Joniškio r. ūkininkai Sonata ir Rimvydas Vasiliauskai penkiolika metų minimalizuoja žemės dirbimą ir taikomą technologiją vadina išmaniuoju žemės dirbimu. Pavargę galynėtis su gamta, nutarė kovą paversti bendryste ir padaryti taip, kad atgaivinta žemė pati išmaitintų augalus.

Tik nereikia apsigauti: iš pirmo žvilgsnio paprastoje žemės dirbimo filosofijoje slypi gilios mokslinės ir praktinės žinios. „Yra no-till, min-till, strip-till, o mes savo žemės dirbimo sistemą vadiname smart-till – išmaniuoju žemės dirbimu“, – sako Sonata ir Rimvydas Vasiliauskai.

Kaip žemė bus dirbama, lemia augalų, dirvožemio būklė, oro sąlygos, net tai, ar per javapjūtę laukas nesusimindė. Rapsus visada sėja tiesiogiai juostiniu būdu, pernai taip sėti pabandė ir pupas – pavyko. Kviečiams ir miežiams žemę tenka minimaliai pajudinti, nes laukai dar nėra visai paruošti tiesioginei sėjai: kadangi kviečiai mėgsta kietai atsigulti, minkštai užsikloti, tai jiems paruošiama antklodė – noraginiu skutikliu žemė įdirbama 5–8 cm gyliu.

„Perėjimas prie neariamosios žemdirbystės yra ilgas sisteminis darbas, kurio rezultatų negalima tikėtis nei po pirmų, nei po antrų metų. Mes sistemą kuriame penkiolika metų, kai perėmėme ūkį iš mano tėvelio“, – prisimena Sonata.

Pirmiausia ji, profesionali agronomė, perėjo visus laukus ir įvertino, kokiame gylyje guli užarti šiaudai – jie buvo atversti į viršų, kad suirtų. Tada po truputį mažino arimo gylį, kol perėjo prie skutimo – kad būtų galima suardyti arimo padą, skuto 20–25 cm gyliu, vėliau vis sekliau. „Kai ką jau galime sėti žemės visai nedirbdami – dirvožemio struktūrą sukuria mikroorganizmai, sliekai, posėliniai augalai. Sveikas dirvožemis – laimingi augalai“, – sako Rimvydas.

Jis patikina, kad perėjus prie tausojamosios žemdirbystės, laukuose dirbti teks mažiau, tačiau apskritai darbo daugės – daug laiko pareikalaus mokymasis, informacijos paieškos prie kompiuterio ir knygų. Sonata priduria, kad būtina dažniau išeiti į laukus, pakasioti, pačiupinėti, net pauostyti žemę – ji turi skaniai kvepėti šviežiais pievagrybiais.

Rimvydas palygina arimą su baltu lapu – užari ir vėl turi baltą lapą, kuriame gali piešti būsimą derlių. Bet sąsiuvinyje lapų vis mažėja... Dabar džiaugiamės, kad užauginame perteklinių grūdų ir juos galime eksportuoti, o mūsų vaikaičiams grūdus gali tekti pirkti. „Žemė turi nebylią civilizaciją, ten vyksta tikras gyvenimas: veikia komunikacijos, ryšiai, mainai. Pravažiavimas su plūgu suveikia kaip uraganas – visos nusistovėjusios struktūros sugriaunamos, išvartomos, ir vėl viską reikia atkurti iš naujo“, – griaunantį agresyvaus žemės dirbimo poveikį pabrėžia ūkininkas.

Dirvožemio sluoksnį jis siūlo įsivaizduoti kaip kempinę: agresyviais padargais sudraskius kapiliarus, kempinė nebegali atlikti savo funkcijos – dirvožemis nebesulaiko drėgmės. „Anksčiau per sausras žemė tiek suskeldėdavo, kad mobilusis telefonas galėdavo į plyšį įkristi, o dabar to nėra: dirvožemis išlieka purus. O kai palyja, nėra lipnumo: anksčiau ant batų prikibdavo tiek žemės, kad sunku būdavo koją atkelti, o dabar laukas amortizuoja, eini kaip per debesį“, – pasiektais rezultatais džiaugiasi pašnekovas.

Optimalus derlius pagal žemės galimybes

Vasiliauskų strategijos esmė – stengtis, kad pati žemė išmaitintų augalus. Ūkininkai jau pažengė tiek, kad naudoja beveik vien pirmines trąšas – kol augalas yra kaip kūdikis, jį reikia pamaitinti. O paskui geriau kuo mažiau prie augalo lįsti, jei, žinoma, žemė sveika.

„Esame skaičiavę, kad mūsų laukuose viename hektare gyvena apie 600 kg sliekų – tai tarsi laikytume po karvę kiekvienam hektarui! Įdarbinome bakterijas, kurias kažkada intensyviai dirbdami žemę buvome išnaikinę, jos padaro pusę darbo, todėl trąšų mums reikia gerokai mažiau negu ūkininkaujant tradiciškai. Jei derliaus siekiamybė būtų 4 t/ha, galėtume nieko nedaryti, bet iš tokio derliaus neišeina išgyventi“, – paaiškina Rimvydas.

Vasiliauskai siekia optimalių derlių, kiek leidžia jų dirbama žemė. Joniškio rajone žemės galimybės (bonitetas) yra geros, tačiau gerumą galima sukurti ir prastesnėse žemėse. Lygiai kaip ir galima nualinti derlingą dirvožemį – viską lemia darbo metodika. Ekonomikai ir eksportui labai gerai, kai kuliama po 10–12 t/ha kviečių, tačiau, eksportuodami grūdus, iš dalies eksportuojame ir humusą.

„Vienu metu susižavėjome skaitmenizacija, pasidarėme tręšimo planus kintama azoto norma, bet pamatėme, kad laukai kaip ir buvo margi, taip ir liko: viename lauko gale kūlėme 5, kitame – 7 t/ha. Pradėję naudoti azotą fiksuojančias bakterijas pajutome, kad jau nebereikia kintamos azoto trąšų normos. Žinoma, yra ūkininkų, kurie su kintamo tręšimo žemėlapiais pasiekia naudą ir išlygina laukus, bet tai be proto ilgas darbas“, – mano Sonata ir priduria, kad su trąšomis reikia elgtis kaip su vaistais – maži kiekiai padeda, o dideli gali apnuodyti.

Pavargo nuo beprasmės kovos

Pradėję ūkininkauti Vasiliauskai pastebėjo, kad nesvarbu, kiek dirba, derliai nedidėja, o pelno lieka vis mažiau. Technikos, chemijos, trąšų pardavėjai savo dedamosios dalies nemažina, o žemdirbio sąnaudos auga, darbuotojų atlyginimai kyla. Keisti mąstymą paskatino du pagrindiniai spyriai – negerėjantys ekonominiai veiklos rezultatai ir nesibaigianti kova su gamta.

„Naujos trąšos, pesticidai, padargai – viskas nukreipta į kovą su gamta. Be atvangos kovojame, o rezultatų nėra, tą kovą pralaimime – gamta nuolat priešinasi žemdirbio veiklai piktžolėmis, ligomis, kenkėjais. Užuot kovoję, pabandėme susidraugauti su gamta. Žaliasis ES kursas privers tai daryti visus žemdirbius, o mes jau dabar atitinkame ateities reikalavimus – dirvožemis sveikas, trąšų ir pesticidų kiekiai sumažinti. Gal ir per drąsu būtų teigti, kad pesticidų sumažinome 50 proc., bet 30 proc. tai tikrai“, – sako Rimvydas.

Ūkyje atliekami tik tiksliniai purškimai augalų apsaugos produktais. „Dabar jau galima gana tiksliai numatyti oro sąlygas, vertiname situaciją konkrečiame lauke, naudojamės IKMIS sistema. Aišku, neužleidžiame tiek, kad jau visas laukas sirgtų ar būtų apniktas kenkėjų, bet profilaktiškai nepurškiame“, – paaiškina Sonata.

Žaladariai puikiai jaučia, kurių augalų silpnas imunitetas, o stiprių augalų nepuola nei ligos, nei kenkėjai. Vasiliauskai kviečių jau ketveri metai nepurškia jokiais insekticidais, rapsus nuo rapsinių žiedinukų nupurkšti užtenka vieną kartą, kai būna masinis kenkėjų antplūdis.

Svarbu ištverti kritinį laiką

Bendraminčiai ūkininkai, pasukę tausaus žemės dirbimo kryptimi, prieš gerus metus įkūrė Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės asociaciją, kur buriasi ir patyrę, ir vos pirmus žingsnius žengiantys neariminės žemdirbystės entuziastai. „Esame kito tikėjimo. Mūsų dar nedaug, bet mūsų balsas girdimas. Dabar jau lengviau, nes ir LAMMC Žemdirbystės instituto, ir Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos specialistai turi sukaupę žinių, bendradarbiauja su užsieniu ir gauna informacijos kur kas daugiau, negu jos buvo galima rasti prieš kelerius metus“, – patikina Vasiliauskai.

„Ne vienas žemdirbys, nuėjęs sunkiausią kelio dalį – be arimo išdirbęs 3 metus, palūžta ir sugrįžta prie plūgo. Treti metai būna kritiniai, tą pajutome ir savo kailiu – išgąsdina kieta žemė, sumažėjęs derlius, o galvoje nuolat kirba mintis, kad darai nesąmonę. Arba eini toliau ir pagaliau pajunti pagerėjimą, arba neišlaiko nervai ir pradedi arti. Pastaruoju atveju vėl sugaištami treji metai, kol derliai sugrįžta į senąsias vėžes, nes sveikas ir derlingas viršutinis dirvožemio sluoksnis ariant užverčiamas. Kolegas raginame jokiu būdu nemesti pasirinkto kelio, iškentėti tą sunkiausią momentą ir eiti toliau – jau ketvirtais metais viskas pradeda gerėti‘, – patikina Vasiliauskai.

Ūkininkai turi sukaupę tiek žinių, kad ir patys galėtų būti geidžiami lektoriai, bet, pasak Rimvydo, mokyti kitus yra labai nedėkingas dalykas. Žmonės dažnai nesugeba suvokti visumos, išgirsta tik tai, ką nori girdėti, o paskui daro klaidas, už kurių padarinius kaltę nori suversti mokytojui.

Kai žemdirbys nusprendžia pereiti į neariminę žemdirbystę, pirma jo mintis būna pirkti sėjamąją. Tačiau sėjamoji reikalinga tik tada, kai jau sutvarkytas dirvožemis. „Pirmas žingsnis yra pakeisti mąstymą, antras – sutvarkyti dirvožemį, trečias – įsigyti technikos“, – pokyčių seką vardija Sonata.

Pirma rekomendacija pradedančiajam – sutvarkyti melioraciją. Mat jei laukas išdžiūsta netolygiai, šlapiose vietose sunki technika suspaudžia žemę, ir tokioje dirvoje gyvybės nebus. Tik kai lauke tvarkinga melioracija, galima pradėti mažinti dirvos dirbimo gylį.

Dirvožemio sveikatą rodo jo konsistencija

Sonata siūlo prisiminti miško žemę, kuri yra natūralios tvarkos pavyzdys: rudenį lapai nukrenta ir savaime suyra, o žemė išlieka derlinga ir puri. Arba galima palyginti daug metų dirbamo lauko dirvą su žeme, iškasta iš griovio kranto to paties lauko pakraštyje. Skirtumas toks, tarsi viena žemė būtų iš Marso, o kita – iš Veneros. Griovyje žemė bus geresnė, puresnė, turinti daugiau oro ir augalų šaknų, kvepianti.

Sveikas dirvožemis yra varškės konsistencijos, kurią sukurti padeda ir mikroorganizmai. Grybiniai mikroorganizmai išskiria globuliną, kuris leidžia formuoti struktūringą dirvožemį – vizualiai tai atrodo kaip varškė. Jei dirva verčiasi kaip betono gabalas, tai apie mikroorganizmus joje nėra ko kalbėti. Tada prasideda auginimas hidroponikos pagrindais: jei tik dangus užsuka lietaus kranelius, augalai maisto medžiagų nepasiima.

„Mikroorganizmų preparatus naudojame jau ketvirtus metus. Pirmi treji metai buvo skirti dirvožemiui atgaivinti, o šiemet jau turėtų pasijusti teigiama jų įtaka, gal net mažinti kiekius galėsime“, – paaiškina Sonata. Kokius mikroorganizmų preparatus rinktis ir kaip juos naudoti, Vasiliauskai tariasi su agronomu, agroekosistemų specialistu Vytautu Brijūnu. Mikroorganizmų preparatai paprastai purškiami tada, kai augalai dar neuždengę žemės – po nukūlimo, prieš sėją.

Dirvožemyje glūdi dideli kiekiai netirpaus fosforo, kurio augalai nesugeba pasisavinti, tačiau yra bakterijų, kurios neprieinamos formos fosforą paverčia prieinamomis. „Toks ir pasirinkimas: arba tręšk daugiau ir toliau plukdyk išplautas trąšas į Baltijos jūrą, arba įdarbink bakterijas ir padaryk taip, kad augalai pasiimtų dirvoje esantį fosforą“, – sako Rimvydas.

Žemdirbio darbas – iš pašaukimo

„Yra trys profesijos iš pašaukimo: mokytojo, gydytojo ir ūkininko. Jei nejauti meilės žemei, tai geriau ūkininku nebūk“, – įsitikinusi Sonata. Ūkyje ji užsiima agronomija, o Rimvydas – darbų organizavimu. „Sonata supranta augalų kalbą – lauke pasikalba ir jau žino, ko trūksta“, – žmonos gebėjimus giria Rimvydas.

Turėti patyrusį agronomą šeimoje – tikra sėkmė. Sonatos nuomone, agronomas turi būti ne tik profesionalus, bet ir labai kūrybiškas, mokėti suderinti daugybę veiksnių, kurių visuma ir lemia rezultatą.

Sonata ir Rimvydas pradėjo ūkininkauti nuo 400 ha, tiek pat dirba ir dabar, prabėgus penkiolikai metų. Ūkininkai patikina, kad jų pasirinkta kryptis – į kokybę, o ne į kiekybę: siekiama sutvarkyti turimą žemę ir gauti iš jos optimalų pelną.

Vyresnysis sūnus Martynas irgi pasuko ūkininko keliu – dabar dirba 250 ha. Vyresnėlio pasirinkimas tėvus pradžiugino ir nė kiek nenustebino – Martynui nuo mažens patiko žemės ūkis, o traktorių valdyti išmoko nuo 12 metų amžiaus. Jaunesnysis sūnus Paulius tarnauja savanoriu Oro gynybos batalione ir jaučiasi ten atradęs save. „Jam žemės ūkio net nesiūlėme, bet Paulius netikėtai mus nustebino – pats sugalvojo ir pasisodino 2 ha lazdynų. Dabar lauksime riešutų derliaus“, – šypsosi Sonata ir Rimvydas Vasiliauskai.