Iš magistralės A1 pasukus į senąjį Žemaičių plentą Ariogalos kryptimi, netrukus dešinėje ant kalvos dėmesį patraukia ryškiai geltoni mediniai maldos namai – tai Lesčių Dievo Apvaizdos bažnyčia.

Ši bažnyčia stovi 232 metus – nuo tada, kai ją čia pastatė dvarininkai Riomeriai. „Tai vienas iš nedaugelio Raseinių krašte išlikusio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo objektų“, – teigia kraštotyrininkas Jonas Brigys, Raseinių Marcelijaus Martinaičio bibliotekos vyriausiasis bibliotekininkas.

Liaudies architektūros formų (taip įvardijama oficialiuose šaltiniuose), stačiakampio plano, su siaura apside, šonine zakristija ir bokšteliu ant kraigo bažnyčia stovi atokiau nuo gyvenvietės. Šventoriuje – medinė varpinė, šalia senos kapinės.

Nenukentėjusi per XX a. karus, Lesčių bažnyčia iki šių dienų išliko stipriu aplinkinių kaimų gyventojų traukos objektu ir bendruomenės susirinkimo vieta. Bažnyčios raktus turi Paaluonio ūkininkė Viktorija Švedienė, kuri ja rūpinasi daugybę metų, organizuoja renginius ir buria parapijiečius.

Didžiojo altoriaus slėpiniai

Medinę Lesčių bažnyčią 1789 m. pastatė dvarininkai Kotryna ir Ignacas Riomeriai, skyrę ir išlaikymą kunigui. „Bažnyčios pastatymas buvo reikšmingiausias kelių šimtmečių Lesčių istorijos įvykis“, – neabejoja J. Brigys. Riomeriai, jų vaikai ir vaikaičiai palaidoti kapinėse šalia bažnyčios. Fundatorių primena ir dabar švenčiami jo globėjo Šv. Ignaco Lojolos atlaidai.

Kraštotyrininkas pasakoja neatskleistą bažnyčios istoriją. Didžiajame altoriuje nuo XIX a. pradžios iki šių dienų išlikęs Švč. Mergelės Marijos Dangaus Karalienės paveikslas. Kunigas Petras Danyla Lietuvos nacionaliniam muziejui 1962 m. perdavė medinę, drožtą, nedažytą Jėzaus Nazariečio skulptūrą, kuri kažkada stovėjusi didžiajame altoriuje. „Atrodo, kad muziejui buvo perduota sena, iki XX a. pradžios altoriuje stovėjusi skulptūra“, – sako J. Brigys.

Tačiau didžiojo altoriaus istorija tuo nesibaigia. Bibliotekininko pasakojimas tyrinėjimams įkvėpė Viktoriją Švedienę. Ji klausinėjo senų žmonių, ar buvo kitoks altorius, bet visi prisiminė tik Švč. Mergelės Marijos paveikslą. „Vienintelė Zoselė, kuriai dabar 91-eri, prisiminė, kad buvo Kristus raudonu drabužiu“, – pasakoja Viktorija. Bet juk muziejui perduota nedažyta skulptūra, todėl ji tęsė tyrinėjimus altoriuje. Užpernai panūdo pažiūrėti per vieną plyšį – pasišvietusi prožektoriumi, už altoriaus išvydo... kojas! Taip buvo atrasta kita Jėzaus Nazariečio skulptūra – irgi medinė, tik raudonai dažyta: „Taigi, šioje bažnyčioje buvo pamestas Dievas raudonu rūbu, kurio niekas nematė daugiau kaip 60 metų.“ Pasirodo, prieš daugiau kaip 230 metų įrengtas altorius keičiamas gana paprastai – jis nusileidžia be jokių mechanizmų.

O J. Brigys kelia klausimą: kokią statulą muziejui perdavė kunigas Danyla? „Jėzaus Nazariečio statula, jos atsiradimas didžiajame altoriuje ir galimas pakeitimas lieka mįslė“, – sako J. Brigys, vildamasis, kad Lesčiai kada nors sulauks profesionalių menotyrininkų dėmesio ir bus atversti neperskaityti bažnyčios istorijos puslapiai, nes dar tikrai ne visos bažnyčios paslaptys atskleistos.

Švč. Mergelės Marijos Dangaus Karalienės paveikslas centriniame bažnyčios altoriuje priskiriamas XVIII a. neobarokiniam stiliui. Bažnyčios presbiterijoje išlikę du procesijų altorėliai. Viename – Švč. Jėzaus Širdies pažado, kitame – Kristaus apraudojimo paveikslai. Išlikę 1815 m. pastatyti devynių registrų vargonai, tik be vamzdyno, nes metalines vargonų dalis, taip pat ir varpus, paėmė vokiečiai per Pirmąjį pasaulinį karą. Tik 1925 m. Rusija kaip kompensaciją grąžino mažą III Novorosijsko ulonų pulko varpą. „O ūkininkas V. Zalieska 1926 m. Kaune nuliedino ir paaukojo Lesčiams naują varpą, kuris skambiai tarnauja iki šiol“, – džiaugiasi V. Švedienė.

Bažnyčia buvo pastatyta be vinių, iš suleistų tvirtų sienojų, jos viduje išlikusios autentiškos kolonos, jau šiek tiek pakrypusios. Seniausias yra virš altorėlio dešinėje kabantis šv. Ignoto paveikslas, skirtas fundatoriaus I. Riomerio garbei. Manoma, kad relikvijoriuose saugomos aukščiausios prabos relikvijos (su šventųjų kaulais). Savo istorijas turi bažnyčios klauptai, stovintys nuo XX a. pirmosios pusės – juos, anot V. Švedienės, pasigamindavo turtingesni šeimininkai, turėję savo miško. Viktorija rodo išlikusį savo senelių, mamos tėvų, uosinius klauptus.

„Daug kas bažnyčiai paaukota, padaryta pačių žmonių. Kol kunigo Gintauto Kabašinsko rūpesčiu nebuvo nudažytos grindys, kaimo moterys rinkdavosi jų šveisti su šepečiais ir muilu kasmet prieš Motinos dieną. Ir dabar gerus darbus bažnyčiai žmonės tęsia“, – sako tremtinių dukra V. Švedienė. Jos tėvelis apie 1967 m. bažnyčią elektrifikavo.

Kunigo A. Yliaus rankų darbas matyti iki šiol

Lesčių bažnyčios ir parapijos istorijai didžiulę reikšmę turėjo XX a. viduryje čia keletą metų dirbęs iškilus dvasininkas, pokario Lietuvos partizaninio judėjimo organizatorius, įkūręs Tauro apygardą, kunigas Antanas Ylius. 1946 m. jis buvo ištremtas į Sibirą, po 10 metų grįžo į Lietuvą ir pirmąja jo tarnystės vieta tapo Lesčių bažnyčia. Už antitarybinę veiklą 1961 m. iš jo penkeriems metams buvo atimtas kunigo registracijos pažymėjimas.

Bažnyčią A. Ylius apkalė lentelėmis, nes, jam atvykus į Lesčius, šiaurės vakarų kampas kabojo ore – mediena buvo pradėjusi pūti. „Šio šviesaus kunigo rankų darbas matyti iki šiol, – sako V. Švedienė. – Galima tik stebėtis jo inžineriniais gabumais – visur suformavo nuolydžius, kur reikėjo, pylė betono, pritaikė medieną. Po tokio atnaujinimo bažnyčia stovi beveik 70 metų ir dar stovės.“

Kapines juosia akmeninė tvora, kuriai taip pat apie 200 metų. Apie 1950 m. ji buvo beveik sugriuvusi, bet vėlgi A. Yliaus ir parapijiečių pastangomis buvo atnaujinta, sutvirtinta. „Tik jo dėka išliko bažnyčia, už tai visi mintyse iki šiol dėkojame“, – teigia Viktorija. Lesčių kapinaitėse palaidota A. Yliaus mama, kuriai paminklą kunigas padarė savo rankomis, o jis pats amžinojo poilsio atgulė Marijampolės marijonų kapinėse.

Būta keistų nutikimų

„Nuo vieno kalno nulipi, ant kito užlipi ir nulipi, o jau ant trečio kalniuko – klebonas“, – taip savo viešnagę Dievo Apvaizdos bažnyčioje, sako, prisimindavęs tėvas Stanislovas. Nuo Lesčių bažnyčios į visas puses atsiveria graži panorama, ji apsupta dirbamų laukų. Iš fasadinės bažnyčios pusės laukai atrodo lyg švelniai banguojanti jūra.

„Ši bažnyčia turi savo aurą. Atsisėdus ant suolelio šventoriuje tiesiog jauti, kaip gera energetika užpildo tavo sielą“, – kalba V. Švedienė. Jiedu su vyru Jonu, užaugę šiuose kraštuose, Lesčių bažnyčią lankė nuo mažų dienų, tai jų tėvų ir senelių maldos namai.

Žmonės liudija ne vieną mįslingą nutikimą, susijusį su Lesčių bažnyčia. Sename mediniame name, buvusioje klebonijoje, po nacionalizacijos buvo įrengti 4 butai, juose gyveno ir asocialių šeimų. Apie 1999 m. kilo gaisras, žuvo du vaikai, bet vienas namo ketvirtis liko nesudegęs – tas, kuriame gyveno bažnyčią prižiūrėjusi šviesi ir dvasinga močiutė Aleksandra Tautkuvienė, visada turėjusi šv. Agotos duonos. Nuo seno tikima, kad šv. Agota saugo namus nuo perkūnijos, gaisrų ir kitų stichinių nelaimių, jos duonelė naudota ugniai suvaldyti, gaisrui gesinti.

2019-aisiais, Dievo Gailestingumo metais, Verbų sekmadienį per šv. Mišias skaitant Kristaus kančios istoriją ant Jėzaus altoriaus degusi raudona žvakė trūko pusiau. „Vaškas išsiliejo balta ir raudona srove, panašiai kaip šv. Faustinos regėjimuose Vilniuje. Gal tai nėra mistika, bet sutapimas išties retas. Mano interpretacija – Jėzus kviečia priimti jo gailestingumą, jo meilės auką, nes iš meilės už žmones paaukojo net savo gyvybę. Kviečia atsigręžti į Dievą, artimus, neužsidaryti nepasibaigiančioj kasdienybės rutinoje, – kalba V. Švedienė. – Dabar, kai tiek sergančių sielų, sakrali, jauki aplinka išvalo sąmonę, reikia tik ateiti ir pabūti čia.“

Senais laikais Lesčių bažnyčioje susirinkdavo pilnas šventorius žmonių, per atlaidus jų būdavo jūra. Dabar parapijiečių likę gal tik keli šimtai. Bet dviejų šimtmečių istoriją menančią bažnyčią iki šiol gaubia stipri dieviška aura.