„Ūkininkavimas – sistema. Jeigu ji veikia gerai, dirbti nesunku“, – sako vieną produktyviausių Lietuvos šeimos ūkių sukūręs Romaldas Karazinas. Jo pėdomis pasuko ir kartu ūkininkaujantis sūnus Jurgis, perėmęs tėvo patirtį.

Romaldo ir Jurgio Karazinų ūkyje Erlėnuose (Kretingos r.) yra apie 100 melžiamų karvių. Vidutiniškai iš karvės primelžiama po 11,9 t per metus. Daugiau iš šeimos ūkių melžia tik Antanas ir Tomas Raudoniai (taip pat tėvas ir sūnus), kurių ūkyje vidutinis metinis primilžis siekia 12,6 tonos (!). Šie Žemaitijos ūkiai produktyvumu gali konkuruoti su stipriomis žemės ūkio bendrovėmis.

Romaldas mėgsta sakyti, kad produktyvumas – tai sveikatingumo priedas. Jiedu su sūnumi visokeriopai aprūpino savo piendaves, kad jos būtų sveikos ir jaustųsi laimingos. Tai ir sukuria pridėtinę vertę – didelį produktyvumą.

Jurgis turi savo sėkmės formulę: „Jeigu darai, daryk gerai, kitaip nieko nebus. Jeigu sąžiningai dirbi, stengiesi, rezultatą pasieksi. Matau pienininkystės perspektyvą.“

Primilžį lemia visuma

Ūkininkauja R. Karazinas jau beveik tris dešimtmečius, pradėjo kaip ir visi – nuo 4 karvių senelių žemėje. Kartu su nuolat augančia banda didėjo ir gyvulių produktyvumas. Kai banda pasiekė 30 karvių, vidutinis primilžis per metus padidėjo iki 10 tonų.

„Per dieną tokio produktyvumo nepasieksi. Viskas vyko pamažu, vis daugiau supratau ir apie genetiką, ir apie šėrimą. Genetika ir pašarų kokybė yra neatsiejami dalykai. Kai išmokau laiku nupjauti žolę, pagerinau pašarų kokybę, atsirado didesnis primilžis“, – sako ūkininkas, iki šiol dėkingas šviesios atminties Virmantui Minkevičiui, kitiems Lietuvos gyvulininkystės šviesuoliams, kurie dirbo Vakarų ūkiuose ir atvežė daug naujų žinių iš užsienio anksčiau už mokslininkus.

Romaldas tikina, kad daugybę metų nesuka galvos dėl produktyvumo – kai viskas ūkyje sklandžiai veikia, tai ir primilžis geras. Jis labiausiai rūpinasi gyvulių sveikatingumu, laikymo sąlygomis, karvių genetika – tai lemia produktyvumą. „Svarbu visuma – veršelių auginimas, priežiūra, visų gyvulių laikymo sąlygos, racionas, genetika. Negali išskirti nė vienos grandies – jeigu tik viena iš jų susilpnės, gausis grandininė reakcija ir ūkio rezultatai kris. Turi matyti visus „kampus“ ir jausti ūkio pulsą“, – teigia ūkininkas.

Ūkyje samdomi penki darbuotojai – trys melžėjos ir du šėrikai. Anksčiau ne kartą pasinaudojęs europine parama, pastaruoju metu R. Karazinas išsiverčia be jos.

Karazinai yra kooperatyvo „Pienas LT“ nariai ir labai tiki šios įmonės perspektyva ir nauda. Pasak Jurgio, kooperatyvas kuria pridėtinę vertę ne tik savo nariams. „Mes ir kaimynams padedame gauti didesnę kainą už pieną, nes didieji perdirbėjai turi mokėti daugiau, kai šalia tokie konkurentai“, – įsitikinęs jaunasis Karazinas.

Genominiai tyrimai būtini

Karazinų ūkyje laikomos holšteinų veislės arba holšteinizuotos juodmargės karvės. Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos, kuriai priklauso Karazinai, specialistai, turintys tarptautinius galvijų eksterjero vertinimo pažymėjimus, vertina asociacijos narių gyvulius, konsultuoja veislininkystės, reprodukcijos, šėrimo ir gyvulių laikymo klausimais.

Kiekviena ūkio karvė vertinama individualiai, reproduktorius parenkamas atsižvelgiant, kokias jos savybes reikia pagerinti ir eksterjero vietas taisyti. Romaldas visada kreipia dėmesį į lengvo veršiavimosi indeksą, veislinę vertę. Dabar renkasi ir tokius bulius, kurie mažintų karvių ūgį, mat atsirado aukštaūgių, kurios sunkiai telpa į guoliavietes, joms dažniau kyla kojų problemų. „Žemesnės karvės tvirtesnės“, – sako Romaldas.

Aukštos veislinės vertės telyčioms yra naudojęs seksuotą spermą, bet išskirtinių rezultatų, sako, nepastebėjęs. Neperspektyvias karves sėklina su mėsinių galvijų sperma. Visus vyriškos veislės veršelius parduoda, telyčaites palieka bandos pakaitai.

Prieš keletą metų buvo atlikti telyčių genominiai tyrimai – tuo metu valstybė rėmė šį pažangų, bet brangų veislininkystės metodą bandų veislinei vertei didinti. „Norint siekti veislininkystės pažangos, telyčių genominiai tyrimai būtini. Jie padeda atsirinkti produktyvesnius gyvulius, pasirinkti teisingesnę veislininkystės kryptį. Jeigu valstybė prisidės prie genetikos pažangos, manau, ateityje bus mažiau ūkininkų, kurie skųsis, kad iš pieno negalima uždirbti“, – apie veislininkystės pažangos būtinybę kalba R. Karazinas.

500 laktacijos dienų – įmanomas variantas

Visus sprendimus Romaldas priima laviruodamas tarp savo supratimo ir nuojautos bei specialistų patarimų. Vienas iš dalykų, kur jis pasikliovė savo nuojauta – pavėlino karvės sėklinimą po apsiveršiavimo. Nors mokslas teigia, kad karvės užduotis per metus atsivesti po veršelį, Romaldas mano, kad ši teorija labiau tinka mažiau produktyvioms karvėms, todėl jis tokio grafiko nesilaiko – po apsiveršiavimo karvę sėklina ne anksčiaukaip po 120 dienų, o kai kurias – net 160-ąją dieną.

„Tokią praktiką taikau maždaug ketverius metus ir ji pasiteisino. Jau ir Vokietijos spaudoje randu straipsnių, kad nebūtinai turi būti atvestas vienas veršiukas per metus“, – sako ūkininkas.

Ilgesnio servis periodo (nuo apsiveršiavimo iki apvaisinimo) nauda ta, kad karvė ilgiau duoda pieno, organizmas turi daugiau laiko atsigauti po apsiveršiavimo, karvė nespėja nutukti ir per kitą veršingumą jai užtenka energijos ir jėgų pienui gaminti. Kitu atveju, įsitikinęs Romaldas, per laktaciją patirtas karvės organizmo nuovargis kaupsis ir išsivystys lėtinis nuovargis.

Bandos valdymo programoje išmaniajame telefone jis rodo vienos karvės duomenis. Būdama pirmaveršė, per 412 dienų trukusią laktaciją ji davė 15 t pieno. Per antrąją, taip pat ilgesnę, laktaciją jos produktyvumas padidėjo iki 16,7 t (per standartinį 305 dienų laktacijos laikotarpį davė 13,7 t). Per trečią 409 dienų laktaciją jos produktyvumas buvo 16 t, o 461-ąją ketvirtos laktacijos dieną – 19,4 t (per 305 dienų laktacijos laikotarpį – 14 tonų).

„Per keturias laktacijas ji davė daugiau kaip 67 t pieno ir tai dar ne pabaiga. Tai kodėl turėčiau skubėti ją sėklinti? 500 laktacijos dienų – tikrai galimas variantas“, – tvirtina R. Karazinas.

Jeigu karvė per gyvenimą duoda 50 t pieno – tai jau ūkiui yra nemaža ekonominė nauda. O Karazinų ūkyje kai kurios karvės duoda ir 60, ir 70 t pieno per gyvenimą.

Telyčios ūkyje pirmą kartą sėklinamos atsižvelgiant į gyvulio išsivystymą ir brandą. Pirmojo sėklinimo amžiaus vidurkis – 13,8 mėn., bet kai kurias telyčias sėklina ir 12 mėn. amžiaus. Ūkyje įdiegta rujų stebėjimo sistema, tad apsėklinimo koeficientas yra geras. Tiek telyčios, tiek karvės veršiuojasi lengvai, ir už tai Romaldas dėkoja gerai genetikai.

Apskritai bandos sveikatingumas problemų nekelia – veterinaras ūkyje pasirodo tik tada, kai reikia atlikti profilaktinius tyrimus. Nagas profilaktiškai tvarko dukart per metus, gyvulių kojas mirko dezinfekcinėse vonelėse. Žinoma, mastitų pasitaiko, bet masinės problemos nėra. Mastitu sirgti linkusias karves ūkininkas brokuoja, kad ūkyje neliktų jų palikuonių. „Stengiamės išlaikyti „švarią“ bandą, selekcija yra neatsiejama veislinio darbo dalis“, – sako jis.

Svarbiausia racione – laiku nupjauta žolė

Sudarydamas racioną Romaldas pasikliauja specialistais ir, kaip visada, šiek tiek savo nuojauta, bet pirmenybę teikia „mokslo žodžiui.“

Racioną sudaro laiku nupjauta, todėl labai maistinga pavytinta žolė, kukurūzų silosas, rapsų, sojų, cukrinių runkelių išspaudos, mineraliniai priedai, dar ir skanesnių žolinių „prieskonių“ užberia, kurie pagerina pašarų skonio savybes. Pašarus karvėms išdalija pašarų maišytuvas-dalytuvas.

Gerais metais žolę Karazinai šienauja ir penkis kartus, sausringais metais tenka išsiversti su trimis. Šių metų pavasarį drėgmės užteko, o šiltesnės gegužės dienos leido žolei gražiai augti. Šienaujamas pievas atnaujina kas penkerius metus. Mišiniuose dominuoja svidrės ir raudonieji dobilai. Pastarieji ypač tinka šioms žemėms, gana atsparūs sausrai.

Kad nereikėtų pirkti labai pabrangusių rapsų išspaudų, Karazinai patys pradėjo auginti baltyminius augalus pašarams: lubinus, pupas.

Jie deklaruoja apie 300 ha. Truputį augina ir grūdų – didžioji jų dalis skirta pašarams, likusią parduoda. „Didelių derlių nesiekiu. Jeigu ši Žemaitijos žemė, kur dirvožemis labai įvairus (viename lauke gali rasti durpių, molio, smėlio), leidžia užauginti 6 t/ha kviečių, tai man visai pakanka. Bet tai nėra reikšmingos ūkio pajamos, šeimą maitina ir ūkį išlaiko pienas“, – sako R. Karazinas.

Grūdus traiško ir pila į rankovę, šiaudus sunaudoja kraikui – augalininkystė ir gyvulininkystė, džiaugiasi Romaldas, yra geras derinys. Pašarams taip pat sėja 40–50 ha kukurūzų, panašiai tiek pievų. Dalis palikta telyčioms ganyti, yra ir nenaudojamų žemių – saugotinų Salantų regioninio parko teritorijų, kur žemės ūkio veikla apribota.

Karvėms sudarytos komfortiškos sąlygos

Romaldas mėgsta kartoti, kad svarbiausia – laimingos ir sveikos karvės. Jų gerove šiame ūkyje pasirūpinta. Karvės laikomos šalto tipo tvarte, kuris, statytas dar pagal SAPARD projektą, yra puikios būklės. Įrengtos žiemą šildomos girdyklos, vasarą gyvulius gaivina ventiliatoriai. Yra masažo šepečiai, pakankamai vietos prie šėrimo stalo.

„Fermą projektavo pagal europinius standartus, tad ji ir dabar atrodo tvarkinga ir gerai išsilaikiusi“, – pasidžiaugia ūkio šeimininkas. Kartą per savaitę tvartą jis išpurškia biopreparatu, kuris sumažina kenksmingų dujų, amoniako ir kvapų išsiskyrimą iš fermos. Skystas mėšlas valomas skreperiais. Guoliavietėse pakloti minkšti dviejų sluoksnių kilimėliai, drėgmei sugerti ant jų pakreikta pjuvenų. „Tokį pasitiesus žūklėje ant ledo gali drąsiai gulėti, šonai nešals“, – pokštauja Romaldas.

Užtrūkusios ir apsiveršiavusios karvės laikomos atskirai, ant kraiko. Tai jų komforto zona, kur turi daugiau vietos. Į tokią, pasak Romaldo, „sanatoriją“, kad pailsėtų mažoje karvių grupėje, perkeliamos ir nuo bandos pavargusios, šlubuojančios karvytės. Jis įsitikinęs, kad gyvuliai pavargsta ne tik fiziškai, bet ir emociškai.

Karvės melžiamos tandemo tipo aikštelėje. Romaldas su pasididžiavimu sako, kad turi geras melžėjas, todėl statyti robotų kol kas nėra būtinybės „Kol geri, sąžiningi žmonės dirba, tokio poreikio nėra. Be to, su robotu kavos neišgersi“, – žmogiškąjį ryšį pabrėžia ūkininkas.

Vienu periodu karvės buvo melžiamos 3 kartus, tačiau eksperimentas ekonomiškai nepasiteisino. „Tą pusmetį išlaviravau be nuostolių, karvių sveikatingumas pagerėjo, bet išvada aiški – melžti triskart apsimokėtų tik stambiame ūkyje“, – sako R. Karazinas.

Jie su Jurgiu sutiktų plėstis, tačiau Salantų regioniniame parke, kur užstatymo plotas ribojamas, tai neįmanoma. Romaldo gimtieji Erlėnai įsikūrę Erlos slėnius supančiose kalvose. Upės senvagė – ledynmečio palikimas. Minijos, Salanto ir Erlos senslėnius ir natūralius riedulynus prieš 26 tūkst. metų suformavo slinkęs paskutinis ledynas. Gražu, bet ūkininkauti ir plėsti ūkį sunku.

Ūkininkauti skatino naujos technologijos

Keturių vaikų tėvas R. Karazinas tikina, kad Jurgio sulaikyti ūkyje nesistengė ir neskatino – tai buvo jo paties sprendimas. Vos sulaukęs 18 metų jaunuolis pasinaudojo jaunojo ūkininko parama ir įkūrė savo ūkį. Baigęs inžinerines studijas VDU Ūkio technika – inžinieriaus išsilavinimą turinčio Jurgio Karazino rūpestis Žemės ūkio akademijoje, Jurgis su tėvu pradėjo dirbti petys petin.

Iš laukų sugrįžęs ir prie pokalbio prisidėjęs Jurgis sako, kad naujos technologijos, naudojamos tėvo ūkyje, jam buvo didelė paskata pačiam ūkininkauti: „Bandos valdymo programos, technologijos labai pakeitė darbą pieno ūkyje ir padarė jį patrauklesnį. Be viso to kažin ar būčiau norėjęs kurti pieno ūkį.“

Didžiausias Jurgio rūpestis ūkyje – technikos būklė. Čia dar dirba pirmasis įsigytas vakarietiškas traktorius – garbingo amžiaus Valtra, pasak ūkininko, riedės dar bent 10 metų. Kadangi Valtra nenuvylė, prieš keletą metų Karazinai pirko dar vieną šio gamintojo traktorių – naudotą, bet galingesnį ir naujesnį. Ūkyje dar dirba New Holland ir Kubota traktoriai, kombainas Vector, yra visa būtina pašarų ruošimo technika.

Gyvulininkystės ūkis Jurgiui arčiau širdies negu augalininkystės todėl, kad darbas čia tolygesnis, nėra tokios didelės apkrovos vienu metu. Be to, esi mažiau priklausomas nuo orų, pajamos stabilesnės, pridėtinė vertė taip pat sukuriama didesnė. „Manau, kad prie ūkio esu pririštas ne daugiau nei biure visą dieną prie kompiuterio sėdintis ir po to dar spūstyse laiką gaištantis žmogus. Randu laiko ir šeimai, ir prie jūros nuvažiuoti“, – kalba Jurgis, su žmona ir dvynėmis dukromis gyvenantis Kretingoje. Iki ūkio tenka važiuoti 30 kilometrų.

Užtat tėvo gyvenamasis namas šalia fermos. „Patogu, kai darbo vieta šalia namų, ypač žiemą. Tačiau po darbo norėčiau labiau atsiriboti, nematyti fermos pro namų langus. Nes nežinau, kada baigiasi mano darbo valandos“, – juokiasi vieną produktyviausių šalies ūkių sukūręs Romaldas Karazinas.