Kinija laikoma „pasaulio fabriku“, absoliučiai viską sugebančiu pagaminti neįtikėtinai pigiai. Dar kinai spėjo pagarsėti gluminančiu polinkiu kopijuoti ir akiplėšiškai pardavinėti klonuotus daiktus kaip savus. Todėl kai 2006-aisiais iš šio Azijos giganto pradėjo plūsti bepiločiai orlaiviai, kitaip – dronai, pirmoji šovusi mintis „o kas juos sugalvojo?“

Kaip kadaise išrado popierių, kompasą, paraką, šilką, mechaninius laikrodžius ar alkoholį – dabartinius dronus sugalvojo kinai.

Sprogimas pramogų pasaulyje

Ilgą laiką buvę kariškių eksperimentų instrumentu, prieš penkiolika metų bepiločiai orlaiviai uraganu įsiveržė į laisvalaikio ir pramogų rinką. Kompanija „DJI Global“ nepaliaujamai pristatinėja skraidykles, kurių valdymą akimirksniu perpranta net mažamečiai vaikai. Keturis propelerius turintys dronai, tarsi transformeriai sulankstomi iki aparato, telpančio į kišenę, per keletą sekundžių gali pakilti ir skraidyti beveik pusvalandį, nutolti net keletą kilometrų nuo piloto ir visą tą laiką fiksuoti vaizdus iš paukščio skrydžio aukščiausios kokybės kamera.

Kompanijai „DJI“ Lietuvoje atstovaujančios bendrovės „Promaksa“ vadovas Antanas Petrauskas, pasakodamas apie kinų tobulinamas technologijas, tikina, kad jų evoliucionavimo tempas tiesiog beprotiškas ir kiekviena nauja bepiločių skraidyklių karta sukelia revoliuciją dronų pasaulyje. Dėl šių priežasčių bepiločiai orlaiviai labai greitai tapo ne tik laisvalaikio praleidimo priemone, bet ir svarbiu darbo įrankiu įvairiausiose srityse, pradedant nuo valstybinių institucijų, teisėsaugos struktūrų, kinematografų bei fotografų ir baigiant darbu ūkininkų laukuose.

Skraidantis traktorius?

Šiek tiek atidžiau pastudijavus dronų galimybes, jų kuriamą naudą ir potencialą, galima lažintis – nors bepilotės skraidyklės netolimoje ateityje konvencinių traktorių į užribį neišstums, vis dėlto neišvengiamai taps labai svarbiu pagalbininku.

„Paprasčiausias dronų įdarbinimo pavyzdys – vizuali pasėlių apžiūra. Norint įvertinti pasėlių būklę po kokių nors gamtos stichijų, patikrinti, kaip kas kur sudygo, užfiksuoti paukščių ar gyvūnų vizito pėdsakus, nustatyti patirtus nuostolius, surinkti įrodymus draudimo kompanijoms ar atlikti panašius darbus renkant informaciją pėsčiomis kelių dešimčių ar šimtų hektarų plote, ko gero, užtruktų visą dieną. Su dronu tą patį rezultatą galima pasiekti per keliolika minučių. Pakanka atvažiuoti į galulaukę ir išsitraukti skraidyklę. Visa, kas domina ir yra svarbu, ūkininkas gali sužinoti net neišsipurvinęs batų“, – pastebi A. Petrauskas.

Taip pat paprasta gauti ir specifinės informacijos apie dirvožemio ar augalų būklę. Tiesiog tam reikia prie drono sumontuoti multispektrinę kamerą ir sugebėti gautus rezultatus teisingai interpretuoti. Jei žinių pakanka, tai tampa nepamainomu pagalbininku, sprendžiant, kuriam pasėliui kokių trąšų trūksta ar kur yra jų perteklius.

„Gyvulininkystės ūkiai dronus naudoja ne tik tokioms problemoms, kaip nuklydusių gyvulių paieška, bet ir sergančių gyvūnų identifikavimas. Dronas su termokamera šias užduotis gali atlikti labai tiksliai ir greitai. Tiesa, nors įranga puikiai skiria karves ar avis nuo briedžių ar ežių, atlikti mobilaus jutiklio – bandos sargo funkcijos – kol kas skraidyklė negali. Tiesiog jos „kabojimo“ ore laikas yra gana ribotas, todėl bepiločiai orlaiviai naudojami, tik kai reikia greitai sureaguoti ir įvertinti padėtį. Tas pat pasakytina apie žuvininkystės ūkius. Kilus abejonėms, ar kokiame nors tvenkinyje neįsisuko brakonieriai, galima nulėkti ir, primontavus garsiakalbį, perspėti juos apie laukiančias pasekmes“, – vardija „Promaksos“ vadovas.

Aukštaitijoje ūkininkaujantis Petras Šiaučiūnas, turintis įspūdingą būrį sekėjų jutubo kanale, su dronu draugauja daugiau nei metus, tačiau, kaip sako apie 400 avių ir 120 ha žemės turintis vyras, kol kas viskas labiau primena žaidimą, o ne rimtą darbą. „Dronas kol kas 100 proc. sėkmingai padeda suginti iš ganyklų į tvartus avis. Jos vis dar bijo skraidančio mechanizmo ir skuodžia namo, kai tik išgirsta virš galvų dūzgiant. Gal vėliau pripras ir nereaguos, bet kol kas viskas vyksta kaip iš natų, – sako P. Šiaučiūnas. – Dar stengiuosi atskleisti įvairių kasdienybės darbų ūkyje specifiką ir sugriauti tam tikrus stereotipus. Žinau, kad nemažai miesto žmonių į ūkininkus žiūri kaip į europinės paramos milijonus žarstančius buožes, kurie nieko doro neveikia. Aš iliustruoju, kaip tas „nieko neveikimas“ atrodo.“

Teisės aktų pinklės

Dronais prekiaujančių įmonių atstovai kol kas neturi surinkę itin daug Lietuvos ūkininkų, įsigijusių šias skraidykles, patirčių, nes jas įdarbinusius vis dar galima skaičiuoti ant pirštų. Tačiau net ir pavieniai pasakojimai ar viešoje erdvėje pasirodančios žinutės leidžia daryti tam tikrus apibendrinimus. Suvalkijoje, Karklinių kaime, ūkininkaujantis Vaidas Matukaitis droną naudoja jau 3–4 metus.

„Yra tekę nukentėti ir nuo šernų, ir nuo gervių pulkų. Su dronu darytos nuotraukos ar vaizdo medžiaga būna naudingos savivaldybės komisijoms ir medžiotojams. Iš oro puikiai matyti ir javų išgulimai. Nuo lauko krašto įvertinti tikrąją padėtį gana sunku, o žvelgiant iš aukštai viskas matyti kaip ant delno“, – pasakoja V. Matukaitis.

Kitas šio krašto ūkininkas Mindaugas Kazlauskas su dronais ne tik stebi pasėlių būklę, bet ir daro laukų brėžinius, identifikuoja melioracijos sistemų problemas.

Bendrovės „Agrodronas“, prieš kurį laiką tapusios oficialia Kinijos žemės ūkio dronų gamintojos „XAG“ atstove Baltijos šalyse, vadovas Mindaugas Dorelis pripažįsta, kad kol kas specializuotas skraidykles įsigijusių ūkininkų yra labai nedaug.

„Tai anaiptol nereiškia, kad mūsų žmonės nesidomi inovacijomis. Viena vertus, profesionalių, būtent žemės ūkiui skirtų dronų gana keblu gauti, nes juos šluoja didžiosios rinkos Kinijoje, Australijoje, JAV, Japonijoje. Antra, vieną efektyviausių dronų panaudojimo sričių – trąšų ir pesticidų purškimą bepilotėmis skraidyklėmis – yra supančiojusios ES direktyvos. 2009-aisiais Europoje buvo uždrausta šiuos darbus daryti „iš oro“, tačiau galvoje turėti įprasti pilotuojami orlaiviai, kuriuos mūsų kraštuose žmonės vadina „kukurūznikais“, o ne dronais. Pastarieji kaip tik padeda pasiekti esminius tos direktyvos tikslus ir radikaliai sumažinti pesticidų naudojimą, nes pasėlių purškimas naudojant šią įrangą yra tiesiog juvelyriškai tikslus“, – sako M. Dorelis.

Pasak jo, 20 l rezervuarą pakelti galintis dronas gabena neskiestus preparatus ir dozuoja juos miligramo tikslumu, skrisdamas optimaliame 2–3 m aukštyje. Per vieną 10–15 min. trunkantį darbinį skrydį nupurškiamas 1,3 ha plotas. Per dieną toks „skraidantis traktorius“ gali aplėkti 100 ar net iki 150 ha, sunaudodamas perpus mažiau pesticidų ir sumažindamas ūkininko išlaidas pustrečio karto. „Ir čia kalbame tik apie vieną droną. Programinė įranga leidžia vienam pilotui tuo pat metu valdyti iki 5 skraidyklių – vadinamųjų dronų spiečių. Skirtumas daugiau nei akivaizdus, tačiau Europos biurokratai tiesiog nespėja koja kojon su technologijomis“, – svarsto M. Dorelis.

Jis atkreipia dėmesį ir į tai, kad dronai padeda ne tik preciziškai išpurkšti koncentruotąsias trąšas, augalų apsaugos priemones, atlikti teritorijų dezinfekciją, naikinti invazinius augalus, erkes, mašalus, bet ir išvengti dirvožemio išvažinėjimo bei suslėgimo sunkiasvore technika. Taip taupomi ištekliai, mažinami CO₂ išmetimai, nes drono sraigtus suka elektros baterijose sukaupta energija.

Specializuotų dronų efektyvumą patvirtino ir Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto darbuotojai, drauge su „Agrodrono“ komanda atlikę eksperimentą. Instituto specialistai fiksavo visus darbų etapus, naudojamus chemijos kiekius, koncentraciją, darbo laiką ir pan. ir konstatavo, kad net dirbant su pirmos kartos specializuotais agrodronais rezultatai pranoksta lūkesčius. Dabar ūkininkams talkina trečios kartos – visiškai robotizuotos – skraidykles, su tam tikromis dirbtinio intelekto funkcijomis, apsaugančiomis nuo žmogaus klaidų ir dar labiau paspartinančiomis visus procesus.

Esmė slypi smulkmenose

Kalbėdamas apie konkuruojančių gamintojų dronus, pašnekovas patikina, kad vizualiai visos skraidyklės gana panašios, tačiau tam tikri inžineriniai sprendimai liudija pasirinktas skirtingas evoliucijos kryptis. Štai, pavyzdžiui, „XAG“ gerokai toliau pasistūmėję žemės ūkio srityje, nes pritaikyti tokiems specifiniams žemės ūkio darbams, kaip pasėlių purškimas. Antai M6E-X dronas su automatine purškimo sistema leidžia šiuos darbus atlikti 40 kartų greičiau nei dirbant tradiciniais augalų priežiūros būdais, naudoja 90 proc. mažiau vandens ir 30–40 proc. mažiau pesticidų. Jame sumontuoti rotaciniai purkštukai sukonstruoti tokiu pat principu, kaip ir naudojami medicinoje dirbtinei kraujo cirkuliacijai užtikrinti, todėl niekada neužsikemša. Purškiamų lašelių skersmuo yra nuo 80 iki 200 μm – tai mokslininkai pripažįsta kaip patį efektyviausią būdą tirpalu suvilgyti augalų paviršių.

Kad visa tai nėra rinkodaros specialistų tauškalai, liudija dronų kūrėjų bendradarbiavimas su trąšų ar augalų apsaugos priemonių gamintojais. Norint pasigilinti į dronų panaudojimą praktikoje, M. Dorelis kviečia atkreipti dėmesį į Ukrainą.

„Gal kai kas įpratęs žiūrėti į šią šalį, kaip įstrigusią pereinamajame laikotarpyje, tačiau agrodronų panaudojimo srityje ji yra labai stipriai pažengusi – turi daugybę ūkių, kuriuose dirba ištisos flotilės. Tai yra vienu metu dirba 3–4 dronai, kurie purškia reikiamą chemiją kur kas greičiau ir tiksliau. Svarbu ir tai, kad šių darbų niekada nestabdo įmirkusi dirva, į kurią su traktoriumi tiesiog fiziškai neįmanoma įvažiuoti. Be to, yra tam tikrų kultūrų, kurias tręšti naudojant įprastą techniką agronomų rekomenduojamu laiku labai sunku. Tarkime, kukurūzų derlius būna gerokai didesnis, kai jie „maisto“ gauna žydėjimo metu. Dronai su šia užduotimi susitvarko be jokių problemų. Dar galima kalbėti apie individualų ar taškinį purškimą sodininkystės ūkiuose, ant kiekvieno konkretaus medelio lapų paskleidžiant reikiamus preparatus miligramų tikslumu. Be to, smulkialašis purškimas savaime yra gerokai efektyvesnis, nes augalai juos greičiau pasisavina, o aplinka nėra teršiama“, – vardija M. Dorelis.

Racionalumo riboženkliai

Kiek daug veiklų dronai gali atsikariauti iš konvencinės technikos? Kokiais atvejais geriau susilaikyti nuo investicijų į moderniuosius darbo įrankius? „Agrodrono“ vadovas pripažįsta, kad specializuotos bepilotės skraidyklės geriausiai tinka palyginti nedideliems ūkiams, kurių pasėliai užima iki 700 hektarų. Kai kalba eina apie keletą tūkstančių hektarų, labiau apsimoka naudoti itin didelio našumo savaeigius purkštuvus, galinčius per dieną apdoroti iki 300 ha. Dronai čia galėtų būti kaip pagalbinė priemonė dirbti virš atskirų plotų, į kuriuos sunku įvažiuoti dėl reljefo ypatumų ar orų sąlygų. Vis dėlto net ir didžiuosiuose ūkiuose dronus galima efektyviai įdarbinti, kai reikia įsėti sėklas atskiruose ploteliuose.

M. Dorelis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad minėtoji 2009-ųjų ES direktyva, draudžianti pesticidų barstymą iš oro, nevaržo kitų žemės ūkiui skirtų chemijos preparatų, trąšų ar bioapsaugos priemonių naudojimo.

Kad ši technikos rūšis itin perspektyvi, liudija dar ir toks faktas: „John Deere“, laikoma viena iš pasaulio naujų technologijų kūrimo lyderių, taip pat kuria savas bepilotes skraidykles. Šį projektą 2018-aisiais pradėjusi „John Deere“ skyrė tam 700 mln. eurų ir specializuotose parodose jau pristatė du originalius dronus, galinčius skraidinti iki 200 kg krovinį.

Ir pabaigai klausimas apie dronų saugumą. Pilotuoti šias skraidykles yra paprasčiau nei gali pasirodyti iš šalies, nes jos pačios „mato“ kliūtis, perspėja apie senkančią bateriją, „žino“, kad negalima leistis virš vandens ir t. t. Kur, kada, kaip galima skristi, yra aiškiai aprašyta atitinkamose taisyklėse, o išmokti valdyti droną galima greičiau nei važiuoti dviračiu.

***

Karo kūdikis

Teiginį, kad dronus sukūrė ir pirmieji panaudojo kinai, galima kvestionuoti. Kai kas mano, kad moderniesiems bepiločiams pradžią davė dar 1849 m. vasarą per Austrijos vykdytą ataką prieš Veneciją nuo laivo „Vulcano“ paleistas karšto oro balionas. Rimtesni bandymai pridaryti priešams nemalonumų iš dangaus užfiksuoti 1916-aisiais, per Pirmąjį pasaulinį karą. Nauju aviacijos istorijos puslapiu buvo pavadintas 1922 m. pirmasis bepiločio orlaivio RAE 1921 Target pakilimas nuo lėktuvnešio denio. Kiek vėliau „akimi danguje“ vadintus orlaivius imta sparčiai tobulinti ir intensyviai naudoti priešlėktuvinei gynybai treniruoti. 1924 m. rugsėjo 3 d. įvyko pirmas sėkmingas radijo bangomis valdomo bepiločio orlaivio British RAE 1921 Target 1921 skrydis, kurio trukmė – 39 min., o pirmą kartą moksliniais tikslais bepilotis orlaivis Northrop P-61 Black Widow skrydį atliko 1946 m. balandį. Skrydžio metu buvo renkami meteorologiniai duomenys.

Antrojo pasaulinio karo metais radijo bangomis valdomų aparatų naudojimas karo veiksmams plito, o šiandien nepilotuojamųjų lėktuvų eskadriles turi didžiausia karine ginkluote išsiskiriančios šalys – JAV, Izraelis ir Jungtinė Karalystė.