Vadybos ir verslo studijose įgytas teorines žinias, pasitelkęs įgimtą verslumą ir praktinius įgūdžius, Evaldas Laucevičius sėkmingai pritaikė veisliniame avių ūkyje. Sufolkų veislės avis auginantis ūkininkas sukūrė Vakarų standartams prilygstantį ūkį.

Sustoti ties tuo, ką jau pasiekė, Evaldas nesirengia – ūkyje planuojama plėtra. „Didžiulis malonumas dirbti, kai žinau, ką darau ir matau rezultatus. Stengiuosi lygiuotis į vakarietišką avių ūkio modelį, į šalis, kur avininkystė plėtojama šimtmečiais. Susikūriau viziją, svajonę ir jos siekiu“, – sako Šiaulių r. ūkininkas, sufolkus auginantis nuo 2013-ųjų.

Anksčiau jis žiūrėdavo internete į Vakarų ūkius ir pavydėjo, kaip ten gražu. Dabar jau ir pats turi ūkį, į kurį žiūrėdami seilę varvina kiti. „Turiu idėją ir noriu, kad mano gimtieji Kuršėnai būtų žinomi ne tik dėl „Kuršėnų“ vyniotinio, bet ir dėl čia auginamų sufolkų veislės avių. Auginti avis man didelis malonumas, tai nėra vien verslas – man netrūksta fanatizmo“, – šie ūkininko žodžiai nekelia abejonių. O dar vienas įrodymas – idėja saulės elektrinių parke prie Kuršėnų įkurdinti škudų veislės avis.

Sufolkai greitai įrodė savo pranašumus

Sufolkų ūkis įkurtas E. Laucevičiaus senelių ir tėvų žemėje. Kelios avys pievoms nuganyti čia atsirado prieš 20 metų – anksčiau, nei Evaldas pamėgo lankytis sodyboje, baigęs vadybos ir verslo administravimo studijas ISM universitete. Savaitgalių poilsį paįvairindavo rūpindamasis avimis.

„Net nepajutau, kada įvyko lūžis ir atsirado rimtesnės veiklos poreikis. Tuomet viskas pradėjo vystytis sparčiai“, – pasakoja avių augintojas. Jau po pirmojo sezono su mišrūnėmis jis įsigijo kelias grynakraujes avis ir greitai pamatė akivaizdžius geros genetikos skirtumus – taip pat auginant ir šeriant mišrūnes ir veislines avis, rezultatai skiriasi dvigubai.

Evaldo dažnai klausia, kodėl pasirinko sufolkus. Jis pabrėžia, kad visos avių veislės geros, tik viena ar kita veislė labiau orientuota konkrečiam tikslui. „Gerai prižiūrimos visų veislių avys gali duoti didelę naudą. O pasirenki tą, kuri arčiau širdies. Man sufolkai atrodo idealios avys – stambios, tvirtos, ištvermingos, itin dėkinga veislė dėl karkaso kokybės, avinai pasaulyje plačiai naudojami komercinėms bandoms gerinti, nes jų geras ilgasis nugaros raumuo, užpakaliniai kumpiai, plati krūtinė“, – vardija sufolkų privalumus.

Evaldas darbuotojų nesamdo, dirba vienas. „Viską dariau galvodamas, kad būtų patogu ir lengva dirbti pačiam. Planuodamas fermą užtrukau ilgiau negu ją įrengdamas – dariau taip, kad būtų patogu avims paduoti pašarus, jas pervaryti, nereikėtų gaišti laiko“, – pasakoja ūkininkas.

Ūkyje nuolat būna apie 100 ėriavedžių, su prieaugliu – per 200 avių. Anksčiau Evaldas galvojo, kad didesniame ūkyje gali nukentėti veislinis darbas, tačiau patirtis parodė, kad taip nėra. „Kasmet investuoju į infrastruktūrą, tai padeda sutaupyti laiko, kurį galiu skirti veisliniam darbui. Šiemet investavau į automatines girdyklas ganyklose, pastačiau pašiūrę, kad nereikėtų rudenį avių skubėti suvaryti į fermą. Už investicijas į jų gerovę ir avys man atsidėkoja“, – šypsosi Evaldas.

Ūkio plėtra jau čia pat – liepos pabaigoje iš Nyderlandų atvyks 50 labai aukštos veislinės vertės avyčių ir du reproduktoriai. Tai bus didelis ūkio žingsnis į priekį, nes atkeliaus 6 skirtingų linijų avys, ir prie turimų 7 linijų tai atvers dar daugiau galimybių veisliniam ūkiui. Nuolat E. Laucevičiaus ūkio avis perkantys augintojai kasmet čia ras negiminingų avių.

Iš pradžių Evaldą į priekį vedė ne biudžetas, o entuziazmas, laižomosios druskos gabalą pjaustė į 4 dalis. Bet ūkį plėtė be didelių paskolų, gerai apsvarstydamas, kur investuoti. ES parama smulkiems ūkiams jis yra pasinaudojęs tik ūkio kūrimosi pradžioje. „Labai džiaugiuosi tuo, ką turiu. Sukūriau patogią infrastruktūrą, nors patobulinti reikia kasmet, bet per 8 metus padėjau labai tvirtą ūkio pagrindą, nereikia sukti galvos, iš kur gauti lėšų būtiniausioms investicijoms – ūkis užsidirba“, – E. Laucevičius savo ūkiu gali didžiuotis.

Veislinis darbas sunkus, bet galimybės didelės,

Veislinis darbas prasideda nuo pat ėriukų atvedimo dienos. Pirmiausia analizuojamas tik atvesto jauniklio aktyvumas: kaip greitai atsistoja, randa mamą, pradeda žįsti. Kitas žingsnis – svėrimas, kuris kartojamas 50 ir 110 d. amžiaus. Šie rezultatai leidžia nustatyti ėriuko paros priesvorį, kuris labai daug pasako apie jo genetinį potencialą, ėriavedės pieningumą.

Paros priesvorio siekiamybė – nuo 300 iki 500 g. „Kažkada tai buvo utopija. Dabar 2 mėn. ėriukai vidutiniškai sveria 25–32 kg, bet būna sveriančių ir 40 kg“, – apie veislininkystės pažangą kalba E. Laucevičius.

Didelės įtakos, ar ėriukas liks veislei, turi eksterjeras. Iš pradžių jį vertina pats Evaldas, o sulaukusį 6 mėn. amžiaus – Lietuvos avių augintojų asociacijos vertintojai, rezultatai įrašomi į kilmės knygą. Genetinę kokybę padeda įvertinti ir ilgojo nugaros raumens skenavimas.

Veisliniame ūkyje labai svarbi gyvulių selekcija, vienas iš veislinio darbo sėkmės receptų – kasmet atnaujinti 20 proc.bandos. Vienais metais pagal 4 metus kauptos statistikos duomenis Evaldas atsirinko pačias produktyviausias ėriavedes, kurios kasmet atveda geriausius jauniklius, o kitas išbrokavo. Po tokios selekcijos netinkamų veislei ir tolesnei reprodukcijai jauniklių būna labai mažai.

„Tai buvo lyg ir nematoma investicija, kai likvidavau reikšmingą bandos dalį, kad vėliau nereikėtų likviduoti jauniklių. Dabar smagu matyti, kai visi atvedami ėriukai yra tokie, kokie ir turi būti veisliniai gyvūnai“, – džiaugiasi veisėjas, pridurdamas, kad vedama išsami ūkio ėriavedžių statistika ir užaugintos pakaitinės avytės yra didelis turtas, kuris atneša pelną.

Didžiąją dalį avių E. Laucevičius parduoda veislei, kitas – produkcijai. Avienos produktų gamybos ūkyje nevykdo – paslaugą perka. Parduodant veislines avis uždarbis, anot ūkininko, gerokai didesnis negu avienos ir jos produktų. „Pajamos iš tiesioginės prekybos, palyginti su veisliniais gyvuliais, nėra didelės. Tačiau ir darbo su veisliniais gyvuliais daug daugiau“, – teigia augintojas.

Visos ūkio avytės užsakytos ir parduotos – visada yra užsakymų metus į priekį. Avinukų reikia mažiau, bet geras reproduktorius bet kurioje bandoje yra labai svarbus. Pasak Evaldo, net mėgėjiškame produkcijos ūkyje su 30 ėriavedžių geros genetikos avinas už 450–600 Eur atsiperka per pirmus metus. Jis pats užsienyje perka gerokai brangesnius veisliniam ūkiui tinkamus reproduktorius.

Tarptautinė prekyba, nors galimybių yra, dar nėra Evaldo prioritetas – jo tikslas, kaip ir Asociacijos, kuo daugiau geros genetikos paskleisti Lietuvoje, nes veislinių avių Lietuvoje labai trūksta ir tai riboja prekybos galimybes. Avienos poreikis didelis ir Lietuvoje, ir užsienyje, bet prašomų avių kiekių šalies augintojai nesurenka.

„Turint gerą veislinę bandą, teisingai ją prižiūrint, avininkystės galimybės – begalinės, galima daryti rimtą verslą. Todėl stengiuosi palaikyti visus veisėjus, niekam negailiu patarimų – kas tik atvažiuoja, visus konsultuoju. Neturime būti vieni kitiems konkurentai, priešingai – turime vieni kitiems padėti. Vietos visiems Lietuvoje užteks“, – Evaldas nepraranda entuziazmo.

Planuose – dirbtinis apvaisinimas ir embrionų persodinimas

Evaldas sako, kad už avis visada turi būti žingsniu priekyje – jos labai kantrios ir sunku pastebėti, jeigu joms kažkas negerai. „Pradžioje dariau klaidų, bet per ilgą laiką išmokau avis matyti, suprasti ir tai pasidarė malonus procesas. Darbas su avimis – tai kaip ūkininko kalendorius ir suffolk.lt mėnesio darbai – žinau tiksliai, ką ir kada turiu padaryti, – juokiasi augintojas. – Gimus ėriukui negaliu pasakyti, kad rytoj jį pažiūrėsiu ir pasversiu – turiu tai padaryti čia ir dabar. Visada siekiu tikslumo, nuolat esu pririštas prie ūkio.“

Avių racionas – šienas, šienainis, koncentruotieji pašarai. Evaldo teigimu, avių šėrimas yra kūryba, nes jos neišrankios ir ne taip svarbu, kokiu būdu gaus baltymų, angliavandenių, reikiamų kalorijų ir organizmui būtinų medžiagų.

Ėriavedžių amžių lemia tai, kiek jos išnaudojamos. Evaldas avis tausoja – pirmųjų metų rują praleidžia, kergiamos tik visiškai subrendusios avytės, kad vėliau galėtų vesti stiprius palikuonis. Antroji griežta veisėjo nuostata – tik viena vada per metus: „Reprodukcijos planavimas labai svarbus dalykas ne tik veisliniuose, bet ir gamybiniuose ūkiuose. Jeigu kergsi avį dar nesibaigus laktacijai, 7 metus, kaip mano ūkyje, ji tikrai netarnaus.“

Ėriavimasis ūkyje vyksta gruodį ir sausį ir yra griežtai planuojamas. Gegužę į ganyklą išleistos ėriavedės ilsisi, kad atgautų jėgas prieš naują ėringumą. Birželį tvarkomos jų kanopos, suduodami mineralų boliusai ir kartu su maistinga pavasarine žole, jeigu reikia – ir su papildomais koncentruotaisiais pašarais, jos paruošiamos naujai rujai, kad organizmas būtų visiškai atsigavęs po laktacijos ir lengvai apsivaisintų, kad būtų didesnė dvynukų tikimybė.

Avinams per rują užmaunami identifikaciniai diržai, kurie paženklina sukergtą avį. Kartą per savaitę Evaldas įvairių grupių avis suvaro į vieną krūvą ir pažymi paženklintas – tai užima daug laiko, bet sutaupo jo žiemą, nes tiksliai žino, kuri avis kurią savaitę ėriuosis. Pargintas į fermą avis išskirsto pagal ėriavimosi datą, todėl prasidėjus ėriavimuisi nereikia bėgioti per visą fermą – gali sutelkti dėmesį į tą gardą, kurio avys tą savaitę ves jauniklius. Stebėti padeda ir vaizdo kameros.

Pagalbos ėriuojantis reikia 10– 15 proc. atvejų. Jeigu avis kelis kartus iš eilės sunkiau ėriuojasi, ji brokuojama.

Evaldas skaito daug užsienio literatūros ir vienais metais pasirėmė Jungtinės Karalystės augintojų pavyzdžiu, kurie, likus 8 savaitėms iki ėriavimosi, avis pradeda šerti koncentratais, kad būtų atvedami kuo didesni ėriukai. Evaldui tai nepasiteisino – atvesti didelius ėriukus avims buvo daug sunkiau. Bet jis atrado aukso vidurį, kaip šerti jas iki jauniklių atvedimo – šieno iki soties ir, likus 8 savaitėms iki atvedimo, po 200 g koncentruotųjų pašarų. Tuomet ėriukai gimsta lengvai ir idealaus svorio – 5,5–6 kg, dvynukai – po 4,5 kg.

Evaldas daug mąsto apie dirbtinį apvaisinimą, netgi apie embrionų persodinimą – tai leistų turėti dar geresnės genetikos palikuonių. „Jeigu Lietuvoje atsirastų specialistas, gebantis plauti ir persodinti embrionus, jau galėčiau parduoti savo ėriavedžių embrionus. Visiems augintojams atsivertų didelės galimybės.“

Avis saugo šunys

Evaldo avims su vilkais dar neteko susidurti, nors prieš keletą metų kaimyno avis jie buvo užpuolę. Ganyklos apjuostos elektriniu piemeniu, bet didžiausią apsaugą suteikia trys Podhalės aviganiai.

Remdamasis užsienio ūkių pavyzdžiu, Evaldas pirmą šunį įsigijo apie 2015 m. – pasirodė labai gražu ir idiliška. „Pasiteisino sprendimas įsigyti ir antrą šunį, dviese jiems daug smagiau, be to, apsauga stipresnė. Ir nejučia Podhalės aviganiai tapo neatskiriama ūkio dalimi“, – šypsosi ūkininkas. Jo teigimu, tai labai geros veislės, stabilios psichikos šunys, sargūs, apsibrėžia savo teritoriją ir už jos ribų neina. Jie nėra labai agresyvūs, bet saugo savo teritoriją ir avis, einančius pro šalį pasitinka balsu, bet niekada nesiveržia iš aptvaro.

„Su Podhalės aviganiais tikrai jaučiamės saugiau, nes aišku, kad nei vilkai lengvai pateks pas avis, nei žmonės su blogais ketinimais neįeis“, – sako augintojas.

Avių atvežė ir į saulės elektrinių parką

Neseniai pasirodė informacijos apie saulės elektrinių parke įkurdintas škudų veislės avis. Tai – E. Laucevičiaus idėja, kurią jis pasiūlė bendrovės „Saulės grąža“ vadovams. Nors nelabai tikėjosi sėkmės, pokalbis pranoko lūkesčius, įmonė užsikrėtė idėja ir ėmėsi šio žaliojo projekto.

Saulės elektrinių parke ganosi 68 škudės – baltiškos veislės avys. „Tai visai nauja patirtis. Sufolkų puiki genetika, rodikliai, vertinimas ir t. t., o škudės neturi nieko – į jas reikia tik žiūrėti ir grožėtis. Tai truputį laukinės avys, jas reikia prisijaukinti, išmokti bendrauti. Labai norėčiau, kad kuo daugiau avių būtų išnaudojama industrinėms zonoms tvarkyti, kraštovaizdžiui. Gal avys taps norma visiems saulės elektrinių plotams nuganyti“, – viliasi E. Laucevičius.

Saulės elektrinių parke jis įžvelgė idealias sąlygas avims – aptverta teritorija, moduliai saugo nuo vėjų, lietaus, nuo saulės. Ir daugybė žolės! Minties ten auginti sufolkus atsisakė, nes moduliai per žemai – stiprūs sufolkai gali padaryti žalos įrangai. Bet kilo mintis, kad ten gali augti škudės – mažos, lengvos avys, kurios nepakenks įrangai, jos nereiklios, neišrankios pašarams.

„Smagu, kad škudės padėjo sukurti ir gražų estetinį vaizdą – manau, važiuodamas pro šalį ne vienas žmogus šypsosi. Gal ir sugalvos jas auginti“, – dar vienu savo projektu džiaugiasi E. Laucevičius.

Mintimis visada yra ūkyje

Fermoje šalia Kuršėnų, kur laikomos Evaldo avys, sovietmečiu dirbo abi jo močiutės, ten susipažino ir jo tėvai. Visa dar- Saulės elektrinių parke besiganančios škudės – Evaldo Laucevičiaus idėja ni šeima ir buriasi aplink tą vietą – šalia Evaldo tėvas ir sesers vyras augina elnius, vieni kitiems yra pirmieji pagalbininkai. Vyras pabrėžia, kad ūkininkauja kartu su žmona Eimante, tik kiekvienas atlieka skirtingas funkcijas.

„Ūkis nesibaigia fermoje ir laukuose. Ūkis – tai gyvenimas. Didelė laimė, kad tai, ką darau, man patinka ir sekasi. Aš kaip prisiekęs žvejys, kuris kasdien žvejoja, – juokiasi Evaldas. – Nors kartais labai norėtųsi turėti pultelį, kuris galėtų išjungti ūkį dienai ar dviem, nes kartais pajuntu poreikį atsiriboti. Fiziškai galiu nebūti ūkyje, bet galva vis tiek bus ten.“

Užimtumas išmokė avių augintoją kruopščiai planuoti laiką. Ir išugdė požiūrį – kiekvienas turi daryti tai, ką moka geriausiai, ir stengtis būti vienu iš geriausių savo srityje. Tai – Evaldo siekiamybė.