Agronomijos žinovai tvirtina, kad pupinių javų auginimo pelningumas nėra pagrindinis argumentas plėsti jų pasėlių plotus. Į sėjomainos schemą įtraukti ankštinius augalus būtina, kad racionaliai išnaudotume dabartines intensyvias auginimo technologijas visoje sėjomainos rotacijoje.

Daugybės bandymų rezultatai rodo, kad daugiausia sausųjų medžiagų per ketverius metus buvo gauta toje sėjomainos rotacijos schemoje, kurioje buvo ir pupų. O svarbiausia tai, kad padidėjo visų keturių augalų rūšių derlingumas.

Tačiau gamybinė praktika rodo, kad ūkininkai pirmumą teikia einamųjų metų ekonominiams rezultatams, o ne ateičiai. Antai, prieš 4–5 metus sumažėjus pupinių javų sėklų supirkimo kainoms, jau po dvejų metų ankštinių javų pasėlių plotai sumažėjo 2–3 kartus. Dabar ankštinių grūdų kainos vėl pakilo ir pradėjo didėti šių javų pasėlių plotai. Vėl susikūrė galimybė į sėjomainų rotacijas grąžinti pupinius javus.

Geras priešsėlis – kiekvieno ūkininko siekis. Padidėjus auginamų augalų rūšių įvairovei, gerokai padidėja ir mikroorganizmų bioįvairovė dirvožemiuose, palyginti su sėjomaina, kurioje vyrauja migliniai javai ir rapsai. Dėl augalų bioįvairovės dirvožemiuose pastebimai (3–5 proc.) paspartėja humifikacijos procesas. Iš statistinių duomenų matyti, kad atskiruose šalies ūkiuose aukšto našumo žemėse ir gausiau pupas patręšus galima retkarčiais išauginti net iki 5–7 t/ha sėklų ir dar sukaupti 8–10 t/ha lapų, stiebų ir šaknų sausųjų medžiagų. Iš minėto kiekio sausųjų medžiagų gali susiformuoti net 2,5–3 t/ha humuso (arba 1–1,5 t/ha daugiau negu po žieminių kviečių), o tai labai pagerina priemolių ir molio žemių tinkamumą kitiems augalams.

Nors ir lėtai, tačiau nuosekliai didėja dirvožemių humusingumas. Skandinavai yra net apskaičiavę humuso susidarymo savikainą – 200 Eur/t. Tokiu atveju pupų auginimo pelningumas dar padidėja 200–300 Eur/ha. Molio dirvožemiuose, kuriuose humuso yra apie 2,5–3 proc., pupos dėl savo produktyvumo turi mažai konkurentų.

Labiau patyrę ūkininkai net per sausringas 2018–2020 m. vasaras aukštesnio našumo priemolių žemėse vidutiniškai išaugindavo iki 3,5–4,5 t/ha pupų sėklų. Tačiau pupų derlingumo potencialą Lietuvoje daug geriau parodo Augalų veislių tyrimo stotyse (AVTS) gauti rezultatai. Kaip pavyzdį pateikiame vienos iš senesnės kartos pupų veislės Fuego aprašą. Tai stambių grūdų, aukšto derlingumo ir didelio atsparumo ligoms pupų veislė, sukurta Vokietijoje, Lietuvoje registruota 2009 m., ūkinio vertingumo tyrimai buvo atlikti 2007–2008 m. Kauno ir Pasvalio AVTS.

Tyrimų metais gautas vidutinis 6,47 t/ ha sėklų derlingumas. Didžiausias šios veislės pupų sėklų derlingumas gautas 2008 m. Kauno AVTS – net 8 t/ha. Šiame variante pasėlio tankumas buvo 0,402 mln./ha stiebų, augalas turėjo 10,4 ankščių ir vidutiniškai po 3 grūdus ankštyje. Grūdai labai stambūs, 1 000 grūdų masė – 654,43 g. Grūdų baltymingumas 31,1–32,7 proc. Grūdai palyginti gerai laikosi ankštyse, jų atsparumas išbyrėjimui iš ankščių įvertintas 8,3 balo. Vidutinis augalų aukštis – 120 cm, stiebai tvirti, atsparūs išgulimui. Veislė atspari ligoms.

Šiuos duomenis palyginome su duomenimis, gautais iš 2020 m. darytų ekspedicinių tyrimų komercinių ūkių pasėliuose. AVTS pasėliuose pupos suformavo apie 25 proc. daugiau ankščių, vienoje ankštyje buvo 7,1 proc. daugiau sėklų. 1 000 sėklų masė mažai tarpusavyje skyrėsi. Vidutinis pasėlių tankumas buvo 4,9 proc. didesnis negu ūkiuose.

Išvada: būtina iš esmės sumažinti užsimezgusių ankščių nykimą augale ir sėklų redukciją ankštyse. Visus kitus skirtumus galima pakeisti tiksliau vykdant agrotechniką.

Dabar yra sukurta nemažai naujausios kartos ir gerokai didesnio derlingumo pupų veislių. Turime didelę tikimybę vidutinį pupų derlingumą komerciniuose ūkiuose per artimiausius 5 metus Lietuvoje padidinti iki 4,5–6 t/ha, nelygu dirvožemio rūšis, o eiliniuose ūkiuose – iki 3,5–4,5 t/ha. Tada pupų auginimo pelningumas priartėtų prie žieminių rapsų ir žieminių kviečių auginimo ekonominių parametrų ir dar sparčiau didėtų dirvožemių našumas ir jo fitosanitarinė būklė.

Be to, pupinių javų plotų padidinimas aukštesnio našumo dirvožemiuose, kaip ir kukurūzų grūdams, sėjamųjų ir belukščių avižų bei sėjamųjų žirnių įtraukimas į sėjomainų schemas žemesnio našumo dirvose visiškai atitinka Jungtinių Tautų mitybos dešimtmečio (2016–2025 m.) tikslą – panaikinti visų formų mitybos disproporciją.

Botaninė pupų charakteristika

Pupos yra vienmetis žolinis augalas, kurio aukštis siekia iki 90–120 centimetrų. Turi ilgą liemeninę šaknį ir statų stiebą, poromis priešiškai plunksniškus lapus. Žiedai daugiausia balti ir rausvi, susitelkę po 5–8 į kekes ant papėdlapių, su juodomis aksominėmis dėmėmis. Vaisiai – nuo 4 iki 12 cm ilgio. Ankštyse būna 3–5 stambios sėklos.

Nors pupos priskiriamos šilumamėgiams augalams, bet sudygusios pakelia šalnas net iki minus 4–6 °C temperatūros. Kaip ir kiti ankštiniai augalai, sudaro simbiozinius santykius su gumbelinėmis bakterijomis, kurios turi genetinę savybę pasisavinti atmosferinį azotą, paversti jį į amoniako formą ir dalytis juo su augalu. Mainais už azotą mikroorganizmai iš ankštinių augalų gauna sacharozės.

Šiuo metu yra išskiriama 11 gumbelinių bakterijų genčių: pupų ir žirnių šaknynuose įsikuria Rhizobium leguminosarum bakterijų rūšis. Gumbeliai ant augalų šaknų pradeda formuotis, kai daigai turi 4–5 tikruosius lapelius (III organogenezės etapas), tačiau sparčiausiai gumbeliai auga bei fiksuoja atmosferinį azotą V– VIII organogenezės etapuose, kai pasėlyje fotosintezės procesas būna stipriausias.

Šių bakterijų efektyvumą didina fosforo, boro ir molibdeno trąšos ir geresnė pupinių pasėlių fiziologinė būklė. Gumbelinės bakterijos į augalo audinius patenka per jų šakniaplaukius, o tose vietose, kur yra įsiskverbusios bakterijos, ant šaknų pamažu susiformuoja gumbeliai.

Reikalavimai dirvožemiams

Pupos mėgsta karbonatingus (bet neįmirkusius) molio ir priemolio dirvožemius. Čia jų pasėjama daugiausia ir čia jos išaugina gausiausius derlius. Pupos sėjamos ir į aukštesnio našumo nerūgščias priesmėlių arba priesmėlių ant priemolių dirvas. Tačiau ir kitų kandidatų (kukurūzai, žieminiai rapsai, bulvės, morkos, žirniai ir kt.) į tokias dirvas yra daug, nes jos gerai aeruojamos. Tad pupos šiose dirvose prioriteto neturi, dėl to dažniausiai jos sėjamos aukšto našumo priemolių ar molių dirvose. Net vidutiniuose ūkiuose čia vidutiniškai prikuliama 3,5–4,5 t/ha sėklų, o žaliosios masės būna iki 50–60 t/ha.

Pupų augalai yra jautrūs dirvožemių savybių (drėgnio, temperatūros, apsirūpinimo mineraliniais elementais, aeracijos ir kt.) rodiklių reikšmių skirtumams. Todėl nereikėtų per daug reaguoti į neseniai sudygusių pupų pasėlio vešlumo skirtumus. Laikui bėgant, jie stipriai sumažėja. Tiesa, tręšimai per lapus boru, molibdenu, fosforu ir kitais elementais kartu su insekticidais ne tik labai pagerina pupų vizualinę būklę, bet ir paspartina gumbelinių bakterijų įsikūrimą augalų šaknyne.

Pupos išsaugo žemės našumą, saugo nuo erozijos, o fosfatus paverčia tinkamais kitiems augalams. Pageidaujama, kad dirvožemiai nebūtų susislėgę, nes pupų šaknims reikia geros aeracijos, kad pakaktų deguonies gumbelinėms bakterijoms. Todėl ne visada tinka priešsėjinis minimalus žemės purenimas. Žemių aeraciją didina tarpinių pasėlių masės įterpimas praėjusio rudens viduryje.

Sėjomainos rotacijos

Norint pelningai ūkininkauti, būtina išmokti pasirinkti tų rūšių augalus, kurių poreikius geriausiai tenkina ūkio dirvožemių savybės, o jų produkcija paklausi. Po to eina ūkininko gebėjimas sudaryti tokias sėjomainų schemas, kurios užtikrina gerą priešsėlį kiekvienos rūšies augalams. Jei išpildysite tokias pradines sąlygas, tai šie Jūsų gebėjimai padidins ūkininkavimo pelningumą ne mažiau kaip 20–30 proc.

Pupų auginimui siūlome dvi sėjomainų rotacijas. Pirma būtų skirta karbonatingiems molio ir priemolio dirvožemiams: pupos; žieminiai kviečiai; žieminiai rapsai ir tarpiniai pasėliai; vasariniai kviečiai ir tarpiniai pasėliai. Priesmėlių ant priemolių dirvose geriau tiktų ši sėjomainos schema: žieminiai rapsai ir tarpiniai pasėliai; pupos; žieminiai kviečiai ir tarpiniai pasėliai; vasariniai miežiai salyklui. Be abejo, galimos ir kitos sėjomainų rotacijos. Antai, pupos yra geras žieminių javų, morkų, cukrinių runkelių ir kukurūzų priešsėlis.

Agrotechnika

Sėjos laiko optimizavimas

Pupos priskiriamos ankstyvos sėjos augalams. Sėjos vėlinimui yra jautresnės tik sėjamosios avižos ir vasariniai kviečiai. Tačiau pupų sėklos sunkiau dygsta šaltesniuose negu 7 ^oC temperatūros dirvožemiuose. Dėl to ūkiuose anksčiau už pupas dar yra sėjami ir cukriniai runkeliai.

Dirvos ruošimas sėjai ir sėjos darbai

Pupų sėkloms sudygti reikia daugiau drėgmės, deguonies kvėpavimui ir šiltesnės dirvos. Nedrįstame rekomenduoti ar kritikuoti tiesioginės pupų sėjos į priešsėlių ražienas, nes neturime patikimos informacijos. Kai trūksta informacijos, geriau vadovautis tradicine technologija. Tai būtų ankstyvas pavasarinis dirvų purenimas (išlyginimas). Taip sulaikoma drėgmė ir šildoma žemė. Sėklos į dirvą įterpiamos ne sekliau kaip 5 cm, nes tada pasėliai bus atsparesni sausroms.

Didelę reikšmę turi sėjos darbų kokybė, kuri susideda iš sėklų paruošimo sėjai, išsėjimo normų optimizavimo, sėjos gylio ir kt. Mūsų patarimas: pasirinkti sertifikuotas sėklas, kurios paruošiamos pagal naujausias technologijas, o papildomos sąnaudos atsiperka keleriopai. Mažiausiai padarysite klaidų, jei vidutinė šių sėklų išsėjimo norma bus 0,5 mln. daigių sėklų. Tada derliaus priedas gali siekti 0,75– 1 t/ ha. Tai daugiau nei kitų javų rūšių.

Tręšimo ypatumai

Būtent ūkininkų nesugebėjimas optimizuoti pupų tręšimo ir yra pagrindinė priežastis dėl faktiškai gaunamo per žemo vidutinio derlingumo. Vienai tonai pupų sėklų išauginti sunaudojama apie 50– 55 kg azoto, 12–15 kg fosforo ir 20– 30 kg kalio. Nesunku apskaičiuoti, kiek išnešama NPK elementų tik su vidutiniu pupų derlingumu (4 t/ha). Tai būtų: 200– 220 kg azoto; 60 kg fosforo ir 80–120 kg kalio. Apie 150 kg/ha azoto gautume iš gumbelinių bakterijų, o likusią jo dalį augalai pasisavintų iš dirvožemio.

Priešsėjinio tręšimo norma turėtų būti apie N₂₅P_60-75K_80-120. Pupų žydėjimo proceso viduryje pasėlius pakartotinai reikėtų patręšti antžeminiu būdu 30–50 kg/ha azoto norma, tai padėtų iš esmės sumažinti užsimezgusių ankščių ir sėklų ankštyse nunykimo mastą.

Prasto pupų augimo priežasčių yra daug. Pirma, per žemos mineralinio azoto ir fosforo atsargos dirvoje prieš pupų sėją, todėl pirminis augalų augimas būna silpnas ir tokie skurdukai „nedomina“ gumbelinių bakterijų. Taip buvo 2018 ir 2019 metais, kai dirvožemiuose mineralinio azoto rasdavome vos 30–40 kg/ha. Žinoma, tais metais didelę neigiamą įtaką darė ir ilgalaikės sausros. Tačiau net ir tada pupų pasėliai, kurie prieš sėją buvo gausiau ir subalansuotai patręšti, subrandino apie 4 t/ha sėklų.

Antra, per žemas gumbelinių bakterijų „darbo“ našumas dėl įvairių priežasčių. Šias priežastis galima pašalinti, jei grįšime prie tradicinės žemdirbystės metodų: pakartotinių tręšimų per lapus makro- ir mikroelementų trąšomis bei reikalingais tam laikui biostimuliatoriais.

Dabar ypač madingi tapo biologinės kilmės preparatai ir iš dirvožemių išgautos mikroorganizmų sporos. Šie tręšimai suaktyvins pupų augimą, suaktyvės ir gumbelinių bakterijų veikla, o pupos gaus daugiau azoto ir t. t.

Trečia, reikia parinkti optimalias priešsėjinio tręšimo azotu normas, kurios privalo užtikrinti bent normalų pupų pasėlių vešlumą pirmosiomis augimo savaitėmis, kad augalai anksčiau pradėtų dalyvauti mainų procese su gumbelinėmis bakterijomis.

Gumbelinių bakterijų darbo našumą taip pat stipriai padidina dirvožemių tręšimas organinėmis trąšomis, kurios ir žemę praturtina įvairių mineralinių elementų, ir dar pagerina dirvų aeraciją. Šį klausimą padeda spręsti tarpiniai pasėliai. Apskaičiuota, kad dvi tonos garstyčių žaliosios masės prilygsta tonai galvijų kraikinio mėšlo.

Dažniausiai pupas sėjame po žieminių kviečių. Paprastai apie pusė ūkių javų ir rapsų šiaudus įterpia į dirvą ir iš karto sėja posėlinius tarpinius augalus. Prieš pupas reikėtų sėti garstyčių ir aliejinių ridikų mišinį. Patartina jį patręšti 150–200 kg/ ha amonio sulfatu, tada tikimybė išauginti 35–40 t/ha žaliosios masės pasiekia 80 proc. Tokiu atveju organinių trąšų norma (17–20 t/ha) būtų optimali ir daug pupų auginimo problemų būtų išspręstos, išskyrus tręšimo PK normų dydžius, kurie turėtų tenkinti prognozuojamo išauginti derliaus poreikius.

Pasėlių priežiūros darbai

Svarbu naikinti piktžoles ir neleisti daugintis kenkėjams. Piktžolės pupose naikinamos dirvinio veikimo (išpurškiami po sėjos) ir kontaktiniais (pupoms ir piktžolėms sudygus) herbicidais. Pasirinkti herbicidus ir kitus pesticidus padės įmonių, iš kurių perkate šiuos produktus, vadybininkai, nes būtinas kokybiškas pasėlių įvertinimas. Dažniau į ūkius kvieskitės ir profesionalius konsultantus, kurie sudarys kokybiškus kiekvieno laikotarpio pasėlių priežiūros planus, remiantis faktinėmis pasėlių būklės rodiklių reikšmėmis. Verta įsijungti į moderniųjų technologijų vartotojų gretas, tada galima ir savarankiškai dirbant išvengti klaidų.

Pupų apsaugai nuo ligų populiariausias fungicidas Signum, o nuo kenkėjų – insekticidai Fastac ir Proteus. Pupų pasėliuose daugiau žalos padaro kenkėjai, ypač vaisėdžiai ir amarai. Todėl pupų pasėliai insekticidais purškiami tiek profilaktiniais tikslais, tiek siekiant sunaikinti kenkėjų sankaupas ant augalų.

Siekiant apsaugoti augalus nuo žalingiausių ligų, žydėjimo pradžioje turėtų būti purškiama fungicido ir insekticido mišiniu: Signum (0,5 kg/ha) ir Fastac (0,25 l/ha). Pupos yra ilgos vegetacijos augalai, todėl žydėjimo pabaigoje taip pat reikia purkšti minėtais produktais.

***

Jei ūkininkams pasisektų išplėsti pupinių javų pasėlius iki buvusių prieš 6–7 metus, tada keturlaukėje sėjomainų schemoje turėtume net 3 botaninių šeimų augalų atstovus: miglinius, bastutinius ir pupinius. Su tokia sėjomainos schema išspręstume ir optimalių priešsėlių parinkimo problemą visiems sėjomainos rotacijoje esantiems augalams.

***

Mitas, kad pupų nereikia tręšti azoto trąšomis

Iki šiol gyvas mitas, kad ankštinių augalų nereikia tręšti azoto trąšomis, nes jie patys apsirūpina azotu ir dar palieka dirvožemiuose apie 100–150 kg/ha. Iš tiesų pupų ir žirnių biomasėje sukaupto biologinio azoto (gauto iš gumbelinių bakterijų) yra tik apie 60–70 proc., o likusi dalis pasisavinta iš dirvožemio ir trąšų. Reikia suprasti, kad gumbelinių bakterijų gebėjimas kaupti azotą iš atmosferos tiesiogiai priklauso nuo pupinių javų ar žolių gebėjimo aprūpinti gumbelines bakterijas maisto elementais, iš kurių svarbiausia yra sacharozė. Galutinis rezultatas aiškus: jei per silpni žirnių ar pupų pasėliai nesugeba optimaliai aprūpinti gumbelinių bakterijų mitybos elementais, tai jos per mažai aprūpina augalus azotu, ir šis ciklas tęsiasi. Nekartokite minėtos klaidos ir per žemų pupinių javų derlingumo dydžių problema bus bent iš dalies išspręsta.

***

Gamybinė praktika rodo, kad daugeliu atvejų net neutralios reakcijos dirvose pupų pasėliams dažnai trūksta būtent azoto. Dėl azoto trūkumo sunyksta nemaža dalis užsimezgusių ankščių, nunyksta ir dalis sėklų ankštyse. Net ir dalis augalų, kurių šaknys neįsileido bakterijų, pamažu žūva, nes nesugeba pasipriešinti „kaimynų“ konkurencijai dėl šviesos ir maisto.