duota užduotis buvo labai abstrakti – padėti Goro provincijos žemdirbiams, kur buvo dislokuoti Lietuvos kariai. Nuvykęs su konsultantų grupe į Čagčaraną, pamačiau, kad reikėtų ištirti dirvožemius – jų niekas ten iki tol nebuvo tyrinėjęs, ir surengti žemdirbių mokymus apie jiems naujas, bet praktiškai ten pritaikomas technologijas. Į karių buveinę, vadinamą fortu, karinę teritoriją, apjuostą 2 m pločio ir 2,5 m aukščio smulkių akmenų, įvyniotų į plieninį tinklą, siena, mokymams buvo renkamos ūkininkų grupės. Vietiniai ūkininkai ir specialistai buvo smalsūs, beveik tie patys rinkosi visus trejus metus“, – apie neeilinę patirtį pasakoja V. Ruzgas.

Dirvožemių mėginius Afganistano laukuose teko imti lydimam dviejų šarvuočių ir karių apsaugos, dirbant su šalmais ir šarvuotomis liemenėmis, pagal karių taisykles. Vėliau tie mėginiai buvo tiriami Lietuvoje.

„Vietiniai žmonės ir misijas atliekantys kariai mus priėmė draugiškai, kitaip kitąkart nė nebūčiau važiavęs. Baisoka ir labai įdomu buvo tik pirmą kartą. Iš įtemptesnių momentų buvo, kai dėl Kabulo oro uosto apšaudymo vieną dieną negalėjome kilti skrydžiui į Čagčaraną, ir paskutinę naktį, dar būnant forte, kai kariai pradėjo kelti į dangų šviečiamuosius įtaisus, pakabintus po parašiutėliais. Kalnai kokiam pusvalandžiui nušvito balkšva šviesa, žvelgėme į juos, panikos nebuvo, bet ir juokų niekas nelaidė“, – neužmirštami įspūdžiai išliko mokslininko atmintyje

Selekcija – bene įdomiausia agronomijos sritis

Per visą mokslinę veiklą daugiausia – net tris dešimtmečius – V. Ruzgas pašventė javų selekcijai, pasirinko kviečius.

Naujos augalų veislės kūrimas yra ilgas procesas, trunkantis apie 10 metų, bet nenuobodus. „Sukryžminus dvi skirtingas veisles, pasipila daug genotipų. Jeigu tėvinės linijos skiriasi 50- čia požymių, tai Žemės rutulio ploto neužtektų apsėti visomis įmanomomis jų kombinacijomis. Niekada negausi to paties. Todėl augalų selekciją vertinu kaip bene įdomiausią agronomijos sritį“, – kalba V. Ruzgas. Tiesa, jis prisimena, kad, pačiam būnant studentu, paskaitos apie selekciją buvo itin nykios, nors jas dėstė puikus selekcininkas, bet jis tiesiog neturėjo gabumų įdomiai perteikti medžiagos. Vytautas juokiasi, jog tuomet prisiekė šitos srities niekuomet nesirinkti, bet likimas viską sudėliojo savaip...

„Selekcija – ne vien naujovė, tai ir rinkodara, ir didžiulė atsakomybė. Pamačiau, kad joje slepiasi visas pasaulis!“ – dabar įsitikinęs V. Ruzgas. Jis pasiima dar nuo 1922 m. Dotnuvos selekcijos stotyje Dionizo Rudzinsko pradėtą pildyti ir toliau tęsiamą veislių katalogą (žurnalą) ir bando suskaičiuoti, kiek per šį laiką buvo sukurta veislių numerių, kiek būta kryžminimo kombinacijų. Nei daug, nei mažai – iš viso Instituto selekcininkai yra padarę 6 500 kryžminimo kombinacijų. Per 30 metų išauginta 340 tūkst. javų linijų, kurių kiekviena yra ne kartą „pačiupinėta“, t. y. pasėtas laukelis, įvertinti augalai, nuimtas derlius. Pasak selekcininko, tik maždaug iš 20 tūkst. linijų galima atrinkti vieną vidutinio lygio veislę, o siekiant sukurti tikrai išskirtinę, prireikia dukart tiek linijų – 40–50 tūkstančių.

Pirmąją V. Ruzgo sukurtą žieminių kviečių veislę Ada Lietuvos žemdirbiai augina iki šiol (beje, ją augino ir kaimynai estai). Selekcininkas prisipažįsta netikėjęs, kad ji taip ilgai, net du dešimtmečius, išliks populiari. Kalbėdamas apie tai, dėl kokių priežasčių vienos veislės (nesvarbu, ar vietinės, ar užsieninės) išpopuliarėja ūkiuose labiau, o kitos mažiau, selekcininkas mano, kad vieno atsakymo nėra. Priežasčių gali būti įvairių: lemia ne tik pačios veislės savybės, bet ir jos reklama. Būna, kad ūkininkai tiesiog įsimyli kažkokią veislę ir ją augina daugybę metų, nors už ją yra ir pranašesnių.

Iš viso V. Ruzgas kartu su kolegomis sukūrė 30 javų veislių, daugiausia žieminių kviečių, bet yra ir kelios rugių. Beje, šiemet LAMMC registruos pirmąją ekologiniams ūkiams skirtą žieminių kviečių veislę Ekas, atsparią kietosioms kūlėms. Ši liga yra itin opi ekologinės žemdirbystės problema, kadangi sėkloms negalima naudoti cheminių beicų. Kuriant minėtą veislę, ištyrus 2 000 linijų, iš jų tik trys buvo atsparios šiai ligai.

O kokią veislę selekcininkas vertina kaip geriausią? „Tokia dar nesukurta. Net pati priekabiausia žmona savo vyrui nekelia tiek reikalavimų, kiek selekcininkas kelia kuriamai veislei“, – ir juokais, ir rimtai sako V. Ruzgas, pridurdamas, kad kiekviena veislė turi gerųjų ir silpnųjų savybių, net sunku jas palyginti, nes viena atsiskleidžia vienokiomis, o kita – kitokiomis auginimo sąlygomis. Todėl ir ūkininkų nuomonės apie tas pačias veisles gali būti labai prieštaringos, nes rezultatus lemia ir dirvožemiai, ir taikomos priežiūros technologijos.

Diskusijos, kuri veislė geresnė, gali tęstis be galo, ir nebus vienintelio atsakymo. V. Ruzgas, žinodamas, kad norint kažką palyginti, bandymų sąlygos turi būti vienodos, kad lyginami turi būti tik konkretūs požymiai, į nepagrįstą kai kurių žemdirbių kritiką lietuviškoms javų veislėms žvelgia atlaidžiai. Nors, pavyzdžiui, užsienio selekcijos kompanijos net advokatus samdo, jeigu apie veisles viešai išsakomi neteisingi duomenys.

O veislių kūrimo procesas tęsiasi toliau, nes ateina naujos žemės ūkio strategijos, nauji žemės ūkiui keliami tikslai ir kryptys. Dabar V. Ruzgas kviečių veisles kuria kartu su savo mokiniu dr. Žilvinu Liatuku. Naujos selekcininkų darbo kryptys, atsižvelgiant į ES žaliąjį kursą – didesnis augalų sveikatingumas, geresnis imunitetas, produktyvesnis azoto išnaudojimas, taip pat – veislės ekologiniam žemės ūkiui.