Pienininkystė pasaulyje atlaikė išbandymą virusu, nes pieno produktai išsaugojo paklausą ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje. Šis verslo sektorius išliks patrauklus ir kurs pridėtinę vertę pieno ūkiams bei pramonei. Lietuva tebėra pieno kraštas, nors praėjusį dešimtmetį įvyko daug pokyčių.

Ūkių, užsiimančių pieno gamyba, per dešimtmetį sumažėjo 59 proc., t. y. iš šio verslo pasitraukė apie 24 tūkst. ūkių. Pasitraukimui įtakos turėjo ne tik socialinės ir ekonominės priežastys, bet ir bandos vadybos problemos, kurias lemia žema bandos gyvulių veislinė vertė, taip pat kergimo bulių naudojimas, mažas primilžis, nevisavertis ir nesubalansuotas šėrimas ir kt.

Gyvulių produktyvumo kontrolę vykdančių ūkių sumažėjo 52 proc. arba 3 181 ūkiu. Vis dėlto produktyvumą kontroliuojantys ūkiai su iššūkiais susitvarkė daug geriau. Kryptingas veislininkystės darbas suteikia galimybę šiame versle išlikti laimėtojais, prie to prisideda ir veisėjų asociacija.

Pieninių karvių mažėjimas nebuvo toks drastiškas, kaip pieno ūkių. Karvių per dešimtmetį sumažėjo 35 proc., nuo 360 iki 236 tūkstančių. Per metus vidutiniškai tai sudarė 1 240 karvių pasitraukimą iš bandos. O produktyvumą kontroliuojančiuose ūkiuose karvių skaičiaus pokytis sudarė tik 150 karvių per metus nuo viso kontroliuojamų karvių skaičiaus.

Per dešimtmetį dalis ūkių, matydami pienininkystės perspektyvas Lietuvoje ir pasaulyje, po truputį stambėjo, plėtėsi. Tikėdamas šios svarbios šakos ateitimi, net dalis jaunimo pradėjo kurti ir perimti tėvų ūkius. Jeigu prieš 10 metų vidutinį pieno ūkį Lietuvoje sudarė 4 karvės, tai dabar siekia 12,5 karvės ūkiui. Bandų, kurios vykdo gyvulių produktyvumo kontrolę, vidurkis 2020 m. siekė 40 karvių. Žvelgiant iš Europos vidutinio pieno ūkio perspektyvų, Lietuvoje taip pat išliks ūkių didėjimo, stambėjimo tendencija, didinant melžiamų karvių skaičių.

Pieno produktų paklausa pasaulyje auga

Pieno produktų vartojimas Lietuvoje per dešimtmetį didėjo. Pieno pramonės nepakirto netgi COVID-19 pandemija, sustabdžiusi viešojo maitinimo įstaigas. Pirkėjai noriai renkasi pieno produktus, vis labiau pasitikėdami pieno gaminių kokybe ir nauda organizmui, kaip natūraliu baltymų šaltiniu.

Statistikos departamento duomenys rodo, kad vidutinis pieno produktų suvartojimas Lietuvoje vienam gyventojui didėjo ir 2017–2018 m. siekė 328 kg per metus. Kitaip sakant, statistiniam lietuviui per parą teko apie 0,9 kg pieno produktų.

Pieno produktų vartojimas 2019 m. sumažėjo ir siekė 294 kg gyventojui, nors primelžto pieno kiekis tais pačiais metais sudarė apie 517 kg gyventojui. Tačiau vis tiek esame „iš pieno plaukusi tauta“, nes pasaulyje 2019 m. vienas gyventojas per metus vidutiniškai suvartojo 114,7, o Europoje – 275 kg pieno produktų.

Prognozuojama, kad pieno produktų suvartojimas per ateinantį dešimtmetį pasaulyje didės dar 25 procentais! Taigi, Lietuva turi stengtis didinti pieno gamybą, kuri nuo 2010-ųjų šalyje mažėja. Būtina daugiau dėmesio skirti karvių produktyvumui didinti, kad kompensuotume kiekvienais metais mažėjantį pieninių karvių skaičių.

Bendras primelžto pieno kiekis 2019 m. sudarė 1 551 145 t ir sumažėjimas, palyginti su pieno kiekiu, kuris buvo melžiamas prieš dešimtmetį, siekia 185 382 tonas. Šiuo metu Lietuva pagamina tik 0,2 proc. pieno pasaulinėje pieno rinkoje.

Galimybių didinti produktyvumą yra daug

Pieno gamyboje išlieka didelis atotrūkis tarp ūkininkų ir bendrovių. Pieno, primelžiamo individualiuose ūkiuose, kiekis Lietuvoje didėja lėtai. Ūkininkai labiau suinteresuoti, kad pienas būtų geresnės sudėties, daugiau baltymų ir riebalų, nes tai tiesiogiai susiję su apmokėjimu už pieną. Karvių produktyvumas labiau didėja ir pieno sudėtis gerėja bandos produktyvumo kontrolę vykdančiuose ūkiuose.

Bendrovėse primilžis per dešimtmetį, palyginti su ūkininkų ūkiais, stipriai didėjo. Skirtumas tarp bendrovių ir ūkininkų ūkių 2019 m. vidutiniškai sudarė 2 646 kg pieno. Tokį skirtumą lemia bendrovėse daug stropiau atliekamas selekcinis darbas. Bet potencialas didinti primelžiamo pieno kiekį išlieka labai didelis ir vienuose, ir kituose ūkiuose.

Taip pat Lietuvoje daugėja kokybiško pieno, kuriame randama mažiau somatinių ląstelių. Šalyje laikomos bandos jaunėja, gyvulių sveikatingumas pastaruoju metu gerėja. Prie šių teigiamų pokyčių prisidėjo ir besikeičianti bandos struktūra – ūkininkai dažniau bandas papildo grynaveisliais gyvuliais. Daugėja holšteinų veislės galvijų, nors prieš dešimtmetį grynaveislių gyvulių nebuvo daug.

Gerinama pieninių karvių genetika palengvina veislininkystės darbą, kartu žinoma, ko galima tikėtis iš bandos ateityje. Brėžiant 10 metų perspektyvą, populiariausia pieninė veislė pasaulyje – holšteinai – taps pagrindine šalies pieno ūkiuose. Taip pat svarbu tai, kad holšteinizuoti gyvuliai pasižymi ne tik geresne pieno gamyba, bet ir ilgaamžiškumu, sveikatingumu, geresne vaisa, o svarbiausia – gerina ūkio ekonominę situaciją.

Vis daugiau pieno iš šios veislės karvių primelžiama per gyvenimą. Tarp lyderiaujančių pagal pieno kiekį per paskutinę pabaigtą laktaciją taip pat dominuoja holšteinų atstovai. Pagal bandos produktyvumo kontrolės rezultatus, iš produktyviausios karvės 2009–2010 m. primelžta 16 249 kg 4,09 proc. riebumo ir 3,07 proc. baltymingumo pieno, o kitą dešimtmetį, 2019–2020 m., primelžta net 19 483 kg 3,9 proc. riebumo ir 3,14 proc. baltymingumo pieno. Įspūdingas rezultatas leidžia tikėtis bandose vis daugiau tokių ekonomiškai rentabilių gyvulių.

Daugėjant holšteinų veislės gyvulių, turime ne tik geresnius bendrus primilžius, bet ir kasmet geresnę pieno sudėtį. Ypač gerai tai matyti Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) pateikiamuose pieno produktyvumo kontrolę vykdančių bandų rezultatuose. Produktyvumas vidutiniškai didėjo po 200 kg per metus, bet jis palyginti dar mažas. Genetinis bandų potencialas turėtų didėti labiau. Tikėtina, kad, vykdant genominę prieauglio atranką, primilžis turėtų didėti maždaug 500 kg pieno, o ateinančių 10 metų perspektyvoje vidutinis pieno primilžis produktyvumo kontrolę vykdančiose bandose turėtų būti apie 11 000 kg iš karvės.

Kitu atveju, jeigu Lietuvoje karvių ir toliau mažės, pritrūksime pieno savo rinkai.

Pienininkystės versle išliks inovatyvūs ūkiai

Kokios problemos stabdo pienininkystės verslo plėtojimą Lietuvoje? Pirmiausia tai ne tik nestabili, maža pieno supirkimo kaina, bet ir pertekliniai aplinkosaugos reikalavimai. Nors Lietuvoje jau vyksta dirvožemio erozija, o galvijų mėšlu, kuris galėtų jį pagerinti, gąsdinama per medijos priemones. Priešinimo politika gero derliaus neduos. Kai kurios šalys importuoja mėšlą (Danija, Olandija), kad pagerintų savo šalies dirvas.

Kitas pienininkystės verslą lėtinantis procesas – tai ilgi fermų projektavimo, pasiruošimo darbai, kurie ir Europoje tampa ūkininkų galvos skausmu. Lengvos konstrukcijos tvarto statyba nuo pradžios iki pabaigos užtrunka 3–4 metus. Tai per ilgas laiko tarpas, reikalaujantis daug kantrybės ir užsispyrimo. Toks besikuriančių ar moderniai ūkininkauti norinčių ūkių verslumo stabdymas nenaudingas nei ūkininkams, nei valstybei.

Žvelgiant dešimtmetį į priekį, kad pienininkystė kaip žemės ūkio šaka ir verslas būtų efektyvesnė, neišvengiamai reikės vykdyti prieauglio genominį tyrimą. Bulių parinkimas taip pat remsis genominio prieauglio tyrimų rezultatais, taigi, veislininkystės procesas bus efektyvesnis ir greitesnis. Pieno ūkiai stambės ir ūkių dar mažės, išliks rentabilūs ir inovatyvūs šeimos ūkiai, bendrovės.

Taip pat, siekiant gerų ekonominių ūkio rezultatų, daug dėmesio bus skiriama pašarų įsisavinimui ir jo sukuriamai didesnei ekonominei vertei: karvių, šeriamų mažesniu kiekiu pašarų, produktyvumas ne tik ne mažės, bet ir didės. Didelis vaidmuo teks veisėjų asociacijoms, padedant ūkiams gerinti bandas grynuoju veisimu. Tokius gyvulius galima pradėti veisti jau dabar.

Kalbant apie globalias vadybines priemones, neišvengiamai reikės mažinti biurokratinę ūkių kūrimosi naštą ir supaprastinti ES paramos skyrimo kriterijus.