Dešimties metų ekonomisto patirtį turintis Ignas JANKAUSKAS, įkūręs mažąją bendriją „Verslo procesų konsultacijos“, daug dirba su ekonominių sunkumų patiriančiais ūkininkais: atlieka jų ūkių analizę, rengia krizės įveikimo planus. Su žurnalo skaitytojais jis dalijasi mintimis apie klaidas, kurios lemia didžiausius finansinius praradimus.

Dirbate su finansinių sunkumų patiriančiais ūkiais. Koks buvo sunkiausias atvejis?

Pats pirmas atvejis buvo itin blogoje situacijoje atsidūręs pienininkystės ūkis. Apyvartinio kapitalo stygius buvo milžiniškas, pajamos – itin menkos: iš karvės primelždavo vos po 10 l pieno per dieną. Kai sutvarkėme apyvartinį kapitalą ir baigėme projektą, dienos primilžiai išaugo iki 20–25 l. Tuo projektu džiaugiuosi labiausiai. Ūkio bankrotas ir pačiai kredito įstaigai būtų atnešęs labai didelių nuostolių. Kai dirbi su sudėtingiausiu scenarijumi, atsiranda įgūdžių matyti išeitį net blogiausioje situacijoje.

Kokių klaidų daro ūkininkai, imdami kreditus, investuodami skolintus pinigus?

Galima įvardyti kelias pagrindines klaidų grupes. Viena dažniausių – nepamatuota arba neteisingai vykdyta ir finansuota ūkio plėtra.

Reikia nepamiršti vienos svarbiausių kreditavimo taisyklių – ilgalaikis turtas turi būti finansuojamas ilgais pinigais, o trumpalaikis turtas – trumpesniais. Įsigyjant žemės, pastatų, ypač kai vyksta ūkio plėtra, tikrai nereikia planuoti trumpesnio kaip 10 metų paskolų grąžinimo laikotarpio. O geriau dar ilgesnis – 15 metų, ypač kai pokyčiai pradedami nuo labai nedidelio masto iki gerokai viršijančio esamą ūkio padėtį. Pavyzdžiui, ūkis turi 100 ha žemės, šalia kaimynas nusprendžia nedirbti žemės ir pasiūlo ją nuomotis, tarkime, 200 ha. Atrodo, turėti 300 ha ūkį labai neblogai, bet tiems 200 ha reikės ir apyvartinio kapitalo, ir technikos, ir investicijų. Kai vyksta toks staigus šuolis, labai dažnai padaroma klaidų, o kreditų įstaigos daug finansuoti nenori, nes tokio ūkio pajamos dar tebėra vertinamos pagal 100 ha. Taigi, perėjimas turi būti pamatuotas. Plėtrą irgi reikia planuoti, sudėlioti finansavimo struktūrą.

Neapgalvoti pirkiniai kartais taip pat padaro ūkiams didelių nuostolių. Pavyzdžiui, turėdamas 150 ha ūkį ūkininkas perka kombainą, skirtą dirbti 500 ha. Įsigijęs tokį brangų pirkinį su 5 metų išsimokėjimo grafiku, jis dažnai jau antraisiais metais stringa su įmokomis, kadangi jos neadekvačios palyginti su gaunamomis pajamomis ir pirkinio kaina.

Kitas atvejis – ūkis dirba 170 ha, iš jų nuosava žemė sudaro 40 ha, o tuo metu fondas, baigdamas savo investicijas, pasiūlo nupirkti 70 ha po 5,5 tūkst. Eur/ha. Bendra projekto vertė – beveik 400 tūkst. Eur. Tokiu atveju kreditas turi būti tikrai ne trumpesnis negu 15 metų ir būtinai reikia turėti bent 10 proc. nuosavų lėšų. Jeigu tiek nėra, tai ir kasmetinėms įmokoms reikalingų lėšų greičiausiai nebus, jeigu iki tol nesugebėta jų sukaupti. Tokia plėtra labai rizikinga. Ypač tais atvejais, kai bankai pasiūlo trumpesnį negu 10 metų kreditą, tarkime, 7 metų, o ūkininkas sutinka. Esant minėtai ūkio struktūrai ir tokiam terminui joks pinigų srautas tokio projekto nepatemps. Jeigu ūkis veikia teisingai, panašūs projektai ūkio valdoms plėsti įmanomi ne trumpesniam kaip 15 metų laikotarpiui.

Dar vienas pavyzdys. Turėdamas 30 karvių ūkininkas parašė projektą plėsti fermą iki 120 melžiamų karvių, planuodamas bandą didinti tik iš savų karvių prieauglio. Paprastai tokiam žingsniui ruošiamasi iš anksto, auginamos savos telyčios. Pasistačius didelę fermą, ji pradedama pildyti. Tačiau efektyviai padidinti bandą vien iš savo galvijų labai sunku. Pasiekus apie 70 melžiamų karvių bandą ūkio ekonomika pradeda stoti. Ūkis atsiduria užburtame rate, augimas nevyksta, o tolesnis scenarijus toks: investicijas tenka grąžinti kaip gaunant pajamų iš 120 karvių fermos, o realiai jų yra beveik perpus mažiau, vadinasi, ir pajamų daug mažiau.

Apyvartinių lėšų trūkumas lemia ir tai, kad prastėja gyvulių priežiūra, karvės ima duoti mažiau pieno. O tada jau viskas ritasi žemyn. Kreditoriai pyksta, reikalauja laikytis įsipareigojimų, o pinigų nėra.

Statybų atveju pasitaiko, kad sąmatos metams bėgant išauga iki 20 proc. ir tą skirtumą tenka padengti iš nuosavų lėšų. Jeigu kredito sutartyje tai nenumatyta, ūkis pradeda imti lėšas iš apyvartinio kapitalo, senka apyvartinės lėšos, jos dengiamos prekiniais kreditais, kurie trumpi ir labai brangūs, ir prasideda čiuožimas nuokalne: nėra apyvartinio kapitalo arba jis brangus, krenta ūkio pelningumas, kitų kreditų gauti nepavyksta.

Kokios finansinės žalos ūkiui gali padaryti neprognozuojami asmeninio gyvenimo pokyčiai, pavyzdžiui, šeimos skyrybos?

Jeigu dalijamasi visą ūkio turtą arba viena pusė su advokatais, įvertinę ūkio žemės plotus, sugalvoja sau priklausančią dalį atsiimti pinigais, neretais atvejais tai gali lemti ūkio žlugimą. Sakykime, ūkis turi 200 ha, į žemės ūkio verslą neįsigilinę teisininkai greitai vieną hektarą įvertina 10 tūkst. eurų. Pamačius 2 mln. Eur ieškinio galimybę, siekiama prisiteisti pusę menamos sumos – 1 mln. Eur, o realiai tokių pinigų sąskaitoje nėra, tie 200 ha galbūt jau seniai įkeisti, tad dalybų pabaiga gali reikšti ūkio praradimą. Šie pavyzdžiai – iš realaus gyvenimo.

Taigi, ūkininko ūkis, kaip ekonominis vienetas, ypač jautrus panašiems pokyčiams šeimoje. Todėl ūkį, kaip verslą, patartina apsaugoti nuo tokių dalykų. Teisinga būtų iš anksto apibrėžti, kas ir kam priklauso tam tikru atveju. Priešingu atveju santuokos nutraukimo pasekmės gali būti labai skausmingos.

Vienas populiarių ūkių skolinimosi būdų – pavasarį iš agroverslo įmonių imti trąšų, sėklų ar pesticidų, sutariant už visas šias prekes atsiskaityti rudenį, nuėmus derlių ir jį pardavus toms pačioms įmonėms. Ar visuomet šis būdas pasiteisina?

Didžiuliai prekiniai kreditai – tai dar viena ūkių finansinė klaida. Kai ūkininkui kyla ūpas į žemę įpilti didelį kiekį trąšų, panaudoti daug pesticidų, tikintis, kad, jo manymu, atitinkamai padidės ir derlius, daugeliu atvejų to nepasiekiama dėl gamtinių sąlygų ir technologijų taikymo, darbų atlikimo terminų. Tikrai nesiūlyčiau tokiais būdais rizikuoti. Tai – ne tas variantas, kai, pasiėmus didžiulius prekinius kreditus, galima užtikrintai tikėtis viską grąžinti ir dar uždirbti gavus didžiulį derlių. Ypač šiais klimato kaitos laikais tai per daug rizikinga.

Labiau pasiteisina nuosaikesnė ekonominė strategija ir technologija, kai daromi pagrindiniai darbai ir vidutinės investicijos, taikantis į labiau vidutinį, o ne maksimalų rezultatą. Aišku, šiuo atveju nekalbame apie tuos atvejus, kai ūkininkas taiko labai aukšto lygio technologijas, atitinkamą techniką ir patirtį. Bet jeigu nėra nei intelektualių, nei finansinių išteklių, rizikuoti imant didžiulius prekinius kreditus nepatartina.

Pastaruoju metu nepagrįstai rizikuojančių ūkininkų mažėja. Prieš kelerius metus buvo justi nepagrįstų kreditų bumas, kai, nepavykus grąžinti prekinių kreditų per metus, kitąmet vėl būdavo imami dar didesni kreditai, taip klimpstant į didesnes skolas. Tokiems ūkiams vėliau tenka vykdyti paskolų refinansavimą, o tai irgi kainuoja ir ne visais atvejais (atsižvelgiant į įsiskolinimų dydį) gelbėja.

Finansų rinkoje atsiranda daugiau dalyvių, finansų tarpininkų, galinčių greitai paskolinti pinigų. Ar tai tinkamas būdas ūkiams bent tam tikram laikui išspręsti finansinius sunkumus?

Paprastai šios paskolos būna labai trumpos ir labai brangios. Pavyzdžiui, kreditas iki 1,5 metų su 24 proc. metinių palūkanų. Tam kartui ūkininkas tartum išsprendžia pinigų poreikio klausimą, bet ilgainiui tokios sąlygos ūkio piniginę pradeda tuštinti.

Matoma tendencija, kad į kredito įstaigas kreipiasi vis daugiau šių įmonių klientų, norinčių trumpus kreditus pakeisti į ilgesnius, ir taip turėtų būti. Ekonominiu požiūriu normalu, kai kombaino kredito išsimokėjimo grafikas būna ne trumpesnis negu 7, traktoriaus – ne mažiau kaip 5 metai. Tokia ekonominė logika. Jeigu tokiai technikai imami iki 3 metų kreditai, tai net apytiksliai skaičiuojant tampa aišku (tai rodo ir praktika), kad ūkiai užstringa jau antraisiais metais, nesugeba laiku atsiskaityti.

Į ką turėtų atkreipti dėmesį ūkininkai, kad jų prisiimti finansiniai įsipareigojimai nenuskandintų ūkių?

Yra kelios bendros taisyklės, kurių laikantis ūkis gali plėstis ir užsitikrinti ateitį. Pirmiausia, būtina išvengti minėtų klaidų. Žemės ūkyje klaidų taisymas (jeigu iš viso įmanoma jas ištaisyti) trunka labai ilgai – gamybos ciklas yra vieni metai. Nepavykus, kitas bandymas – tik po metų.

Taip pat svarbu nepamiršti elementarios ekonominės logikos – ilgalaikis turtas turi būti įsigyjamas ilgalaikiais kreditais (jeigu neturi sukaupęs pirminiam didelio projekto įnašui savo lėšų, tai greičiausiai ir įmokoms neturėsi).

Pastaraisiais metais juntama, jog yra daugiau kreditavimo projektų žemei pirkti, nes vyksta ūkių plėtra. Pandemija paskatino savininkus pardavinėti žemę, ir dėl to ūkininkai patiria savotišką savininkų spaudimą ją pirkti arba bus pasiūloma kitam. Žemės, kuri yra ilgalaikis turtas, pirkimui finansuoti, kaip jau minėjau, būtini ilgalaikiai kreditai, ne trumpesni negu 10–15 metų. Įdomu tai, kad dabar viena kredito unija svarsto galimybę teikti tokius kreditus ir iki 25 metų. Tokio ilgo termino finansų rinkoje iki šiol praktiškai nebuvo, ir tai būtų labai palanku žemę įsigyjantiems ūkiams.

Kai kurie bankai šiemet skelbė, kad auga žemės ūkio finansavimas. Kitos kredito įstaigos aiškina, kad agrosektoriaus finansavimas vis tiek yra palyginti žemo lygio. Ar matote ūkininkų kreditavimo pokyčių savo darbo praktikoje?

Pernai, kai žemdirbiams atstovaujančios organizacijos įspėjo, jog žemės ūkiui trūksta pinigų, bankai paskelbė, jog finansavimą šiam sektoriui padidino. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad buvo didinamos lėšos išperkamajai nuomai. Tai galima paaiškinti paprastai: ūkiuose su ES parama pirkta technika per kelerius metus nusidėvėjo, o naujos paramos iš ES fondų nebuvo. Todėl išperkamoji nuoma tapo populiaria priemone įsigyti žemės ūkio technikos. Poreikis technikai įsigyti nemažas, nes vyksta jos atnaujinimas, o paramos nebuvo, todėl ir buvo ieškoma kitų finansavimo būdų. Išperkamoji nuoma – vienas iš paprastesnių būdų.

Kita vertus, matome, kaip paskolą paėmusiam ūkininkui bankai pradeda stipriai reguliuoti pinigų srautus (kiek ir kur gali išleisti). Ūkininkus tai erzina ir vargina, nes nuolat tenka aiškintis bankams, kaip skirsto savo finansus. Matau čia didelę bankų klaidą. Kredito unijų sektoriuje šito nepastebėta. Jeigu unijos neblogins savo darbo krypčių, prognozuoju, kad vis daugiau ūkininkų atsigręš į kredito unijas.

Ačiū už pokalbį