Galugerklį graužteli dūmas, o akys niekaip nepripranta prie blausumos – trumpai kyštelėjus nosį į vakarui kūrenamą pirtį, norisi pasilikti ir garu bei vandeniu nuplauti visus rūpesčius. Šalčininkų r. esančios „Vabalynės“ pirties šeimininkas, Lietuviškos pirties bičiulių draugijos pirmininkas Egidijus Žukauskas pusiau juokais, pusiau rimtai sako, kad pirtis vieną kartą per savaitę – dėl sveikatos, du – malonumas, o trys – jau darbas.

Savo svečius E. Žukauskas kviečia į baltąją, dūminę ir pirtį jurtoje. Ir purto galvą paklaustas apie suomiškas, rusiškas ir kitas. „Nuo seno mūsų pirtys statomos būtent tokios, jose ne vieną šimtmetį maudėsi mūsų seneliai. Tai buvo pagrindinė vieta pasigydyti, atsigauti, gimti ir paskutinį kartą būti nupraustam mirus. Tad mūsų pirtis – visiškai lietuviška. Latvijoje jau bus latviška, o Suomijoje – suomiška“, – kalba pirtininkas.

Džiovintos, šaldytos, sūdytos...

Kokia būtų pirtis, be vantos sunkiai išsiversi. Pati pirmoji pavasarį būna ievų vanta. Pirmi žali lapeliai labai tinka pirčiai, tačiau jos reikia nedaug – aitrus kvapas gali būti per stiprus. Džiovinti ievos nelabai tinka, bet jei norisi pasimėgauti aromatais žiemą – galima suvynioti ir dėti į šaldiklį, kol prireiks tamsų ir šaltą žiemos vakarą.

Vėliau prasideda beržiukai. Pirmieji džiovinti netinka. Bet jei subrendęs paskutinis lapelis beveik tokio dydžio kaip kiti – tuomet pats laikas pasirūpinti atsargomis. Kaip nepavėluoti? Pirtininkas sako, kad testas paprastas – reikia palaižyti apatinį lapelį. Jei jis šiurkštus, jau nebetinka, gali byrėti ir džiūdami nukristi.

Po beržų į palėpę džiūti keliauja liepinės, klevinės, vėliau – ir ąžuolinės vantos. Tiesa, Egidijus primena, kad nederėtų pamiršti ir žolinių augalų, kurie irgi tinka pirties malonumams. „Vis dėlto pats smagumas, kai vanta šviežia – po žiemos pirtininkai to kaip šventės laukia“, – tarsteli vyras.

Klasikinėmis laikomos trys vantos: beržinės, ąžuolinės ir kadaginės. Kadagys saugotinas, jo daug nereikėtų, bet galima naudoti visus metus. Kvapas itin malonus, be to – jis ir antiseptikas. Kad nebadytų, pirma reikėtų pamušti į plautą, kol spygliukai paminkštėja, galima net patrinti – maloniai kvepės, bus gera atsigulti. Šiaip spygliuočių vantos paprastai naudojamos per pirmą užėjimą garams pavaikyti.

Beje, nors paprastai vantos džiovinamos, jas galima ir šaldyti arba net susūdyti. Žinoma, kvapas jau bus kiek kitoks.

Vanta – pagal vanotoją

Vantą šeimininkas turėtų rišti pagal savo rankos ilgį – ji turėtų būti maždaug nuo alkūnės iki pirštų galų. „Vienas aukštesnis, kitas – žemesnis. Pagal tai susirišame, nes kai vanosime, reikia ritmo. Jei padarysime per didelę – greitai pavargsime“, – kalba pirtininkas.

Vantos rišamos dedant šakeles į apačią, ne iš viršaus kaip puokštę. Šakelių turėtų būti tiek, kad patogiai gultų delne, paprastai sugula 40–50 šakelių. Ilgosios šakelės eina į viduriuką, o iš šonų apkamšoma mažesnėmis. Vanta, nors ir ne puokštė, turi būti graži: jei kokia šakelė išlindusi – nukarpome, ant koto neturi likti jokių atplaišėlių, kitaip vanojant durs ar net pūslę suvels.

Vantauti irgi dera su saiku. „Nuo kiekvieno medžio nusiskini vieną dvi šakeles ir eini toliau. Jei priėjai prie medžio ir jį nuvantavai tiek, kad liko tik viršūnė – tai jau vandalizmas. Patyrusi pirtininko akis mato, kuri šakelė tiks: turi būti gausu lapų, be kreivų šakelių, išsišakojimų. Būtinai naudojame sekatorių, kad nepažeistume medžio, gražiai prisikarpome, tada keliaujame namo ir rišame“, – kalba E. Žukauskas, primindamas, kad surišimui derėtų rinktis kuo natūralesnes medžiagas, o ne, pavyzdžiui, suveržti plastikiniu dirželiu. Vantos džiovinamos pavėsyje, gerai vėdinamoje vietoje kieme, palėpėje savaitę ar dvi, iki tol, kol įkišę pirštus į vidų jausime, kad ji sausa.

Vyras sako, kad jo svečiams sezonui paruošiama apie 2 000 vantų. Gerai pasidarius ir sudžiovinus, dar reikia žinoti, kaip taisyklingai ją pasiruošti pirčiai. „Jei perdžiovintos, geriau būtų užmerkti iš vakaro. Bet kokiu atveju merkiame į vėsų, jokiu būdu ne verdantį vandenį. Nes gausite tik arbatą, visos gerosios lapo savybės nueis į vandenį. Žmonės galvoja, kad taip vanta bus minkštesnė, bet tikrai to nereikia. Net jei ji atrodo kietoka, gavusi garo, atsileis ir bus maloni“, – kalba pirtininkas.

Ugnis – per akmenį

Pirtinimasis, o ne tik apsiprausimas – lėtas ir ramus procesas. Tam reikėtų skirti keturias penkias valandas, maždaug tiek pat pirtis ir kūrenama. Nesvarbu, kokio tipo pirtis, kaisti ji turėtų nuo akmenų, per kuriuos eina ugnis. Gerai įkaitinus akmenis, o ne tiesiog orą, pirtis būna malonesnė, ilgiau išlaiko šilumą.

Pasak Egidijaus, krosnelės, vadinamosios buržuikos, nėra blogai, jas patogu naudoti, tačiau jose akmenys niekada neįkais iki tinkamos temperatūros, nepavyks išgauti lengvo garo. „Krosnyje, kur ugnis eina per akmenis, kaitinama iki tiek, kol akmenys pradeda šiek tiek raudonuoti, pasiekia apie 500 ar net daugiau laipsnių ir būtent nuo tokių akmenų mes gauname smulkiagrūdį garą, kurio gal net nematome. Būtent garas mus šildo, o ne temperatūra. Būna, kad vamzdžiai vos ne paraudonavę, spigina lyg orkaitėje – tai nelabai susiję su teisinga pirtimi. Gera pirtis yra ta, kur ugnis eina per akmenį“, – kalba vyras.

Beje, reikėtų nepatingėti ir kas pusmetį pirties akmenis perrinkti, pakeisti, nes nuo gero kūrenimo jie po truputį pradeda trupėti, užkemša praėjimą ugniai.

„Pirtys turi būti ne sėdimos, o gulimos, nes tik tokioje padėtyje mes vienodai šylame – čia esminis momentas. Žemiau krosnies akmenų garas kondensuojasi ir prapuola. Šaltos grindys ir karštos lubos. Jei nuleisime kojas, o galva kais – patirsime diskomfortą. Tad ant plautų gulime“, – pagrindus dėsto pirtininkas ir čia pat paaiškina pirties terminiją: laktos būna vištidėje, gultai – kareivinėse, o pirtyje – plautai.

Pastarieji irgi įrengiami pagal šeimininko ūgį, nes „žmogus turi statyti pirtį visada dėl savęs“. Riba – iki juosmens ar vos žemiau – tiek, kad būtų galima paguldytą žmogų patogiai išvanoti. Geriausia vieneri, su palipa, apie 2,5 m ilgio, apie 80–90 cm pločio, bet gali būti ir dvigubai didesni.

Garinėje reikėtų įrengti vėdinimo langelį, apdailos lentas kalti paliekant tarpą nuo grindų ir horizontaliai, kad nutekėtų vanduo, o pradėjusią juoduoti apatinę lentą būtų paprasta pakeisti.

E. Žukauskas pasakoja, kad pirties kultūra pamažu keičiasi: seniau garinė būdavo vos kelių kvadratų, o greta jos – didžiulė salė baliams. Dabar jau daroma priešingai – erdvi garinė, kur galėtų sugulti 8–10 žmonių ir jaukus poilsio kambarys. Dauguma jau žino, kad pirtyje – ne vieta svaigiesiems gėrimams. Kadangi gausiai prakaituojama, reikėtų išgerti iki 2 litrų arbatų, vandens.

Pirtis – ne kentėjimui

Kas kiek laiko galima į pirtį? Vyras sako, kad griežtų taisyklių nėra, bet vis dėlto „vieną kartą per savaitę reikėtų eiti dėl sveikatos ir gyventi ne nuo algos iki algos, o nuo pirties iki pirties“. Anksčiau tradiciškai į pirtį pirma eidavo vyrai, paskui – moterys. Vis dėlto Egidijus pastebi, kad taip moterims gali tekti tik šiltas vanduo ir nebelikti garo, tad šiais laikais teisės yra lygios, todėl galima eiti kartu.

Sintetinius maudymosi kostiumus reikėtų palikti namuose – tokie vėliau tik sudarys šaltas aplikacijas ten, kur šaldyti tikrai nevertėtų. Prisidengti pakaks skraistės ar plonesnio rankšluosčio. Vėliau bus galima susisukti į kitą.

Optimali temperatūra garinėje turėtų siekti apie 60 laipsnių, o drėgnumas – apie 60–70 proc. Kiekvienas turėtų pajausti, kas tinka būtent jam. Termometrą galima pamiršti ir vadovautis juslėmis. Geriausias temperatūros jutiklis – pirštų galai. Užpylus garo keliame rankas ir jaučiame – kanda arba ne.

E. Žukauskas pabrėžia, kad jokiais būdais negalima pirtyje kentėti – pirtyje turi būti malonu. „Kita vertus, jei jau kyla mintis, kad, oi kaip gerai, dar pagulėsiu, vadinasi, jau gana – reikia išeiti, atsigauti ir tada laukti kito užėjimo, nepersibūti. Viskas su saiku“, – pabrėžia pirtininkas.

Tad pirmuoju užėjimu sušylame iki pirmo prakaito, kadangi vidus dar neįšilo, kontrasto nereikėtų, tik apsiplauti šiltu vandeniu. Antrasis užėjimas paprastai būna su druska, vėl sudrėkusi oda šveičiama, druska pažarstoma – pakvėpuojama jos garais.

Po druskos jau galimas ir kontrastas, bet viskas – trumpai. „Po šalto vandens reikėtų pagulėti, geriausia lauke, nes tuo metu reikia labai šviežio oro, neiti ten, kur tvanku. Žinoma, ne skersvėjyje, bet užsiklojus pledu ir pagulėti minutę dvi, kad gerai prasikvėpuotume“, – pataria Egidijus.

Trečiasis užėjimas – jau vanotuvės. Paprastai vienas užėjimas trunka apie valandą: 15–20 min. karštojoje, tuomet atsivėsinama, pakvėpuojama – dar 10 min., ir tuomet jau arbata, lengvi užkandžiai, pokalbiai. Ir taip kelis kartus.

Ar visiems ir visada galima į pirtį? Egidijus sako, kad reikia suprasti, jog pirtis – ne tik malonumas, bet ir rizikos vieta. „Turime tokią patarlę – jei savo kojomis atėjai iki pirties, tai į pirtį eiti galima. Bet toliau viskas priklauso nuo žmogaus supratimo. Turime jausti, kiek galime būti. Niekada nereikia žiūrėti į kaimyną, kuris gal gulės iki raudonumo“ , – pamoko vyras ir prideda, kad turint tam tikrų odos susirgimų, karščiuojant, eiti tikrai nereikėtų, be to, visada geriausia pasitarti su gydytoju.

Kita vertus, kassavaitinė pirtis ir kūno temperatūros pakėlimas – tarsi trumpas karščiavimas, kai užmušami virusai, pastiprinamas imunitetas.

„Visi esame labai skirtingi, tad ir mūsų pirtys skirtingos. Blogos pirties nėra. Būna tik gera arba labai gera. Visiems linkėčiau tik labai geros pirties“, – sako pirtininkas E. Žukauskas.