Agronomas Stasys Lomsargis savarankiškai ūkininkauti pradėjo beveik prieš tris dešimtmečius nuo 8 ha – iš jų tik 3 ha buvo nuosava, į Šukės kaimą atkelta tėvų žemių dalis. Ūkininkavimo pradžioje didžiulis postūmis prasigyventi ir plėsti ūkį buvo linų auginimas, mat Kūlupėnuose veikė Kartenos linų apdirbimo fabrikas.

„Nepasinaudojau Valstiečio ūkio įstatymo galimybe gauti žemės, taip pat ir technikos, nors dirbau agronomu kolūkyje. Ne mano būdui ieškoti ir reikalauti. Tiesa, žinau nemažai pavyzdžių, kai tie, kurie daug gavo, šiuo metu nieko neturi“, – pasakoja Šukės ūkininkas, dirbantis apie 450 ha, iš kurių didžiąją dalį sudaro nuomojama žemė. Nuosava žemė, įskaitant ir šiek tiek miško, plyti tik aplink sodybą kaimo pakraštyje, kurią kurti ant plyno lauko su žmona Genovaite pradėjo prieš 12 metų.

Didžiąją dalį dirbamos žemės ūkininkas S. Lomsargis apsėja žieminiais kviečiais ir rapsais. Dar prieš kelerius metus sėdavo daugiau vasarinių kultūrų, tačiau vyravusios sausros išgąsdino, tad nusprendė jų atsisakyti. „Anksčiau per daug nesijaudinome dėl rudeninės sėjos, sakydavome, ko nepasėsime rudenį, pasėsime pavasarį, tačiau sausros privertė pakeisti šį požiūrį, kai vietoj įprastų 5–6 t/ha prikūlėme tik 2 t/ha, – gamtinių sąlygų įtaką naudmenų struktūros pokyčiams pabrėžia ūkininkas. – Ir apskritai, jei pragyvenčiau iš medžioklės, ko gero, neūkininkaučiau – žemės ūkis labai jau priklauso nuo gamtinių sąlygų.“

Šukėje populiarūs kmynai

Be tradicinių augalų, jau ne vienus metus augina S. Lomsargis ir kmynus, kurie, jo teigimu, Šukėje labai populiarūs, kaip kažkada linai. Kadangi tai dvimetė kultūra, sėja juos kartu su žirniais: kai doroja žirnių derlių, kmynai dar nebūna subrandinę sėklų, nes žydi tik antrais metais. Galima kmynus auginti ir trečius metus, tik jau derlius būtų kur kas mažesnis. Paprastai kulia apie 1–1,5 t/ha kmynų, bet štai pernai jų derlius buvo gerokai kuklesnis – byrėjo tik 500 kg/ha. Tam įtakos turėjo sėjos metais 2019-ųjų pavasarį vyravusi sausra, dėl kurios augalai prastai sudygo. Šiemet dvimečiai kmynai derlių brandina 55 ha plote.

„Man ši kultūra patraukli minimalia priežiūra, palyginti su javų ar rapsų, be to, jiems tinka tie patys cheminiai produktai kaip ir žirniams. Žinoma, nemažą įtaką kmynų pasirinkimui turėjo ir jų supirkimo kaina, mat dar prieš kelerius metus už 1 kg mokėjo daugiau kaip po 2 eurus. Tiesa, dabar jų kaina nukritusi, nesiekia nė 1 Eur/kg ir pirkėjų nėra“, – sako ūkininkas.

O štai kviečių ir rapsų derlius praėjusį sezoną, pasak Stasio, buvo vidutinis. „Gyvename tokioje zonoje, kur rekordinių derlių nebūna. Vidurkis apie 5 t/ha kviečių, o rapsų apie 3 t/ha siekia. Kad būtų kokia nors įranga, kuria galėtum pareguliuoti saulę, drėgmę ir kitas sąlygas, tai ir derlius būtų kitoks. Be to, ir mūsų dirvožemis skurdesnis nei Suvalkijos ar Vidurio Lietuvos, vyrauja iki 40 balų našumo rūgštūs priesmėlio, priemolio dirvožemiai ir durpės, nors sėjame ir į 20 balų dirvą“, – ūkininkavimo sąlygas pristato S. Lomsargis.

Dirvožemio rūgštumui mažinti po truputį laukus kalkina, šį pavasarį atliko dirvožemio tyrimus, planuoja tręšti kintama norma. Šiuo metu dalyvauja Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos kartu su mokslininkais vykdomame projekte, kurio tikslas išsiaiškinti, kokią įtaką mikrobiologiniai preparatai daro sunaudojamų mineralinių trąšų kiekiui. Kol kas nuolat mikrobiologinių preparatų S. Lomsargis savo laukuose nenaudoja, nors išbandyti šių produktų nevengia.

„Sausros metais vienos firmos vadybininkas atvežė savo produktą ir bando įtikinti, kad purškimas pasėliams bus naudingas, nors akivaizdžiai visi matėme, kad nieko nebus. Sakau, nupurkšiu, bet sumokėsiu tik tada, jei bus naudos. Sutiko, svarbiausia, purkšk. Deja, rezultatas buvo nulinis, o atsiskaityti vis vien turėjau. Visos gyvybės pagrindas yra vanduo ir gali kaip nori save ir kitus apgaudinėti,kad yra kitaip“, – sako Šukės ūkininkas.

Vertina arimų grožį

Plūgo S. Lomsargis vis dar neatsisako ir laukus aria, tiesa, ne visus. Pasak jo, arimas jam priimtinesnis, nes tai – visos žemdirbystės pagrindas, padėjęs žmonijai gauti stabilų derlių. „Esu tradicinis žemdirbys, arimo šalininkas, nors ir pats ariu ne visą žemę, atsižvelgdamas į sąlygas, aplinkybes ir laiką, bet esu už arimą. Man svarbu, kad laukas gražiai atrodytų. Koks grožis akims ir malonumas širdžiai, pasėjus kviečius į rudenį apartą, išdirbtą dirvą“, – išdirbtos žemės grožį vertina ūkininkas.

Jis sutinka, kad laukams arti ir žemei paruošti reikia daugiau laiko nei taikant bearimį dirbimą, tačiau dėl didesnių degalų sąnaudų ariant abejoja, nevienareikšmiškai vertina ir bearimės technologijos tausojamąjį aspektą. „Skustuose laukuose reikia naudoti daugiau chemijos nei artuose. Tai kažin kur daugiau ekologijos ir mikrobiologijos“, – svarsto ūkininkas, bearimę technologiją naudojantis tik tokiais atvejais, jei nespėja rudenį laukų suarti. Kartkartėmis po derliaus nuėmimo laukus skuta pabiroms ir piktžolėms sudaiginti, kai kada net du kartus, tačiau jei spėja ir sąlygos palankios – stengiasi kuo daugiau laukų suarti.

Įvairus technikos parkas

Žemei dirbti S. Lomsargis naudoja Kverneland plūgą ir skutiklius, o sėja su Väderstad sėjamąja. Pasėlius tręšia ir prižiūri su Amazone trąšų barstomąja ir purkštuvu. Savaeigių mašinų parke – Claas javų kombainas, Belarus, John Deere ir Valtra traktoriai. Beje, ūkininkavimo pradžioje pagrindinis pagalbininkas buvo 18 AG kinų gamybos traktorius be kabinos, vėliau jį pakeitė naudotas ir naujas Belarus traktoriai, pastarasis ūkyje ir dabar naudojamas.

Dalį technikos Šukės ūkininkas įsigijo naudotą, dalį – naują. Tarp pastarųjų – Valtra traktorius (beje, prieš tai dirbo naudotu šio gamintojo traktoriumi, įsigytu iš Škotijos), Amazone trąšų barstomoji ir purkštuvas, Väderstad sėjamoji. Sėjamąją ūkininkas rinkosi be lokalaus trąšų įterpimo įrangos, nes, jo nuomone, sėja ir tręšimas bei brangios žemės ūkio technikos tausojimas – sunkiai suderinami dalykai: trąšos skatina metalo koroziją, todėl ir sėjamoji su trąšų įranga vos ne dešimt kartų greičiau surūdija, o tai neatperka greičiau ir ekonomiškiau atliekamų darbų.

Tausodamas vakarietiškus traktorius, tręšimui naudoja prieš 20 metų įsigytą Belarus traktorių. „Žinoma, komforto nėra, bet trąšoms barstyti tinka ir ne taip gaila, kad rūdija“, – sako ūkininkas, pridurdamas, kad trąšų neigiamas poveikis metalui akivaizdžiai matyti ir ant trąšų barstomosios – prieš 15 metų įsigytos mašinos ūkio darbuotojai nespėja lopyti.

Didžiąją dalį technikos įsigijo savo lėšomis, o ES parama ūkiui modernizuoti pasinaudojo tris kartus – kartą SAPARD ir du kartus supaprastinta. „Tiesą sakant, paramos ir įsipareigojimų labai bijojau, bet kai pamačiau, kad kaimynai drąsiai naudojasi, pabandžiau ir visus įsipareigojimus sėkmingai įvykdžiau“, – prisipažįsta ūkininkas.

Reikėtų augalininkystės ūkiui grūdų džiovyklos ir saugyklų, kad galėtų derlių ilgiau palaikyti, nes kol kas laikinai pila grūdus į angarą, kuriame žiemos laikotarpiu saugoma visa technika. „Kažkada buvo labai sunku be grūdų ruošimo įrangos, nes Kretingoje buvo tik vienas elevatorius, į kurį suvažiuodavo viso pajūrio žemdirbiai. Eilėse po dvi paras tekdavo laukti. Dabar aplink Kretingą yra 6–7 elevatoriai, tai išvežti grūdus didelių problemų nėra. Jei daug lyja, grūdai šlapi, džiovykla ūkyje gerai arba turi už šią paslaugą mokėti“, – pastebi S. Lomsargis, neatmetantis minčių ateityje investuoti į grūdų džiovyklą ir bokštus.

Šiuo metu augalininkystės ūkyje dirba du darbininkai, darbų nesikrato ir ūkio šeimininkas, šį pavasarį pats ir akmenis rinkęs, ir trąšas barstęs, ir sėjęs. Tik prie kombaino vairo pats Stasys nesėda, patiki šį darbą darbuotojui. „Kažkada visus ūkio darbus dirbau vienas, tačiau nekūliau – samdydavau kombainą su operatoriumi ir iki 200 ha savo kombaino neturėjau“, – sako ūkininkas.

Didžiausias ūkio iššūkis – užtikrinti darbininkų užimtumą žiemos laikotarpiu, nes, pasak S. Lomsargio, neseną vakarietišką techniką mažiau remontuoti reikia, palyginti su ūkininkavimo pradžioje naudota rusiška, kai šiltuoju ir šaltuoju periodu tekdavo garaže ištisai kalti. Tad pagrindinė žiemos veikla – bastymasis po mišką ir malkų ruošimas.

Galėtų ūkininkas su turimais pajėgumais daugiau žemės dirbti, tačiau plėtrą stabdo laiko, tinkamo dirbti, ir laisvos žemės trūkumas. „Vien Šukėje yra daugiau kaip 10 ūkininkų, tad visi pagrioviai išdirbti, nėra nė lopinėlio dirvonuojančios žemės. O važiuoti į Skuodą ar Plungę nelabai racionalu“, – įsitikinęs ūkininkas, kurio dirbama žemė išsimėčiusi 30 km spinduliu, o toliausias 40 ha laukas yra Plungės rajone – jį dirba nuo pat ūkininkavimo pradžios.

Kas tęs ūkininkavimo tradicijas

Vienas didžiausių S. Lomsargio norų, kad dukros ar anūkai įsitrauktų ir pamažu perimtų nuo nulio sukurtą ūkį ir taip sunkus kelių dešimtmečių darbas bei pastangos nenueitų perniek. „Labai skaudu girdėti, kai anūkai parduoda senelių žemes ir ūkis išnyksta kaip dūmas. Pinigus gauna ir išleidžia, gerai, jei dar prasmingai juos panaudoja. Šito aš labiausiai bijau. Nors kol kas nė viena iš trijų dukrų grūdininkystės ūkiu nesidomi, o anūkams kompiuteriai labai rūpi, viliuosi, kad lūžis dar įvyks“, – sako ūkininkas.

Kad pokyčiai tikėtini, rodo vyriausios dukros Kristinos pasirinkimas su šeima grįžti į Šukės kaimą ir imtis daržovių daigų ir braškių auginimo. Be to, nežinia, kaip pasisuks ir kitų dviejų Stasio ir Genovaitės dukrų – buhalterinės apskaitos specialistės Ievos, baigusios Žemės ūkio akademiją, ir kosmetologės Eglės – likimas, kai jos susiras antrąsias puses ir sukurs šeimas, tačiau gali būti, kad pasėta darbštumo ir meilės žemei sėkla duos rezultatų...