Gintvilė Giedraitienė-Giedražolė – visiškas gamtos žmogus, natūralumo puoselėtoja ir ieškotoja kiekvieną gyvenimo akimirką. Šylant orams, žolių skulptūrų kūrėja įsikuria netoli Lekėčių, Vincentavo kaime, senoje nuošalioje draugės sodyboje. Čia daug erdvės ir tylos, šalia ošia miškas. Čia gimsta Gintvilės darbai, kurie iš karto užburia baltiškais motyvais, natūralumu ir gyvastimi – į ranką paimtas žolių paukštelis, atrodo, suplazda visu kūneliu.

G. Giedraitienės darbai jau pasklidę Europoje, nukeliavę net iki JAV. Moteris džiaugiasi, kad tai, kas patinka jai, sujaudina ir kitą žmogų. „Niekada nedaryčiau to, kas kitam gražu, bet man svetima, – atvira menininkė. – Darželio gėlytės netinka mano technikai, mano sielai, mano būdui. Aš esu laukinė, ir žolės mano laukinės.“

Nors menininkė yra surengusi nemažai seminarų ir išmokiusi savo technikos daug žmonių, tačiau tokių kaip jos darbų beveik nepasitaiko. „Dvasios nenukopijuosi, – tvirtina G. Giedraitienė. – Kažkas bando, išeina panašu, bet kitaip. Kokybė ne ta.“

Kūrybiniai atradimai

Gintvilė pati sugalvojo ir pradėjo daryti darbus tokia technika, kokia ir dabar jie pinami ir rišami, apie 1997-uosius. Iki to laiko siela intuityviai ją nešė, traukė į gamtą, link žolynų. Iš kur visa tai, sunku pasakyti, nes net Gintvilės seneliai jau gyveno ne kaime, o mieste. „Tik babytės brolį aplankydavome pravažiuodami kartais. Ir tiek to kaimo. Tiesa, tėvai truputį pagyveno Utenoje, prie ežero, – pasakoja žolių rišėja. – Bet man labai reikėjo gamtos ir aš sulipau su ja. Iš manęs galite atimti viską, bet neatimkite miško, pievos.“

Buvo vaikas „prie meno“: lankė muzikos, dailės mokyklas, visi pastebėdavo jos piešimo gabumus. Gamtą pamilo taip pat nuo vaikystės. Mama buvo švaros mėgėja, tad su mergina kariavo: išmesdavo jos žoleles, kurias ji tįsdavo namo. Vyresnėse klasėse merginai parūpo verbos. Kartu su draugėmis traukiniu iš pat ankstaus ryto, kad būtų kuo mažiau žmonių, važiuodavo į Vilnių, į Verbų sekmadienį.

„Aš ten alpdavau nuo verbų atspalvių ir formų. Ten man buvo rojus, – prisimena G. Giedraitienė. – Paskui buvo laikas, kai per draugus susidūriau su folkloru ir atsivėrė baltų kultūra, atsirado dainos, ekspedicijos, per kurias grožėjomės, čiupinėjome babyčių rankdarbius: siuvinius, mezginius, austus dalykus.“ Mergina pati išbandė ir juostas rišti, ir siuvinėti, siūti senovinius rūbus, megzti, jau tada įsimylėjo ornamentiką, simboliką.

Atmintyje likęs vienas labai ryškus epizodas. Tuokart snieguotą žiemą su drauge vaikščiojo netoli Pažaislio vienuolyno ir iš po sniego prisirinko įvairių gamtiškų dalelių, sudžiūvusių žolelių, klevų sėklyčių. Iš to „bile ko“ grįžusi namo ant pagaliuko susiraišiojo kompoziciją.

„Tai tikrai buvo ne spalvoti vasaros augalai. Nesigilinau per daug, nežinojau, kaip tiksliai tai daroma. Nuvažiavau su traukiniu į Verbų sekmadienį Vilniuje su krepšiuku, pilnu surištų verbelių. Nors jaudulys ir gėda svilino iš vidaus, prie Aušros Vartų juos pardaviau ir užsidirbau 8 rublius. Ne dėl tų pinigų važiavau. Turėjau mažą svajonę. Prisiklausiau komplimentų, juk Vilniaus inteligentai tokie malonūs, negailintys gero žodžio. Beje, Vilnius mane myli iki šiol“, – apie pirmąjį kūrybos įvertinimą šiltai pasakoja menininkė.

Dar vienas atsitiktinumas buvo iš renginio „Grok, Jurgeli“ parsineštas bukletas, iliustruotas lino skulptūrų meistro Gintauto Gavenavičiaus (1960–2004 m.) darbais. Menininkas dirbo su nemintais linais ir laukiniais augalais. Kauno Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų (Vytauto) bažnyčioje buvo jo iš linų sukurtos stacijos (Kryžiaus kelias).

„Kai pamačiau jo darbus, įstrigo į širdį. Nors buvome jauna šeima, jau turėjome mažą vaiką, bet vis tiek nudardėjau pas G. Gavenavičių į seminarą Vilkijoje, – vieną iš savo mokytojų mini G. Giedraitienė. – Jis mane įkvėpė tuo, kad jam nebuvo svarbi civilizacija, miesto kultūra, patogumas, jis atrodė toks „laukinis katinas“. Žmogus, iškeitęs miestą į gyvenimą kaime, į pievas ir ten laisvai kuriantis.“

Keleri metai prieš šį seminarą metusi studijas tuometiniame Dailės institute ir padirbusi šiek tiek viename muziejuje, Gintvilė nuvažiavo į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse ir pasiprašė priimama į darbą. Pradėjo dirbti ekspozicijos prižiūrėtoja, vėliau perėjo dirbti į tekstilės ir namų apyvokos fondus. „Man ten buvo rojus. Vėdinau, perkratinėjau viską, kabindavau lovatieses ant specialių laikiklių. Labai rūpėjo raštai, marškinių schemos, ornamentai. Tuo metu dar buvo sovietiniai laikai, tai mes, tokia jaunimo komanda, buvome kone partizanai – maištininkai. Mylėjome darbą“, – į prisiminimus panyra menininkė.

Netrukus jauna moteris sukūrė šeimą, išsikraustė į Birštoną, nes vyras po rezidentūros gavo ten darbą. Tada įvyko permainoms įkvėpęs G. Gavenavičiaus seminaras. Kilo svajonė įsigyti kokią nors savą sodybėlę. „Mes su pirmuoju vyru labai mėgome landžioti po įvairias apleistas sodybas. Ir vienoje radau pakulų – linų gniūžtę. Parsivežiau namo, turėjau žolių, tad pradėjau daryti paukštelius ant pagaliuko, – pasakoja Gintvilė. – Ir kažkaip mintyse radosi malda: „Dieve, sugalvok man kokį verslą“. Tikrai taip buvo, neužmiršiu šių savo žodžių.“

Tuometinis vyras palaikė, pakentė namuose žolių „šiukšlyną“, ne vieną kartą buvo nuvažiavę kartu į Vilniaus Kaziuko mugę, kur Gintvilė sulaukdavo pagyrų, atsirado nuolatinių gerbėjų. Tai dar labiau paskatino nerti į žolių rišimą ir kūrybą.

Keitėsi sodybos, namai, vyrai, o žolė taip ir liko. „Kūryba – mano patikimiausias, ištikimiausias partneris, gyvenimo būdas, – atvira moteris. – Nesiekiau karjeros, neįgijau specialybės. Nemačiau ten prasmės. Mokslus mečiau gal tris kartus, studijavau Dailės institute, Vilniaus universitete, Religijos studijų kolegijoje.“

Jaunystėje pakerėjo, formavo ir dabar žavi Vydūno, N. Rericho mintys ir mokymai, V. Mačernio, O. Milašiaus, R. Tagorės kūryba. „Gyvenau ir gyvenu truputį kitame pasaulyje. Visada tikiu, kad, kaip bebūtų, kas benutiktų, vis tiek viskas susidėlios gerai“, – šypsosi įvairių patirčių ir išgyvenimų turinti žolių rišėja.

Kai ateina birželis, jai prasideda pats darbymetis – rinkti ir kaupti žoles, tinkamas darbams. Vienos iš svarbių menininkės žolių yra varputis, smilgos: motiejukai, šunažolės, gegutės ašarėlės, eraičinai. Per metus yra tik 5 dienos, tinkamos juos skinti, kad nesubyrėtų išdžiūvę, neperaugtų. „Aš jau esu atsirinkusi, kokių augalų mano technikai reikia, ir jau žinau, kada juos galiu rinkti. Tad tuo metu turiu būti pasiruošusi. Birželį stengiuosi kuo mažiau prižadėti seminarų, nes einu žoliauti“, – sako pašnekovė.

Štai šiemet kiškio ašarėlių rinkti važiavo į Kėdainių rajoną, kur palei Nevėžį turi ūkį ir augina karves ją pakvietusi šeimininkė, su kuria susipažino žolynų pynimo dirbtuvėlėse. Gintvilė juokiasi, kad nors augalas pavadintas kiškio ar gegutės ašarėlėmis, duoda daug linksmumo, geros nuotaikos: tarsi iš džiaugsmo virpėtų mažytės širdelės.

„Mano gyvenimas man tuo ir įdomus, kad vis kažką atrandu. Dirbu jau 25-erius metus. Nesu botanikė, – dalijasi patirtimi žoliautoja. – Būdavo, prie Birštono einu ir pamatau nuostabiai gražias violetines smilgas. Prisipjoviau jų jaunų, kaip ir dera. Tačiau išdžiūvusios jos subyrėjo, ir viskas. O štai kitos kelerius metus gyvena dėžutėse. Dabar esu atsirinkusi tinkamas žoles, augalus. Dekoratyvūs darželių augalai man nelimpa, jie jau „prijaukinti“.

Anksčiausiai išlenda šunažolės. Jos irgi pavėlavus nuskinti gali labai byrėti, tad moteris renka jas anksti. Po šunažolių renka eraičinus. Paskui motiejukus, ašarėles. Žolių skulptūrų pagrindas yra varpiniai augalai – jie tinka tvirtiems karkasams. O smilgelės, žiedeliai – pagražinimams. Menininkė atsirinkusi, ir kas geriausiai išlaiko spalvą – tai bitkrėslės ir smiltyniniai šlamučiai.

Beje, žolynų kūrėja ieško žmogaus, kuris už atlygį savo žemėse, pievose, sodelyje su dalgiu pripjautų, padžiovintų pagal galimybes 5–10 maišų neperaugusios varpučių žolės ar viksvų.

Į save sugerta daug

„Kadangi per tiek metų esu jau gerai įvaldžiusi žolynų pynimo techniką, vis didėja kūrybinė laisvė. Kita vertus, jeigu būčiau kūrusi tik dėl savęs kaip laisva menininkė, tai nežinau, kaip ten būtų buvę, – mąsto G. Giedraitienė. – Kai turi užsidirbti sau ir vaikui duonai, turi galvoti, kaip ir ką parduoti. Vis dėlto jeigu mano darbus pirktų visi, tai galvočiau, kad kažką ne taip darau. Nepasitikiu dauguma.“

Jai dirbant Tautinės kultūros centre, kolektyvui kilo mintis rengti seminarus. Gintvilė pradėjo vesti žolių pynimo ir rišimo seminarus darželio auklėtojoms, pedagogams, kitiems kauniečiams. „Esu pristačiusi, prigalvojusi tikrai labai daug ir įvairių temų praktiniams mokymams iš žolės ir lauko augalų. Viskas iš mano galvelės ir rankų gimė“, – sako menininkė. Iš tų laikų ir dabar sutinka žmonių, kurie yra dėkingi, savo švietimo įstaigose, bendruomenėse taiko kai kuriuos dalykus.

Netikėtai prasidėjusi jos mokomoji veikla ir dabar sutraukia daug dalyvių – vos paskelbus apie seminarą, vietos užsipildo per porą dienų. Tiesa, menininkė veda mokymus ne didesnei kaip 12 žmonių grupei.

Po improvizacijų verbų temomis, menininkė kūrė paukštelius, žirgelius, raiteliukus. Paskui atsirado kompozicijos, kurių šaknys greičiausiai yra metalinės koplytstulpių saulutės. „Pati ieškojau saulės. Paukštis pas mane apsigyvenęs buvo jau labai seniai, man tai laisvės simbolis. O kai pamačiau, kaip pamėgtas paukštelis mūsų kultūroje, tai dar labiau įkvėpė juos daryti. Paskui manyje apsigyveno senieji daugiasluoksniai simboliai, apimantys visas senosios mūsų kultūros, gyvenimo sritis: saulės, mėnuliukai, augaliniai motyvai, gyvūnai. Tai tarsi dvasinis maistas, kartu su folkloru, tautosaka, papročiais, mitologija. Matyt, apsigyveno manyje visa tai, suformavo mano kūrybinės upės vagą“, – leidžiasi į apmąstymus žolynukų kūrėja.

Jei kartais ištinka dvasinė kūrybinė duobė, Gintvilė atsiverčia senųjų geležinių kaldintų saulučių knygą su brėžiniais ir nuotraukomis. Įsimena kokią į akis kritusią naują detalę ir jos įkvėpta vėl kuria kažką savito.

Prakalbus apie sunkius tiek profesinio, tiek asmeninio gyvenimo momentus, kurių Gintvilei netrūko, ji neslepia, kad neturėjo vieno tiesaus kelio. „Buvo visko. Galvoju pati sau, kad geriau patirti didelę meilę ir ją prarasti, negu visai nieko nepatirti“, – svajingai lakoniška moteris.

Po antrųjų skyrybų išėjo su mažu vaiku į niekur, tik su savo žolėmis, kad siela išliktų. Tuo metu, kaip pati sako, atsirado žmonės angelai, kurie nuolat važinėjo į muges pardavinėti savo medinių darbų ir rankų darbo smilkalų. Jie paprašė Gintvilės duoti savo darbų pardavimui, mat jie puoštų paviljoną. „Kelerius metus kūriau darbus, kuriuos jie pardavinėjo. Galima sakyti, jie mane ištraukė iš duobės“, – prisimena menininkė, kuri taip pajėgė išlaikyti save, dukrą ir butą Kaune.

Kai būna labai blogai, ji rašo eilėraščius. „Tai tarsi terapija. Parašau – ir jau žiūriu, kad geriau, pati save pagydau“, – sako G. Giedraitienė.

Stovint seno miško apsuptyje įsikūrusios kuklios sodybėlės kieme, žolynukų kūrėjos žodžiai, kad viskas yra patirtis ir nuotykis, atrodo tokie tikri. „Aš nepavydžiu niekam, kas turi daug. Mano mergautinė pavardė Giedraitytė (ištekėjusi pasiliko pavardę, tik pridėjo priesagą – red. past.). Kilminga pavardė. Apima jausmas, tarsi visą prabangą jau esu turėjusi. Tad dabar man nieko nereikia, šitame gyvenime manęs tai nežavi. Man vertybė yra asketizmas“, – gyvenimą priima tik natūralų ir tikrą, tarsi jos mylimos pievos, Gintvilė Giedraitienė-Giedražolė.