Straipsnio pavadinimas tarsi bylotų, kad jame pateiktos rekomendacijos galioja tik iki gegužės 31-osios. Taip nėra. Rekomendacijos tinka iki birželio vidurio. Mat iki šio laikotarpio baigia žydėti visų rūšių žiemkenčiai ir prasideda vasarojaus ruošimasis šiam procesui. Tad kokia yra augalų mineralinės mitybos teorija ir tręšimo praktika pavasarį?

Lauko augalų sausųjų medžiagų didžioji dalis (92–94 proc.) yra sukurta iš anglies dioksido (C₂O) ir vandens molekulių (H₂O) per fotosintezės procesą. Vykstant šiam procesui iš mažai energijos turinčių medžiagų – anglies dioksido ir vandens – veikiant saulės energijai, sintetinamas daug energijos turintis angliavandenis gliukozė.

Gliukozė yra pradinis organinis junginys tęstis visoms biocheminėms reakcijoms, kurios ir sukuria augalą. Augalų sausojoje biomasėje yra tik 6–8 proc. mineralinių elementų, kuriuos augalai pasisavina iš dirvožemio ir mineralinių ar organinių trąšų. Tačiau be jų augalai neaugtų, nes būtent mineraliniai elementai (makro- ir mikro-) nulemia augalo augimą (biomasės kaupimą) ir vystymąsi.

Mikroelementai tampa sudėtine įvairiausių fermentų ir hormonų centrine dalimi. Anglies dioksidas patenka į lapą iš atmosferos, vandenilis susidaro fotosintezės šviesos fazėje skaidantis vandeniui. Energijos šaltinio kaupiklis yra adenozintrifosfatas (ATP), kuris susintetinamas fotosintezės šviesos fazėje. Kartu su fotosintezės procesu, vykstančiu saulės šviesoje ir tamsoje, augale vyksta įvairios biocheminės reakcijos, kurių metu sintetinami įvairūs organiniai junginiai.

Šioms reakcijoms vykti reikia energijos, vandens ir „žaliavinių“ mineralinių elementų. Pirminis energijos šaltinis yra saulės energija. Kvėpavimo procese oksiduojantis organinėms medžiagoms, išsiskiria vidinė energija, kurios dalis (30– 40 proc.) kaip šiluma išspinduliuojama į aplinką. Nevirtusi šiluma energija augale kaupiasi, juda ir gali būti naudojama įvairioms reakcijoms. Pagrindinis junginys, kuriame sukaupiama rezervinė energija, yra adenozintrifosfatas – ATP.

Makroelementų charakteristika

Augalų mineraliniai maistiniai elementai skirstomi į dvi grupes: makroelementus ir mikroelementus. Kiekviena metalo rūšis turi savo paskirtį tolesnėje medžiagų apykaitoje. Makroelementai dar skirstomi į du pogrupius: pagrindiniai ir antriniai. Pagrindiniams maistiniams elementams priklauso azotas, fosforas ir kalis, o antriniams – siera, magnis, kalcis. Pirmiau aptarsime makroelementų reikšmę augalų augimui, vystymuisi ir brandai.

Azotas

Azotas yra svarbiausias ir efektyviausias mineralinės augalų mitybos elementas. Jis yra pagrindinis baltymų, amino- ir nukleininių rūgščių, fermentų ir kofermentų augaluose sudėtinė dalis. Dirvožemiuose, esant azoto deficitui, ne tik stipriai sulėtėja augalų augimas, bet susilpnėja ir kitų mineralinių elementų pasisavinimas.

Auginant augalus pagal intensyviąsias technologijas 1 kg azoto padidina derlių štai tiek kilogramų:

• žieminių kviečių – 20–30,
• vasarinių kviečių – 15–25,
• vasarinių miežių – 12–20,
• žieminių rapsų – 12,5–15,
• vasarinių rapsų – 10–15,
• kukurūzų (grūdų) – 30–40,
• cukrinių runkelių – 175–200,
• bulvių – 115–135.

Mažėjant fosforo, kalio, sieros ir mikroelementų tręšimo normoms, gerokai mažėja ir azoto efektyvumo parametrai. Azotas daro didelę įtaką ir dirvožemių mikroflorai bei mikroorganizmams, kurių pirminis maistas yra augalinės kilmės atliekos: šiaudai, ražienos, šaknys, organinės išskyros iš šaknų ir kt.

Fosforas

Šio elemento reikšmė augalų augimui ir vystymuisi yra net įvairesnė negu azoto. Tiesa, fosforo nėra baltymuose, tačiau jo yra beveik visuose biologiškai svarbiausiuose junginiuose tiek genetinėse struktūrose, tiek kai kuriuose fermentuose ir aktyviosiose rūgštyse, kurios dalyvauja fotosintezės, kvėpavimo, energiniuose ir kituose procesuose.

Nors fosforo kiekiai augalų biomasėje beveik du kartus mažesni negu azoto, tačiau jo daug yra ląstelių branduoliuose, kurie yra atsakingi už jų dauginimąsi. Būtent fosforas nulemia miglinių javų krūmijimąsi, kopūstinių augalų produktyvųjį šakojimąsi, žiedynų gemalinių užuomazgų formavimosi kiekinius ir kokybinius parametrus.

Fosforas skatina kitų mineralinių elementų pasisavinimą ir gerina jų veikos augale efektyvumą. Yra nustatyta, kad, augalus auginant pagal intensyvias technologijas, 1 kg fosforo padidina derlių štai tiek kilogramų:

• žieminių kviečių – 12–18,
• vasarinių kviečių – 10–15,
• vasarinių miežių – 10–14,
• žieminių rapsų – 12–12,5,
• vasarinių rapsų – 8–12,5,
• kukurūzų (grūdų) – 20–30,
• cukrinių runkelių – 125–175,
• bulvių – 95–110.

Mažėjant azoto, kalio, kalcio, magnio ir mikroelementų tręšimo normoms, gerokai mažėja ir fosforo efektyvumo parametrai.

Fosforas yra svarbus ir dirvožemyje vykstančiuose biocheminiuose procesuose, skatina mikroorganizmų veiklą. Daugiau fosforo turinčiuose dirvožemiuose būna ir geresnė jų struktūra.

Kalis

Kalio nėra organiniuose junginiuose, tačiau jis aktyviai dalyvauja medžiagų apykaitoje ir jų biosintezėje. Jis ypač svarbus vandens ir maistinių elementų apykaitoje tarp šaknų ir antžeminės augalų dalies. Kalis skatina cukrų paskirstymą po atskiras augalo dalis, būtent ten, kur jis labiausiai reikalingas. Šis elementas stimuliuoja NH4 junginių įtraukimą į medžiagų apykaitą. Priešingu atveju augaluose gali susikaupti per didelė NH4 jonų koncentracija, kuri yra kenksminga biologiniams procesams audiniuose.

Didesni fosforo kiekiai kaupiasi generatyviniuose organuose, o kalio daugiau susikaupia augalų stiebuose ir lapuose. Be kalio augalai paprasčiausiai neauga, o kai jo trūksta, mažėja kitų maistinių elementų efektyvumas.

Magnis

Šis makroelementas yra vienas iš svarbiausių chlorofilo sudėtinių dalių, o kartu yra svarbus fotosintezės procese. Magnis aktyviai dalyvauja ir kitose augimo bei vystymosi funkcijose. Jis didina pasėlių atsparumą išgulimui, gerina derliaus kokybę ir saugo ją trumpo laikymo metu. Magnio trąšos yra reikalingos beveik visų kultūrinių augalų augimui ir jo efektyvumas derlių dydžiams beveik prilygsta kalio efektyvumui.

Siera

Šis makroelementas aktyviai dalyvauja beveik visuose augalų fiziologiniuose procesuose. Siera įeina į didelės dalies fermentų sudėtį, o sieros turinčios aminorūgštys yra nepakeičiamos kitomis žmonių ir gyvulių mityboje. Sieros reikšmę augalams taip pat sunku pervertinti. Tik vieniems augalams ji labiau svarbi, o kitiems – mažiau. Lietuvos sąlygomis į tręšimą sieros trąšomis geriausiai reaguoja rapsai, rapsukai, cukriniai runkeliai ir iš dalies ankštiniai javai. Migliniams javams sieros reikia daug mažiau, tačiau be jos jie taip pat negali augti.

Mikroelementų reikšmė augalų augimui ir derliui

Šių elementų augalų biomasėje randama šimtais (geležis) arba tūkstančiais (kiti mikroelementai) kartų mažiau negu azoto, fosforo ar kalio, tačiau jų reikšmė augalų augimui ir vystymuisi yra ne mažesnė negu makroelementų.

Atskiruose Lietuvos regionuose arba net vieno ūkio mastu dirvožemiai gali būti labai skirtingi ir juose yra labai skirtingos sąlygos augalams augti ir skirtingi mineralinių maistinių elementų kiekiai. Tačiau didesnė pusė Lietuvos dirvožemių turi pakankamai arba beveik pakankamai mikroelementų.

Aptarsime dažniausiai augalininkystės veikloje naudojamus mikroelementus: borą, varį, manganą, cinką, geležį ir molibdeną.

Boras

Boro yra beveik visuose gyvuose organizmuose, tarp jų ir augaluose. Jo randama visuose augalo dalyse – šaknyse, stiebuose, lapuose, žieduose ir vaisiuose. Daugiau boro randama cukriniuose ir pašariniuose runkeliuose, ankštinėse žolėse ir ankštiniuose javuose, linuose, rapsuose, bulvėse ir kt. Mažiau boro yra migliniuose javuose.

Boras skatina oksidacijos ir redukcijos fermentų aktyvumą, nukleininių rūgščių sintezę, aktyvina kvėpavimo procesą, skatina augalo organų diferenciaciją ir ypač žiedynų ir atskirų žiedų formavimąsi, lemia žiedadulkių gyvybingumą ir apsivaisinimo procesą, sėklų (grūdų) augimą.

Be to, boras turi įtakos augalų gebėjimui pasisavinti kalį bei kalcį, spartina cukrų apykaitą augale (iš lapų į šaknis), didina augalų atsparumą ligoms. Tačiau pats boras augale iš vieno organo į kitą nepereina. Dėl to per sausras, kai šaknys nesugeba pasisavinti iš dirvožemio boro, naujai susiformavusiems augalo ūgliams ar žiedynams jo pritrūksta. Tokiais atvejais būtinas tręšimas boru per lapus, nes augalams šio elemento reikia per visą jų vegetacijos periodą, ir jo trūkumas bet kuriuo augimo tarpsniu gali sukelti augalų vystymosi sutrikimus ir ligas. Tokiais atvejais pasėlius tręšiame per lapus boro trąšomis. Mažo boringumo (< 0,3–0,5 mg/kg) arba šarminguose dirvožemiuose ir per sausras boro trąšos būna efektyvios visų rūšių pasėliuose.

Manganas

Šis elementas dalyvauja oksidacijos ir redukcijos reakcijose, skatina oksidazių aktyvumą, stimuliuoja azoto redukciją iki amoniako ir iš dalies amoniakinio azoto oksidaciją iki nitratų. Dalyvauja žiedo organų diferenciacijoje ir apsivaisinimo procese. Skatina chlorofilo sintezę ir jo funkciją. Kai trūksta mangano, augalų lapai šviesėja (bąla). Avižos suserga dryžlige, o cukriniai runkeliai – geltlige. Sumažėja baltymų, askorbo rūgšties ir kitų biologiškai aktyvių junginių sintezė. Mangano daugiau randama runkeliuose, rapsuose, javuose. Migliniuose javuose mangano yra daugiau negu ankštiniuose.

Cinkas

Cinko fiziologinis vaidmuo augalų organizmuose yra labai įvairus. Cinkas turi didelę įtaką oksidacijos-redukcijos reakcijoms. Daugiausia aktyvina redukcinius procesus ir tuo skiriasi nuo mangano ir vario, skatinančių oksidaciją. Įeina į peroksidazės, katalazės, oksidazės, polifenoloksidazės ir kitų fermentų sudėtį. Kai trūksta cinko, sutrinka augalų kvėpavimas ir baltymų sintezė, tada lėtėja augalų augimas. Cinkas padidina augalų atsparumą sausroms, karščiams ir šalčiams. Jo trūkumui labai jautrūs kukurūzai, linai, migliniai bei ankštiniai javai.

Geležis

Geležis yra vienas iš svarbiausių elementų augalų metabolizme. Ji labai įvairi, nes yra įvairių fermentų, skatinančių chlorofilo susidarymą, katalazės, peroksidazės, citochromoksidazės sudedamoji dalis. Geležis svarbi oksidacijos ir redukcijos reakcijose. Kai trūksta geležies, augalų lapuose susidaro mažiau auksinų ir chlorofilo, lėtėja augimas, ant pačių jauniausių lapų pasireiškia chlorozė. Varpiniai javai iš dirvožemio geležies paima 1,5 kg/ha, pupiniai – 2,2, cukriniai runkeliai ir bulvės – iki 12 kg/ha. Didžiausias geležies kiekis randamas augalų šaknyse, lapuose, stiebuose ir tik nedidelis – grūduose. Geležis nejudri, iš senų apmirusių lapų į jaunus nepereina.

Varis

Varis aktyvina chlorofilo susidarymą ir sulaiko jo irimą. Baltymai, jungdamiesi su chlorofilu, sudaro chloroplastiną, kuris ardymo veiksniams atsparesnis negu laisvas chlorofilas. Varis dalyvauja kvėpavime, nes jis įeina į kelių kvėpavimo fermentų sudėtį (polifenoksidazės arba tirozinazės, laktazės ir askorboksidazės). Jis didina augalų atsparumą grybinėms ir bakterinėms ligoms. Varinguose ir didelio varingumo dirvožemiuose augalų tręšti šio elemento trąšomis nereikia. Vario trąšos mineraliniuose dirvožemiuose efektyviausios, kai judriojo vario yra mažiau negu 3 mg/kg, pelkiniuose – mažiau negu 5 mg/kg.

Molibdenas

Molibdeno yra kai kurių fermentų sudėtyje (aldehidoksidazės, hidrogenazės ir nitratoreduktazės). Molibdenas yra būtinas gumbelinėms bakterijoms, fiksuojančioms azotą. Azotas gumbelinėse bakterijose fiksuojamas tik tada, kai dirvožemyje yra tam tikras kiekis molibdeno. Jis būtinas ne tik bakterijoms Azotobacter chroococcum, bet ir kitoms Azotobacter rūšims ir anaerobinėms bakterijoms Clostridium.

Didžiausią įtaką molibdenas turi pupiniams augalams. Skirtingai negu kiti mikroelementai, molibdenas augaluose gali kauptis pakankamai dideliais kiekiais, nesukeldamas toksinio poveikio.

Molibdeno trąšos efektyviausios dirvožemiuose, turinčiuose ne daugiau kaip 0,2 mg/kg judriojo molibdeno, o dirvožemiuose, turinčiuose daugiau kaip 0,4 mg/kg molibdeno, jos beveik neturi įtakos derliui.

Mineralinių trąšų efektyvumas

Lietuvos ūkiuose Lietuvoje darytų paprastų vienmečių lauko bandymų duomenys rodo, kad jau pirmaisiais tręšimo metais aukščiausias (pelno dydžiu) trąšų atsipirkimas gaunamas bulvių, cukrinių runkelių ir žieminių rapsų pasėliuose.

Nedaug tręšimo ekonominio efektyvumo požiūriu atsilieka žieminių ir vasarinių kviečių, kukurūzų, pupų, žirnių, hibridinių veislių žieminių miežių ir vasarinių rapsų pasėliuose.

Vidutinis trąšų efektyvumas būna žieminiuose ir vasariniuose kvietrugiuose, žieminiuose ir vasariniuose miežiuose, hibridinių veislių žieminiuose rugiuose, daugiametėse žolėse, kultūrinėse pievose.

Mažą ekonominį efektyvumą mineralinės trąšos turi avižų, grikių, lubinų, natūralių pievų ir ganyklų laukuose.

Trąšų normos taip pat yra didesnės tų rūšių pasėliuose, kuriuose trąšos sukuria didesnį pelną.

Šių metų pavasarinis tręšimas

Nors šis pavasaris nebuvo toks ankstyvas kaip 2020 metais, tačiau ir šiais metais kai kuriuose laukuose žiemkenčių tręšimas prasidėjo dar kovo viduryje, o kovo pabaigoje lengvesnėse žemėse prasidėjo vasarinių javų sėja, kartu su ja ir priešsėjinis tręšimas. Žinoma, sėjos ir tręšimo apimtys (tempai) šį pavasarį buvo šiek tiek mažesni negu 2020 m., o štai vidutinės tręšimo normos mažai skyrėsi nuo buvusių praėjusiais metais.

Mūsų nuomone, tręšimas fosforo trąšomis, ypač per balandžio sėją, buvo intensyvesnis, nors tręšimo normų apskaičiavimo metodikos beveik nepasikeitė, išskyrus ūkius, kurie perėjo į tiksliosios žemdirbystės sistemą.

Vyraujantis trąšų normų dydžių nustatymo būdas taip ir liko balansinis metodas. Siūlome ir kitiems ūkiams išbandyti moderniąsias auginimo technologijas. Pateikiame tris pagalbines lenteles, kuriose rasite tręšimo normoms apskaičiuoti reikalingos informacijos.