Besaikis žemės ūkio intensyvinimas Europoje XX a. paskutinį dešimtmetį labai pakenkė aplinkai. Daugelio šalių patirtis parodė, kad per didelis našumo kėlimas ne tik neduoda ekonominio efekto, tačiau taip pablogina aplinką, kad kyla globali grėsmė žmonijai, sveikatai, nyksta biologinė įvairovė.

Nuo 1992 m. Europos Sąjunga (ES) kreipia žemės ūkio politiką į darnią, tausojančią aplinką ir gamtos išteklius, skatina subalansuotos gamybos sistemą. Kuo labiau šalyje išsivysčiusi žemės ūkio gamybos kultūra, tuo rūpestingiau prižiūrima gamta, tuo griežtesni aplinkosauginiai reikalavimai.

Apie 60 proc. azoto ir iki 20 proc. fosforo, esančio Lietuvos upėse, yra žemės ūkio kilmės. Lietuva, kaip ES ir Helsinkio konvencijos narė, įsipareigojo 50 proc. sumažinti azoto nuotėkį į savo upes, ežerus ir Baltijos jūrą, parengė teisinius dokumentus, reglamentuojančius mėšlo ir nuotekų tvarkymą.

Aukštesnė mėšlo rietuvė – mažesni azoto nuostoliai

Gyvulininkystės ūkyje vienas iš didesnių taršos šaltinių – susikaupiantis mėšlas. Jo kaupimą ir utilizavimą reglamentuoja mėšlo ir nuotekų tvarkymo fermose aplinkos apsaugos reikalavimai. Jie privalomi visiems ūkiams, turintiems daugiau kaip 10 sutartinių gyvulių (SG), kai kurios atskiros nuostatos – net ir mažiau gyvulių laikantiems ūkininkams. Vienas sutartinis gyvulys atitinka mėšlo šaltinį, kurio per metus išskiriamame mėšle yra 100 kg azoto. Be minėto teisinio dokumento, yra ir Gerosios žemės ūkio praktikos kodeksas.

Azoto kiekiai įvairių rūšių mėšle apskaičiuoti pagal metinius pašarų racionus. Pagal taikytą skaičiavimą prie sukaupiamo ekskrementuose azoto kiekio pridėtas pakratuose esantis azoto kiekis. Tiek azoto pasiektų ūkio laukus, jei nebūtų jokių nuostolių tvartuose ir mėšlidėse. Deja, net esant optimaliausioms gyvulių laikymo ir mėšlo kaupimo technologijoms, azoto nuostoliai gali siekti iki 40 proc. ir daugiau.

Skirtingo aukščio kraikinio šiaudingo mėšlo rietuvėse amoniako išgaravimas (nuo ploto vieneto) nepriklauso nuo mėšlo kaupo aukščio, vadinasi, iš aukštesnės mėšlo rietuvės bus proporcingai mažesni bendri azoto nuostoliai, susidarantys garuojant amoniakui.

Mažesni maisto medžiagų nuostoliai paprastai būna skysto mėšlo talpyklose, kur aerobinius mikrobiologinius procesus pakeičia anaerobiniai. Kaupiant pusiau skystą mėšlą neįgilintose mėšlo aikštelėse, azoto nuostoliai būna didesni, negu pateikta lentelėje, nes pusiau skysto mėšlo neįmanoma sukrauti į aukštesnes kaip 1 m rietuves, mėšlas užima didelį mėšlidės plotą, paviršiniame sluoksnyje vyksta aktyvūs aerobiniai mikrobiologiniai procesai, susidaro didelis kiekis srutų. Ekologiniu požiūriu – tai neracionaliausia mėšlo tvarkymo technologija. Taip gali būti, kai tvarte naudojama per mažai kraiko, o mėšlidės buvo projektuotos tirštam kraikiniam mėšlui ir atitinkamam kiekiui srutų kaupti.

Dengtos mėšlidės sumažina amoniako išskyrimą

Pagal ES nitratų direktyvos reikalavimus, siekiant sumažinti amoniako (NH3) išskyrimą, naudojamos tik įvairiais būdais dengtos tiršto mėšlo mėšlidės, o skysto mėšlo mėšlides (rezervuarus) taip pat rekomenduojama uždengti.

Mėšlo tvarkymą ES šalyse reglamentuoja Nitratų direktyva 91/676/EEB, kurios pagrindinis tikslas – mažinti vandens taršą nitratais ir nitritais, kurią sukelia intensyvi žemės ūkio veiklos plėtra. Mėšlo laikymo būdas ir sąlygos nulemia jo cheminę sudėtį ir kokybę, panaudojimo efektyvumą, teritorijos šalia tvartų ir (ar) gyvenamųjų namų sanitarinę būklę.

Apsaugos reikalavimai mėšlui tvarkyti numato, kad mėšlidės reikalingos ūkininkų ūkiams, žemės ūkio bendrovėms ir kitoms įmonėms, kurių fermose yra laikoma daugiau kaip 10 sąlyginių gyvulių. Išimtis gali būti taikoma fermoms su giliais tvartais, kuriose numatyta kaupti mėšlą 6 mėnesius.

Mėšlidžių ir srutų kauptuvų talpų apskaičiavimo metodika pateikta Gerosios žemės ūkio praktikos kodekse.

Kraikinio mėšlo privalumai ir trūkumai

Mėšlo konsistencija, tankis, maisto medžiagų kiekis priklauso ne tik nuo žemės ūkio paskirties gyvūnų rūšies, amžiaus, raciono, bet ir nuo kraiko. Kraikas yra vienas svarbiausių mėšlo priedų, Lietuvoje labiausiai paplitusi kraikinio mėšlo technologija.

Kraikas sugeria drėgmę ir dujas (amoniakinį azotą) – tai labai svarbu aplinkosauginiu ir ūkiniu požiūriu: neteršiamas oras ir vanduo, sumažinami maisto medžiagų nuostoliai. Jei tvartas seklus, šalia jo turi būti įrengta mėšlidė. Mėšlidėje turi tilpti per 6 mėn. sukauptas gyvulių ir paukščių mėšlas. Mėšlidė su srutų rezervuaru turi būti patikimai izoliuoti, kad iš jų nesisunktų srutos. Mėšlidės pagrindas ir teritorija apie mėšlidę turi būti su nuolydžiu, kad srutos tekėtų tik į duobę.

Visas galvijų ūkyje gaunamas mėšlas ir gamybinės nuotekos turi būti nustatytą laikotarpį (6 mėn.) kaupiami ir tik per augalų vegetaciją panaudoti žemdirbystės laukams tręšti (draudžiama tręšti nuo lapkričio 15 iki kovo 20 d.). Mėšlas ir nuotekos neturi teršti aplinkos.

Nelygu kiek sausųjų medžiagų (SM) ir kokios technologinės savybės, kraikinis mėšlas gali būti tirštas ir pusiau skystas. Gilaus kraiko tirštasis mėšlas turi daugiau kaip 25 proc. SM ir yra kaupiamas giliuose tvartuose, naudojant daug kraiko. Šiuo atveju nereikia atskiros mėšlidės, nes mėšlas iš tvartų šalinamas 1–2 kartus per metus. Tirštasis mėšlas, susidarantis sekliuose tvartuose naudojant daug kraiko (100 kg šviežio mėšlo ne mažiau kaip 8 kg pakratų), turi 20 ir daugiau proc. SM ir yra kaupiamas aikštelės tipo mėšlidėse prie tvartų. Tokį mėšlą galima sukrauti į aukštesnius kaip 1–1,5 m aukščio kaupus, todėl sumažėja mėšlidės ploto poreikis, iš aukštų kompaktiškų kaupų išgaruoja mažiau amoniako.

Pusiau skystas kraikinis mėšlas susidaro sekliuose tvartuose, naudojant mažai kraiko ir turi 12–20 proc. SM. Toks mėšlas taip pat kaupiamas aikštelės tipo mėšlidėse, tačiau jo negalima sukrauti į aukštesnius negu 1 m kaupus, nes kraunamas į krūvas slenka. Pusiau skystą mėšlą reikia tirštinti mėšlidėje, tai didina mėšlo tvarkymo išlaidas. Nesutirštintą mėšlą sunkiau skleisti kratytuvais, reikia transportuoti sandariai, kad srutos neterštų kelių. Pusiau skystą mėšlą krauti galima tik specialiais kaušais, nes išcentriniai siurbliai tokio mėšlo nepumpuoja.

Gyvulių šlapimas ir iš kraikinio mėšlo išsiskiriantis skystis, praskiestas kritulių ir fermų technologiniu vandeniu, vadinamas srutomis. Srutos turi apie 3–5 proc. SM ir kaupiamos rezervuaruose prie kraikinio mėšlo mėšlidžių.

Laikant galvijus, taikomos trys pagrindinės mėšlo šalinimo ir kaupimo technologijos:

• gilaus kraiko mėšlas kaupiamas giliame tvarte;
• tirštas kraikinis mėšlas kaupiamas mėšlidėse, o srutos – rezervuaruose;
• skystas bekraikis mėšlas kaupiamas rezervuaruose.

Pusiau skystas mėšlas dažnai tvarkomas panašiai, kaip ir tirštas kraikinis mėšlas.

Gilaus kraiko tvarte mėšlas išlaikomas bent 6 mėn. ir jis gali būti išvežamas tiesiai į tręšimo laukus, kur paskleidžiamas ir užariamas. Tokiu atveju atskiros mėšlidės nereikia. Jei tvarto konstrukcijoje numatytas platus nekreikiamas ėdimo takas, iš jo mėšlas turi būti šalinamas dažnai ir kaupiamas kaip ir pusiau skystas ar skystas mėšlas – aikštelės tipo mėšlidėje ar rezervuare.

Darnus žemės ūkis neatsiejamas nuo aplinkosauginių reikalavimų įgyvendinimo. Aplinkosauga, mūsų sveikatos, gamtos turtų, kraštovaizdžio išsaugojimo tikslas, ūkininkams turi būti savaime suprantamas dalykas.

***

Kraikinio mėšlo teigiamos savybės:

• racionaliai panaudojami šiaudai ir kitas kraikas;
• gerai kompostuojamas, todėl mažai lieka patogeninių bakterijų ir piktžolių sėklų;
• kaupiant mažiau teršiamas oras kenksmingomis dujomis.

Kraikinio mėšlo trūkumai:

• heterogeninis produktas;
• sunku tolygiai paskleisti dirvoje;
• kaupiant atviroje mėšlidėje, susidaro daug srutų, todėl mėšlui paskleisti reikia kraikinio mėšlo kratytuvų, o srutoms paskleisti – srutų skleistuvų;
• augalai iš mėšlo sunkiau pasisavina azotą;
• trumpai naudojamas – tik rudenį ir pavasarį.