Žirgų amžius ilgėja, todėl vis svarbesnė yra navikų diagnostika. Laboratoriniai tyrimai tampa kasdienybe, tai naudingas ir dažnai neinvazinis įrankis diagnozei nustatyti, ligai prognozuoti ir gydyti.

Nepaisant gerėjančios vaizdo diagnostikos ir gausesnės mokslinės informacijos, navikų diagnostika išlieka kaip vienas didžiausių iššūkių žirgų gydymo praktikoje.

Nespecifiniai simptomai (karščiavimas, anoreksija, edema, svorio kritimas ir elgsenos pokyčiai) gali būti daugelio ligų priežastis. Šiuo atveju laboratorinė diagnostika suteikia svarbios informacijos ir padeda nustatyti diagnozę.

Kepenų navikų diagnostika

Alfa-1-fetoproteinas. Jei įtariamas kepenų navikas (pvz., hepatoceliuliarinė karcinoma), galimas alfa1-fetoproteino (AFP) ištyrimas. AFP yra gliukoproteinas, fiziologiškai gaminamas perinatalinių kumeliukų organizme (iki 1,5 metų amžiaus), todėl jis yra fiziologiškai padidėjęs ir kumelingoms kumelėms. Didesnis šio proteino (baltymo) kiekis gali būti suaugusių ir nekumelingų kumelių kepenų naviko indikatorius: AFP gaminamas auglio kepenų ląstelėse, todėl yra aptinkamos didesnės koncentracijos serume.

Šarminė fosfatazė (AP). AP kepenų navikų diagnozei naudojama rečiau. Dažniau padidėjęs šio fermento aktyvumas aptinkamas kaulų čiulpų navikų atvejais (pvz., osteosarkomos), tačiau žirgams jie pasitaiko retai.

Granuliozinių ląstelių navikas

Antimiulerinis hormonas (AMH). Granuliozinių ląstelių navikai yra viena dažniausių kumelių auglių formų. Vienareikšmiškai diagnozuoti galima atliekant AMH tyrimą. AMH yra gliukoproteinas, darantis įtaką embriono lyties diferenciacijai; lytiškai subrendusių kumelių organizme gaminamas granuliozinėse ląstelėse per folikulogenezę, eržilų organizme – Sertoli ląstelėse sėklidėse. Todėl AMH tyrimas gali būti naudojamas ne vien navikų, bet ir kitų susirgimų diagnostikai.

Palyginti su inhibinu bei testosteronu, AMH tyrimas yra gerokai jautresnis, diagnozuojant granuliozinių ląstelių navikus. Paprastai tokios kumelės kliniškai yra acikliškos, turi žemą progesterono lygį (< 1 ng/ml), būdingas ultragarso vaizdas – unilateraliai padidėjusi kiaušidė. Kita kiaušidė dažniausiai būna ypač sumažėjusi.

Ne visada galima tiksliai diagnozuoti kiaušidės patologijas ultragarsiniu tyrimu, pavyzdžiui, kai yra kiaušidės hematoma, teratoma, cistadenoma. Šiuo atveju labai naudingas AMH tyrimas, nes gliukoproteinas gaminamas išskirtinai dideliais kiekiais vienalytėse granuliozinėse ląstelėse. Jei AMH tyrimas neaiškus, rekomenduojamas pakartotinis tyrimas po 3–4 mėnesių.

AMH tyrimas gali būti naudojamas ir nėštumui patvirtinti, nes šis baltymas, priešingai nei testosteronas ir inhibinas, išlieka stabilus net vėlyvuoju kumelingumo periodu.

Net normalaus ciklo atvejais AMH neturi žymių pokyčių, nes gaminamas išskirtinai kiaušidėse, o testosteronas yra gaminamas ir antinksčių žievėje. Senyvoms kumelėms (vyresnėms negu 20 metų) AMH reikšmės ima kristi, taip pat kaip ir folikulų rezervas.

Eržilams AMH tyrimas taip pat naudingas. Kriptorchizmui diagnozuoti AMH tyrimas yra gerokai pranašesnis už anksčiau naudotą estrono sulfatą ir testosteroną. AMH yra labai naudingas nuo amžiaus nepriklausantis sėklidžių audinio biomarkeris. Eržilai kriptorchai gali turėti labai žemas ir net žemiau normų intervalo siekiančias bazinio testosterono reikšmes, todėl šis rodiklis negali būti kaip vienintelis diagnostinis tyrimas, turėtų būti atliekamas ir hcG stimuliacijos testas, apimantis bazinę ir po stimuliacijos testo nustatomas reikšmes.

Dėl ilgo AMH pusamžio (1,5–2 dienos) AMH neturėtų būti tiriamas anksčiau negu 2 savaitės po kastracijos. Po šio periodo serumo koncentracijos tiek nukrinta, jog galima gauti patikimą rezultatą. Jei tai būtina, hcG stimuliacijos testas gali būti atliekamas ir nepraėjus 2 savaitėms, nes testosterono pusamžis yra trumpas – apytiksliai 60 minučių.

Žemos nekastruotų eržilų AMH reikšmės gali rodyti sėklidžių degeneraciją, jos gali būti ir dėl sezoniškumo (ruduo / žiema). Sėklidžių degeneracija būdinga vyresniems eržilams, tačiau žema AMH tyrimo reikšmė nieko nesako apie eržilo vaisingumą.

Priešingai – ypač aukšta AMH koncentracija kartu su klinikiniais simptomais gali būti Sertoli ląstelių naviko indikatorius, todėl toliau reikėtų atlikti histopatologinį tyrimą.

Limfomos diagnostika

Žirgų limfoma yra dažniausia piktybinio naviko forma, ji gali būt:

• gastrointestinalinė,
• odos,
• mediastinalinė,
• multicentrinė.

Dažnai neįmanoma paimti mėginio histopatologinei diagnozei (auksinis standartas), tai priklauso nuo lokalizacijos ir ligos stadijos. Vietoje to gali būti naudojamas naviko-proliferacijos markeris – timidino kinazė.

Timidino kinazė. Timidino kinazė jau naudojama žmonių medicinoje ir smulkių gyvūnų veterinarijoje diagnostikai, taip pat gydymo kontrolei ir prognozei įvertinti. Tai ląstelinis enzimas, atliekantis pagrindinę funkciją DNR sintezėje, kai nukleozidas timidinas inkorporuojamas į DNR. Koncentracija serume didėja, didėjant ląstelių dalijimosi greičiui.

Kadangi hemopoetinės ir limfatinės sistemų piktybinės ligos (limfoma, leukemija, daugybinė mieloma) yra ypač proliferatyvios, timidino kinazę galima vadinti proliferaciniu markeriu.

Ypač stiprūs uždegimai gali lemti minimalų timidino kinazės pakilimą, tai turėtų būti atmesta per diferencinę diagnozę, papildomai tiriant ūmios fazės proteinus. Tačiau neigiamas tyrimo rezultatas neatmeta navikinio susirgimo galimybės.

Atipiniai limfocitai. Limfoproliferatyvios neoplazijos atveju (limfoma, V stadija, limfominė leukemija) periferiniame kraujyje gali būti nustatyti atipiniai limfocitai. Šioje stadijoje dažnai randama leukocitozė su limfocitoze ir neutrofilija (mieloidinės leukemijos arba antrinio uždegimo atvejais).

Ore išdžiovinti, nudažyti citologinio tyrimo kraujo tepinėliai gali padėti nustatyti limfomą, jei įtariama tokia diagnozė ir jei aptinkamos neoplastinės ląstelės.

Citologijos tyrimui yra tinkami abdominaliniai ir torakaliniai aspiratai, taip pat ir plonos adatos aspiratai iš padidėjusių limfinių mazgų.

Srovės citometrija. Srovės citometrija naudojama siekiant klasifikuoti limfomą į B- arba T-ląstelių limfomą, atskirti limfoproliferatyvią ir mieloproliferatyvią leukemiją. Šis vadinamasis imunofenotipizavimas atranda ląstelės antigeno profilį, naudojant tam tikrus antikūnus, tai leidžia klasifikuoti ląsteles į T-padėjėjus, citotoksines T-ląsteles arba B-ląsteles

Srovės citometrijai gali būti naudojama:

• kraujas, paimtas į EDTA mėgintuvėlį;
• kaulų čiulpai;
• aspiratai iš krūtinės ertmės arba pilvo;
• plonos adatos aspiratai iš limfinių mazgų.

Kai limfomos diagnozė patvirtinama histologiškai, tipizavimas gali būti atliekamas imunohistochemiškai. Svarbu: jei įtariama limfoma, kartu su bendru kraujo tyrimu visada turi būti ištiriami ir klinikinės biochemijos parametrai.

Žirgams, sergantiems limfoma, dažnai pasireiškia anemija, trombocitopenija ir padaugėja ūmios fazės baltymų (fibrinogeno arba serumo-amiloido A (SAA).

Kiti laboratoriniai rodikliai

Ūmios fazės baltymai. Ūmios fazės baltymai, tokie kaip serumo amiloidas A (SAA) ir fibrinogenas, gali būti naudingi, siekiant įvertinti dažnai nepastebimo uždegimo stiprumą, taip pat ir gydymo efektyvumą.

Ūmios fazės baltymai gaminami dėl ūmios fazės reakcijos į uždegimą, ir tai nespecifinė, sisteminė reakcija į audinių pažeidimą, kurį sukelia infekcija (bakterinė, virusinė arba parazitinė), trauma arba neoplazija. Uždegiminių mediatorių išskyrimas, pavyzdžiui, prouždegiminių citokinų, stimuliuoja kepenis sintezuoti hepatocituose ūmios fazės baltymus ir sukelia vietinius ir sisteminius pokyčius. Ypač greitas (6–12 val.) ir galingas koncentracijos padidėjimas (100–1 000 kartų) matyti po stimuliacijos, tačiau lygiai toks pat greitas ir sumažėjimas (per 12 val.), kai jie eliminuojami.

• SAA yra labai jautrus ankstyvojo uždegimo markeris, kuris gali būti naudingas diagnozuojant, prognozuojant ir stebėjimo periodu.
• Fibrinogenas didėja gerokai lėčiau (per 24 val.) ir ne taip stipriai (1–2 kartus), savo maksimalią koncentraciją pasiekia po maždaug 48 val. Be to, fibrinogenas gali išlikti aukštas iki dviejų savaičių, todėl jis nėra toks jautrus ir naudingas gydymo kontrolei.

Serumo baltymų elektroforezė. Kitas labai pigus diagnostinis variantas, įtariant navikus, yra serumo baltymų elektroforezė. Monokloniniai pokyčiai, dažniausiai beta- arba gama-frakcijose, susidarę dėl plazminių ląstelių klonų specialių imunoglobulinų perteklinės gamybos, dažniausiai apibūdinami kaip limfoproliferatyvios ligos.

Paraneoplastiniai pokyčiai, kaip hiperkalcemija, taip pat gali būti naudingi diagnozuojant ligą.

Išvados

Taigi, klinikinėje laboratorinėje diagnostikoje yra įvairių labai jautrių biomarkerių, kurie tiek vieni, tiek ir kombinacijoje su kitais rodikliais, gali labai padėti diagnozuojant, įvertinant ligos prognozę, gydymą arba parenkant gydymą.