Gurų kaime, netoli Raseinių, ekologiškai ūkininkauja Vilma ir Rimas Račiūnai. Kartu jie jau 27-erius metus, į gyvenimą išleido dvi dukras ir sūnų, o dabar, ištuštėjus namams, tarsi iš naujo atranda vienas kitą ir pratinasi būti tik dviese. Darbštumas įaugęs į jų kraują, o štai ilsėtis tenka mokytis.

Vilma įsitikinusi, kad būtina mokėti sustoti, nelėkti, atsipūsti po darbų ir pasidžiaugti tuo, ką turi. Ji vis stabdo sutuoktinį, o jis mano šiek tiek kitaip – remiasi posakiu, kad stovintis vanduo genda, tad jam vis norisi judėti, eiti pirmyn, kurti ir įgyvendinti naujus planus. „Kai kažką padarai, pastatai, sumeistrauji, tai smagu ir pačiam pasigrožėti, ir dar kitiems lieka“, – sako Rimas.

Vilmai ir Rimui svarbu gyventi sveikai, mąstyti pozityviai, neteršti nei savo minčių, nei kūno, nei aplinkos. Vienkiemyje, gamtos apsuptyje, jie jaučiasi puikiai ir sako, kad geriausia meditacija po sunkių darbų yra tiesiog pasėdėti namų prieangyje, grožintis galingais medžiais, stebint apačioje tyvuliuojantį tvenkinį ir klausantis paukščių.

Viskas sukurta jų pačių rankomis. Didžiuliai rieduliai, kuriuose galima įžiūrėti įvairių ženklų ir pavidalų, suvežti iš dirbamų laukų, prie namų slenksčio guli Rimo tėvo naudotos senos girnos, o pats namas ir didžioji dalis baldų sumeistrauti Rimo rankomis.

Vilma visur prisodinusi gėlių: vasaros pradžioje žydi senovinės aguonos, įvairiaspalviai vilkdalgiai, kvepia alyvos. Erdvi sodyba užima beveik 2 hektarus. Žinoma, aplinkos grožis reikalauja nuolatinės priežiūros. „Aš prie šitų dviejų hektarų, kol nupjaunu veją, dirbu turbūt ilgiau negu visame 100 ha augalininkystės ūkyje“, – šypteli Rimas.

Kaip menininkas tapo ūkininku

Rimas nuo mažų dienų mėgo piešti, fotografuoti, todėl ir specialybę rinkosi menišką – kino ir fotomenininko. Tais laikais tai buvo labai populiari specialybė, o konkursas į ją didžiulis – kaip į mediciną. Grįžęs po studijų dar spėjo padirbėti kultūros namų direktoriumi ir buvo paimtas tarnauti į armiją Sibire, iš kur po dvejų metų grįžo jau į Nepriklausomą Lietuvą.

Šalyje vyko didžiuliai pokyčiai, prasidėjo žemės reforma. „Tėvai turėjo 30 ha žemės, buvome trys broliai, aš jauniausias. Pasakė tėtis, kad reikia žemę dirbti, taip ir paklusau jo valiai. Nesigailiu. Ir meno neužmiršau, savo gebėjimus pritaikau ir statybose, ir gražindamas sodybą“, – sako vyras.

Pradėjus ūkininkauti, reikėjo ir agronomu, ir melioracijos specialistu, ir statybininku, ir vadybininku tapti. Iš pradžių žemę dirbo įprastai, o nuo 2005 m. pradėjo ūkininkauti ekologiškai. „Ekologinis gyvenimo būdas man artimas iš prigimties. Dabar daug kalbama apie atliekų rūšiavimą, vartojimo mažinimą, o man tai savaime suprantami dalykai nuo jaunų dienų. Dabar net juokinga kitų klausyti, kaip skambiai moka žmonės pateikti elementarius dalykus. Gal ir keistas anais laikais atrodžiau, tačiau dabar toks požiūris pasidarė madingas“, – pastebi Rimas ir priduria, kad ekologiškai ūkininkaujant ir gyvenimo būdas turi būti ekologiškas: jei ūkio šeimininkas turės žalingų įpročių, vargu ar seksis ūkininkauti.

Jo nuomone, dabar ekologijoje likę tik iš idėjos ūkininkaujantys žemdirbiai, nes išmokos, kurios kažkada buvo palyginti solidžios, jau senokai neatrodo viliojančiai. „Per 17 ūkininkavimo metų išmokos nė kiek nesikeitė, nors infliacija paramą sumenkino. Euras visiškai nuvertėjo, sakyčiau, pagal perkamąją galią litas buvo vertingesnis. Džiaugiuosi, kad anuo metu sudalyvavau ne viename investiciniame projekte, nusipirkau reikalingos technikos. Nuo to laiko, kai įvestas euras, nesu padaręs nė vieno pirkimo. O dar vis girdisi kalbų, kad išmokas reikėtų visai iš žemdirbių atimti. Tik su protu susipykęs žmogus taip gali kalbėti“, – stebisi Rimas.

Jis priduria, kad kartais dėl kitų neišmanymo ekologiškai ūkininkaujantys žemdirbiai verčiami pasijusti aplinkos teršėjais, nes esą daugiau kartų žemę dirba ir dėl to daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmeta. Bet kad chemijos nenaudoja, kad gruntinių vandenų neteršia, švarią produkciją užaugina – to niekas tarsi nepastebi. „Norėdami sunaikinti piktžoles, akėjame daugiau kartų, bet tikrai tiek nelakstome po laukus su purkštuvais kaip chemizuoti ūkiai“, – patikina Rimas.

Planuoja daugiau produkcijos perdirbti

Iš viso Račiūnai dirba 100 ha, didžioji dalis žemės nuosava, nuomojami tik nedideli ploteliai. Didelio noro plėstis nėra, svarbu gerai sutvarkyti esamus plotus. Ūkio plėtrą stabdo ir darbo rankų stygius. Priprašyti pagalbos akmenis rinkti ar paravėti tiesiog neįmanoma. Atrodo, susitari, atvažiuoji iš ryto pasiimti darbininko, o jo sutartoje vietoje nėra, telefonu neatsiliepia. Griūna visi planai. Todėl Račiūnai laikosi nuostatos, kad reikia turėti žemės tiek, kiek šeima pajėgi susitvarkyti savo jėgomis.

Šiemet pasėjo nemažai avižų, augina ankštinius augalus, rapsus. Pernai pavasaris buvo sausas, augalams trūko drėgmės, sunkiai dygo. Tikėdamasis panašaus scenarijaus ir šiemet, Rimas pasėjo giliau, bet iš to nieko gero neišėjo – pasipylęs lietus suplakė žemę, vietomis net sėklą supūdė. „Būčiau pasėjęs sekliau, būtų gražiau sudygę“, – svarsto ūkininkas.

Šiemet jis nori sertifikuoti kaip ekologišką seną obelų sodą: kone 100 metų obelys dar puikiai dera ir veda skanius vaisius. „Čia mano gimtinė, vaikas buvau, o tos obelys jau derėjo. Joms nereikia ypatingos priežiūros. Dabartinės obelaitės kitokios – pasodini, praeina penkeri metai, ir jau, žiūrėk, medelis suserga, kamienas trūkinėja, žievė nusilupa. Kyla įtarimas, kad specialiai kuriamos trumpaamžės veislės ir skatinamas vartojimas“, – sako Rimas.

Deja, dėl senojo sodo sertifikavimo iškilo problemų, mat obelys netvarkingai susodintos, nėra suformuotos vaismedžių eilės, medžiai per daug arti pastatų. Kitą sodą, kuris buvo šiek tiek vėliau sodintas eilėmis, pavyko sertifikuoti. „Negerai išėjo: vienas sodas sertifikuotas, o kitas ne, gali kilti problemų dėl paralelinės produkcijos“, – nuogąstauja Rimas. Jis moka skiepyti vaismedžius: pasirenka norimų veislių įskiepių ir skiepija į miškinių obelaičių poskiepius. Ūkininkas patikina, kad tokios obelys labai tvirtos, atsparios šalčiams ir ilgaamžės.

Vilma kasmet augina daug daržovių. Pomidorus ir agurkus mėgsta sodinti lauke, o šiltnamyje – tik iš bėdos, kad lietingą vasarą iš viso be daržovių neliktų. Pasak jos, lauko pomidorai nepalyginti skanesni. Moteris bendraujanti, turi daug draugių, tad didelę dalį išaugintų daržovių išdalija. Anksčiau jas pardavinėjo turguose, bet ir ten kone pusę atsivežtos produkcijos išdalydavo, mat žmonės prašydavo, sakydami, kad neturi už ką nusipirkti. „Kažkada po konteinerius maisto ieškodavo daugiausia girtuokliai, o dabar vis dažniau matau labai tvarkingas, gražiai apsirengusias močiutes ten rausiantis... Širdį skauda“, – pasakoja Vilma.

Pastaraisiais metais daug jėgų ir laiko Račiūnai skiria sudegusiam Rimo tėvų ūkiui atkurti. Nelaimė nutiko prieš ketverius metus, liepsnose žuvo Rimo mama. Po gaisro liko tik griuvėsiai, kuriuos Rimas norėjo nugriauti, bet kažkaip širdį suspaudė, kad tėviškės neliks. Kadangi jam per sunku buvo kurį laiką sudegusioje sodyboje lankytis, Vilma viena iškuopė visus griuvėsius.

Dabar namas jau beveik prikeltas naujam gyvenimui. Gali būti, kad sutvarkytoje sodyboje bus įrengtas perdirbimo cechas. Vilma su Rimu svajoja apie tai, kad norėtų ne žaliavą parduoti, o gaminti maisto produktus. Ūkininkai dabar renka informaciją apie trumpųjų maisto tiekimo grandinių kūrimo strategijas, bandys jas įgyvendinti savo ūkyje. Beje, jau kuris laikas Račiūnai buitiniu presu spaudžia rapsų aliejų. „Aliejaus savikaina didelė, jis juk nebėga kaip iš čiaupo, laša lašiukais. O turguje ne vienas pirkėjas piktinasi, kad brangu, prašo nuolaidos. Taip jau yra su ekologija – dirbsi daug, bet didelių pinigų neuždirbsi“, – sako Vilma.

Jai ne kartą teko pastebėti, kad į ekologiškus produktus dažnas pirkėjas žiūri skeptiškai. Matyt, ne be reikalo toks požiūris, kažkas galbūt dirba nesąžiningai ir ekologų vardą teršia. Ir ne vien kaina vaidina svarbiausią vaidmenį – žmonės tiesiog neturi supratimo, kad į savo sveikatą reikia investuoti.

Ką valgyti ir kuo gydytis, reikia pajusti

Vilma sako, kad kiekvienas žmogus turi žinoti, ką jam labiausiai tinka valgyti, ir jausti, kokia žolė jį išgydytų. Kad sužinotum, ką valgyti, turi pabadauti. O kaip sužinoti, kokia tavo žolė? „Tiesiog ta žolė ima ir išauga jūsų kieme ar netoli namų, tik reikia ją pastebėti. Pavyzdžiui, aš atradau, kad mano žolės yra jonažolė ir šalavijas“, – sako moteris.

O Rimas primena, kad seniau sunegalavusį gyvulį šeimininkas išvesdavo pasivaikščioti: eidavo lėtai, kol gyvulys susirasdavo jam reikalingą žolę, suėsdavo ir pradėdavo sveikti. Nuojauta, ko reikia organizmui, niekada neapgauna, svarbu leisti tam žinojimui atsiskleisti.

„Dabar madingos įvairios meditacijos, o mūsų tautos meditacijos būdas nuo seno buvo paprasčiausias buvimas gamtoje. Kai gyveni apsuptas gamtos, labai aiškiai jauti kitų žmonių nuotaikas. Deja, daugelis dabar nervingi, pikti, nelaimingi“, – pastebi Vilma.

Karantinas Račiūnų gyvenimo beveik nepakeitė, jie tikrai galėtų išsiversti be parduotuvių, nes visko prisiaugina ūkyje – grūdų, daržovių, vaisių, mėsos, kiaušinių. Žiemą krosnyje kepa duoną, sausainius. „Nors mūsų miltai tamsūs, bet jie tikri, viso grūdo. Sveikas maistas nebūtinai turi būti skanus. Tiksliau, jis skanus, bet prie pramoninės gamybos produktų pripratę skonio receptoriai kitaip atpažįsta skanumą“, – atkreipia dėmesį Rimas. Vilma jam pritaria, kad sveikiausias maistas yra tas, kurį užsiaugini: augalas tarsi perima tavo rankų energiją ir tampa ne tik maistu, bet ir vaistu. Račiūnai laiko daug naminių paukščių, užsiaugina paršiukų, turi tris ožkas, tad iš jų pieno pasigamina varškės, sūrio, kefyro.

Vilma dar ir bitininkauja. Ji sako, kad šeimai užtektų vieno avilio, bet jų turi daugiau, nes smagu draugus pradžiuginti pačios išsuktu medumi. Bites prižiūrėti labai jai įdomu, nors fiziškai ir nelengva, juk vienas pilnas korys sveria 4–5 kg, yra ką pakelti. „Kai atidarau avilį, padvelkia toks kvapas, kad galima apsvaigti iš malonumo“, – vargus atperkančias akimirkas įvardija Vilma.

Gerai prižiūrima technika tarnauja ilgai

Rimas kruopščiai prižiūri techniką. Dar dirba ir su rusiškais kelis dešimtmečius skaičiuojančiais traktoriais ir yra jais patenkintas: beveik nėra kam gesti, konstrukcijos paprastos, bet patikimos, traktoriai galingi (300 AG). Derlius nuimamas rusišku Vector 420 kombainu, kuris palyginti naujas (2011 m. gamybos). Šeimininko vertinimu, tai geras, tvirtas kombainas, iš dalies komfortiškas, nes turi kondicionierių, o kulia švariai – nukulti grūdai neviršija bazinio šiukšlingumo, nors ekologiniuose pasėliuose piktžolių tikimybė visada didesnė negu chemizuotuose. „Žinoma, reikia mokėti sureguliuoti kombainą, kad kultų švariai. Be to, jo detalės 10 kartų pigesnės negu vakarietiškų analogų, jei kas sugenda, pats greitai ir pigiai sutaisau“, – sako Rimas.

Sėja, aria ir akėja visada su 190 AG Valtra traktoriumi, kurį įsigijo 2008 metais. „Esu juo labai patenkintas, iki šiol neturėjo jokio didesnio gedimo. Vadinu jį ponišku traktoriumi, nes šiek tiek patausoju, neduodu sunkiausių darbų“, – šypsosi Rimas.

Antrus metus jis yra Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos narys. Per šią asociaciją pernai pardavė grūdus ir liko labai patenkintas: kaina buvo gera, atsiskaityta sutartu laiku. „Kartais savęs klausiu: kur aš anksčiau buvau, kodėl nestojau į asociaciją? Seniai reikėjo“, – tvirtina ūkininkas.

Per darbymečius ūkyje padeda sūnus Paulius, kuris važinėja dirbti į Norvegiją. Dukra Monika su aštuonerių metų sūnumi Mykolu gyvena Latvijoje, kita dukra Rūta ne taip seniai ištekėjo ir dabar augina dar nė metukų neturintį sūnų Ąžuolą, o jos vyras Vilhelmas noriai įsitraukė į ūkio darbus ir prireikus visada atskuba į talką.

„Pagal tai, kiek dirbame, atrodo, galėtume gyventi daug geriau. Bet mums gerai taip, kaip yra, prabangos nesivaikome. Rimas planuoja įsirengti saulės elektrinę ir važinėti elektromobiliu. O man svarbu, kad būtume sveiki ir sutartume“, – sako Vilma Račiūnienė.