Hortenzijos yra vieni iš nedaugelio sumedėjusių augalų, žydinčių neįprastai ilgai – nuo birželio iki rudens, ir stebinančių žiedynų formų, subtilių spalvų ir atspalvių gausa. Šių augalų populiarumą lemia puikus ir retas savybių derinys: puošnus dekoratyvumas ir palyginti paprasta priežiūra.

Hortenzijos gali būti vasaržaliai ir visžaliai krūmai, nedideli medeliai, lianos. Savaime hortenzijos paplitusios Šiaurės ir Pietų Amerikoje (Andų kalnuose), Azijoje (Kinijoje, Japonijoje, Filipinuose, Himalajuose, Indonezijoje). Botanikai priskaičiuoja bemaž 70–75 ar net 80 hortenzijų rūšių ir žemesnio rango taksonų, skirsto į Hydrangea (šio atstovai auginami Lietuvoje) ir Cornidia sekcijas bei subsekcijas.

Augalų lapai dantyti, dideli, beveik delno dydžio, žiedynai skėtiniai, o jų pakraščiuose būna sterilūs, dideli žiedai. Senstančių žievė lupasi skiautelėmis, panašiai kaip sausmedžių. Į Europą hortenzijos introdukuotos dar iki K. Linėjaus binarinės sistemos sukūrimo – XVIII a. ketvirtame dešimtmetyje. Nors Europoje auginamos seniai, tačiau iš šešiolikos Europos didžiųjų miestų (Varšuva, Berlynas ir kt.) tik Sofijos miesto želdynuose pamatysite H. arborecens ir H. bredschneideri.

Literatūroje yra duomenų, kad XXI a. pradžioje Lietuvoje botaninėse kolekcijose buvo auginamos 26 taksonų hortenzijos. Dabar VDU Botanikos sode auginama daugiau kaip 100 hortenzijų veislių, o kiek dar yra privačiose valdose, sunku ir suskaičiuoti. Per kelis šimtmečius selekcininkai sukūrė daugybę veislių – per 600, dauguma jų sukurtos Nyderlanduose, Prancūzijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Belgijoje, taip pat Italijoje, Anglijoje, JAV, nors seniausi centrai yra Japonijoje ir Kinijoje.

Gražios, bet ganėtinai įnoringos

Hortenzijos palyginti įnoringos, mėgsta saulėtas vietas, purią, trąšią, drėgną dirvą, nors giliau esantis molžemis augti netrukdo. Prastesnėje žemėje, šaltesnėje, sausesnėje vietoje, hortenzijos bus skurdžios, gal tik išskyrus šviesiąją.

Tręšti galima dekoratyviniams augalams ar specialiai hortenzijoms skirtomis trąšomis (natrio, fosforo ir kalio santykis jose apie 7:6:12), tačiau nenustebkite, jei veislei būdingos spalvos nepamatysite – teks ieškoti priežasties...

Hortenzijų negalima sodinti giliai, prieš pirmą žiemą po pasodinimo mulčiuoti rekomenduotina visas. Kartais hortenzijas tenka genėti: pavasarį aiškiai matyti žuvę stiebai – juos iškerpame, nušalusias viršūnes taip pat nugenime. Jei hortenzijai yra vietos augti, sveikų stiebų galima neiškirpti. Visada reikia prisiminti, kad žiedus krauna ant antramečių šakų, tad jei nežydi, gali būti, kad nukirpote būtent jas.

Šluotelinių hortenzijų genėti nebūtina. Seni žiedynai, jei dar išliko iki pavasario, nukerpami. Galima formuoti krūmą ir iškirpti vieną kitą šakelę, tačiau silpnų ūglių neverta laikyti. Šviesiąsias galima atnaujinti nuolat, nukerpant visą krūmą, paliekant nuo žemės 30 cm, kitaip tariant, 2–4 pumpurus.

Persodinimo nebijo nei jaunos, nei senos hortenzijos, netgi jei tektų persodinti jau išsprogusias, vasarą, tik reikės daug laistyti, verta krūmą ir apipurkšti vandeniu. Kaip ir daugelį augalų, hortenzijų galima užsiauginti iš šakelių: ūglį su pora lapų ar pumpurų įkišus į drėgną žemę po stiklainiu ir laikant ne žemesnėje kaip 12 °C temperatūroje, po kelių mėnesių turėsite augaliuką, bet pirmą žiemą geriau, kad jis praleistų teigiamoje temperatūroje.

Americanae subsekcija

Šių hortenzijų mulčiuoti specialiai žiemai nereikia.

Šviesioji hortenzija (Hydrangea arborescens) – endeminė Rytinės Šiaurės Amerikos (JAV) rūšis, auganti miškuose tiek šlapiose, tiek sausose vietose, upių pakrantėse iki 2 000 m virš jūros lygio. Užauga iki 1–3 m aukščio, žiedynai skėtiniai, turi iki 500 žalsvai baltų žiedų. Indėnai nuluptas šakeles naudojo arbatai, o virtas šakeles valgė kaip daržoves. Lietuvos sąlygomis žydi liepos–rugpjūčio mėnesiais.

Botanikai išskiria kelis porūšius, formas: cordata – lapai širdies formos, sterilis – steriliais žiedais. Europoje auginamos nuo 1736 m., viena pakančiausių drėgmės trūkumui, priskiriama III (iki -40 °C) ištvermingumo zonai. Populiarioji jos veislė Grandiflora sukurta apie 1900 m. Ohajo valstijoje (JAV). Ji davė pradžią kitai veislei – Annabelle, kuri net kelis kartus gavo Anglijos karališkosios sodininkų draugijos apdovanojimus.

Tiek rūšis, tiek veislė vienodo aukščio, tik veislė išsiskiria didžiuliais rutuliniais žiedynais. Puikiai tinka sodinti ten, kur nuteka lietaus vanduo, prie lietvamzdžių, nes mėgsta drėgmę, o prie namo dar gauna ir užuovėją, nors šviesioji atspari šalčiui. Sukurta veislių, kurių žiedai rausvos purpurinės spalvos ar įspūdingais didžiuliais žiedais. Paminėtina Hayes Starburst, išsiskirianti pilnaviduriais steriliais žiedais.

Labai panaši į šviesiąją hortenziją yra H. cinerea, dar žinoma kaip H. arborescens spp. discolor, vėliau įvardyta kaip atskira rūšis. Lapų apatinė pusė šiek tiek melsvesnė, pilkesnė ir pūkuota, žiedai balti kaip ir šviesiosios, tačiau, patręšus hortenzijų trąšomis, nusidažo subtiliu rausvai alyviniu atspalviu, o sterilūs pakraštiniai žiedai lieka balti, to nesulauksite iš šviesiosios hortenzijos. Ištverminga kaip ir H. arborescens. Deja, ja pasigrožėti galima turbūt tik dendrologinėse kolekcijose. Savaime auga JAV, paplitusi lapuočių miškuose, upių šlaituose, ant upių skardžių, į kalnus pakyla 100–700 metrų. Indėnai žievės ar šakelių užpilus naudojo kaip vimdymo priemonę, taip pat ginekologiniams ir kepenų susirgimams gydyti. Introdukuota į Europos sodus 1908 m., žydi birželį–liepą.

Ąžuolalapė hortenzija (H. quercifolia), kilusi iš Pietryčių JAV (Alabamos, Floridos, Džordžijos), endeminis augalas. Užauga iki 1–2 m aukščio. Europoje auginama nuo 1803 m. Anglijos karališkosios sodininkų draugijos apdovanota 1928 metais.

Lapų forma primena raudonojo ąžuolo lapus, jie pūkuoti, rudenį nusidažo raudona, purpurine spalvomis. Šios hortenzijos nemėgsta genėjimo, gali nežydėti dėl šios intervencijos, tad nuskabomi tik nudžiūvę žiedynai, jei išsilaikė iki pavasario, ar nulūžusios, žuvusios šakelės. XXI a. pradžioje buvo žinoma jau 40 ąžuolalapės hortenzijos veislių. Pvz., Snowflake – žavi pilnaviduriais žiedais, VDU Botanikos sode auginama nuo 2005 metų.

Heteromallae subsekcija

Taip pat prieš žiemą nereikia mulčiuoti.

Subtilioji šluotelinė hortenzija (H. paniculata) atspari mūsų šaltoms žiemoms, priskiriama III ištvermingumo zonai, tad nereikia papildomai mulčiuoti prieš žiemą. Rūšis introdukuota į Europą dar prieš 1864 m. Savaime auga Japonijos, Kinijos, Sachalino miškuose, pelkėtose vietose, krūmynuose, slėniuose, kalnų šlaituose, į kalnus pakyla iki 300–2 100 metrų. Užauga iki 1–5 m aukščio, nors kiti šaltiniai mini net 6 metrus.

Žinomos formos, kurios skiriasi žydėjimo laiku: f. praecox pradeda žydėti 6 savaitėmis anksčiau nei rūšis, o f. tardiva – vėlai žydinti. Kelis kartus apdovanota Anglijos karališkosios sodininkų draugijos. Iš Japonijos į Europą parvežta veislė Grandiflora, populiarios veislės Polar Bear, Raouge Diamanat, Vanilla Frazer, Salsa, Schloss Zuschendorf’. Jomis reikia grožėtis, suspėti pamatyti visus žiedynų, kurie siekia 25–30 cm, spalvų niuansus.

Aukščiausia iš visų yra aukštoji hortenzija (H. heteromalla), nuo 50 cm iki 7 metrų. Savaime paplitusi Kinijoje, Šiaurės Indijoje, Himalajuose, iki 3 300 m aukštyje kalnuose. Veislė Bretschneideri dar gali būti vadinama ir rūšimi, krūmas ar medelis užauga iki 2,5–3 m aukščio. Priskiriamos VI ištvermingumo zonai, t. y. jai nebaisus -21 °C, atlaiko ir didesnį šaltį. Žydi birželio–liepos mėnesiais. Į Europą introdukuota apie 1882 m. Žiedai balti, kiek rausvėja, dideli lapai panašaus dydžio kaip žiedynas – delno dydžio. Augalas gali būti gražus akcentas sode, deja, pas mus reta. VDU Botanikos sode auginama nuo prof. K. Regelio darbo metų, nuo IV praėjusio amžiaus dešimtmečio.

Macrophyllae subsekcija

Žiemai verta mulčiuoti ar dengti eglišakėmis, storas lapų sluoksnis taip pat tinka.

Didžialapė hortenzija (H. macrophylla) savaime auga Himalajuose, Pietų Kinijoje, Japonijoje, užauga iki 1–3 m aukščio. Žinomos kelios formos, porūšiai, kurie skiriasi aukščiu, žiedų spalva. F. coerulea – mėlyni ar balti žiedai, f. hortenzia – nuo rožinių iki mėlynų, visi sterilūs, f. rosea – sterilūs dantyti žiedai.

Rūšies žiedynas skėtinis, 10–20 cm skersmens, baltos spalvos, lapai iki 13 cm. Priskiriama V ištvermingumo zonai (-28 °C). Žiedynai gausūs, rutuliški, 20– 25 cm skersmens, stebina spalvomis. Šias hortenzijas galima auginti vazonuose žiemos soduose. Didžialapės hortenzijos veislės kuriamos jau seniai. Otaksa atvežta iš Japonijos 1860 m., kur jau buvo auginama soduose, jos jaunos šakelės žalios su juodais brūkšneliais, žiedai rožiniai. Turbūt seniausia veislė yra Sir Joseph Banks, parvežta iš Kinijos 1789 m. Mėlynų žiedų spalvai būtina 5 pH rūgštumo dirva ir tam tikras aliuminio kiekis žemėje.

Nikko Blue – mėlynais žiedais, veislės kilmė nežinoma, manoma, kad sukurta Japonijoje. Veislė Ayesha, sin. Silver Slipper įdomi tuo, kad skaniai kvepia. Seniai Lietuvoje auginama iš Japonijos atvežta veislė Mariesi – mažesniais lapais, užauganti iki 1 m aukščio, bet kokio rūgštumo žemėje jos žiedai rožiškai violetiniai, tokios pat spalvos ir lapai. Prekyboje jau siūloma veislė Forever & Ever, kuri žydi ir ant pirmamečių šakų. Sukurta ir margalapių veislių – Lemon Wave.

Didžialapės hortenzijos dantytasis porūšis (H. macrophylla subsp. serrata) arba atskira rūšis H. serrata, Europos sodininkystės istorijoje žinoma nuo 1870 m. Kilusi iš Japonijos, Korėjos, kur auga 70–1 500 m aukštyje virš jūros lygio. Apie 1–1,5 m aukščio, kiek siauresniais lapais negu didžialapė. Priskiriama VI ištvermingumo zonai. Veislė Preziosa sukurta Vokietijoje 1961 m., o jau 1963 ir 1964 m. Anglijos karališkosios sodininkų draugijos apdovanota už grožį. Žiedai tamsiai rožiniai, šakos raudonai rudos.

Calyptranthae subsekcija

Žiemai nemulčiuojama.

Laipiojančioji hortenzija (H. anomala) paplitusi Japonijoje, Sachaline, Korėjoje, Taivane. Liana gali lipti besikabindama orinėmis šaknimis ant atramos, bet gali ir laikytis įsikibusi savęs. Savaiminiame areale užauga iki 10–30 metrų. Žiedai žalsvai balti, skėtiniai 15–25 cm skersmens, nugula ant lapų, kurie susilieja su žiedynu. Nevengia ir pusiau pavėsio. Įdomiai atrodo žiemą, kai pliki ūgliai styro į šalis ore. Priskiriama V atsparumo šalčiui zonai.

Asperae subsekcija

Žiemoja kaip didžialapės hortenzijos.

Šiurkščioji hortenzija (Hydrangea aspera) savaime auga Kinijoje, Himalajuose, Taivane, Javoje 700–4 000 m aukštyje kalnuose, tankumynuose, slėniuose. Užauga iki 1–4 m aukščio, lapai iki 30 cm ilgio. Pas mus žydi vasarą, o paplitimo arealo pietuose – rudenį. Viena gražiausių veislių Hot Chocolate: dideli ištęstos elipsės formos aksominiai „šokoladiniai“ lapai ir alyviniai žiedai sukuria karališką įspūdį. Veislė atspari mūsų žiemoms, nors rūšis priklauso VII ištvermingumo zonai.

H. serratifolia – visžalė liana, užauganti iki 30 m. Natūraliai auga Čilėje, Argentinoje, IX ištvermingumo zona. Ši hortenzija gali būti žiemos sodo puošmena.

***

Kiekviena hortenzijos spalva turi prasmę: raudona reiškia meilę ir dėkingumą; rausvai melsva simbolizuoja romantiką, vestuves, meilę; mėlyna – meilumą, entuziazmą, atsiprašymą; balta – tyrumą, gausą, malonę; violetinė – gilų supratimą. Kai kuriose šalyse įprasta hortenzijas dovanoti 40-ojo gimtadienio proga, išreiškiant nuoširdumą.