Artėjant vasarai, daržininkai su siaubu vėl laukia invazinių šliužų antplūdžio. Kokie tai gyviai ir kodėl jie taip niokoja mūsų sodus, laukus ir daržus? O gal po palyginti šaltos žiemos šie įkyrūs kenkėjai išnyko?

Lietuva nėra luzitaninių arionų (Arion vulgaris, anksčiau vadinti Arion lusitanicus) natūrali tėvynė. Ilgą laiką manyta, kad jie kilo iš Luzitanijos srities Pirėnų pusiasalyje. Todėl ir gavo tokį pavadinimą. Bet nauji genetiniai tyrimai parodė, kad jų kilmės vieta greičiausiai yra Prancūzijoje. Nustatyta, kad ten jų buvo dar prieš paskutinį ledynmetį. O praėjusiame amžiuje šie šliužai pradėjo plisti Europoje.

Greičiausiai jie atkeliavo dėl žmogaus veiklos, nors ir sunku spėlioti, ar buvo atvežti tiesiai, ar iš trečiosios šalies. Tokia prielaida taip pat visai logiška, nes importuojame daržoves, gėles, sodinukus iš įvairių Europos valstybių, į kurias kartu su prekėmis galėjo atkeliauti ir šliužai. Tikrai negalima teigti, kad jie atvežti specialiai – tikriausiai šliužai buvo atsitiktinai prie ko nors prikibę ir taip atkeliavo iki Lietuvos.

Bet net ir nustačius, kaip šie gyviai pateko, o gal vis dar ir toliau patenka į Lietuvą, situacijos tai nekeičia – jie jau įsitvirtino Lietuvoje ir sėkmingai bei gausiai čia dauginasi.

Todėl kovoti su invazinėmis rūšimis reikia patiems augintojams, tai daryti įpareigoja ir valstybė. Tokių atvejų Lietuvoje išties esama, turbūt geriausiai žinoma invazinė rūšis, tiesa – atstovaujanti augalų pasauliui, yra Sosnovskio barščiai. Jiems naikinti kasmet skiriama lėšų. Invazinės rūšys naikinamos ne šiaip sau, o todėl, kad jos kenkia mūsų gamtai ir žmonėms. Sosnovskio barščius naikiname, nes jie pavojingi žmogaus sveikatai.

Invazinius šliužus turime naikinti todėl, kad jie yra tiesioginiai žmogaus konkurentai dėl maisto šaltinio. Jie maitinasi tuo pačiu, ką mes auginame soduose ir daržuose. Invaziniai šliužai puikiai prisitaikė prie žmogaus sukurtos dirbtinės aplinkos ir mėgaujasi mūsų derliumi. Be to, luzitaniniai arionai paveikia vietines ekosistemas, nes išplinta šalia gyvenviečių esančiuose parkuose ir miškuose. Yra pastebėta, kad natūraliose vietose jie išstumia vietinius moliuskus.

Suaugęs luzitaninis arionas yra didelis (7–15 cm ilgio, sveria iki 30 g), vienspalvis – oranžinis arba rusvas. Jaunikliai turi ryškias, tamsias juostas kūno šonuose ir lyros formos piešinį priekinėje nugaros dalyje. Čiuopikliai visada juodi. Luzitaninių arionų jaunikliai su jiems būdingais dryžiais paprastai aptinkami tik pavasarį – balandį ir gegužę, o suaugę vienspalviai šliužai – nuo pavasario iki spalio.

Luzitaniniai arionai Lietuvoje poruojasi nuo liepos iki rugsėjo. Tai yra hermafroditiniai organizmai, kiekvienas individas turi ir vyriškus, ir moteriškus dauginimosi organus. Todėl po poravimosi abu partneriai yra apvaisinami ir abu deda kiaušinius praėjus dviem savaitėms po poravimosi. Kiaušiniai balti, rutulio formos, 4 mm skersmens.

Suaugę šliužai nugaišta lapkritį, jų gyvenimas trunka vienerius metus. Jaunikliai išsirita rugsėjį–lapkritį, praėjus dviem savaitėms po kiaušinių padėjimo. Rudenį išsiritę jaunikliai žiemoja slėptuvėse po augalais ir žemėje, beveik nesimaitina. Pavasarį, atšilus orui, jaunikliai išlenda iš slėptuvių ir pradeda intensyviai maitintis.

Invazinių šliužų naikinimo būdai

Turbūt vienas efektyviausių būdų naikinti šiuos šliužus – sode ar darže rinkti rankomis, o po to naikinti. Tik labai svarbu tai daryti kasdien ir kruopščiai, ypač atidžiai apžiūrint tuos plotus, kuriuos jie labiausiai mėgsta. Šie šliužai labai mėgsta slėptis nuo tiesioginės saulės, nes neturi apsaugančios kriauklės – tai žinant lengviau aptikti jų slėptuves.

Reikia nuodugniai patikrinti komposto krūvas, nenušienautus žolynus, įvairius tarpus, plyšius. Rekomenduojama pakelti ant žemės esančius daiktus, pavyzdžiui, dėžes, vandens talpyklas, lentas, nes po jais taip pat dažnai slepiasi invaziniai šliužai.

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkai tyrė jų cheminio naikinimo galimybes. Nagrinėtas augalinio ekstrakto su glikozidais saponinais poveikis šliužams.

Paaiškėjo, kad ši medžiaga yra nuodinga šliužams, efektyviau veikia, kai temperatūra žema, yra nuodingesnė suaugusiems šliužams nei jaunikliams, bet darnuodingesnė sliekams, todėl šios priemonės negalėtume vadinti saugia aplinkai.

Cheminiai moliuskocidai, šiuo metu esantys prekyboje, sumažina šliužų žalą augalams, bet gali pakenkti kitiems gyviams, paukščiams, todėl sodybų daržuose ir soduose jų naudoti tikrai nerekomenduojama. Verčiau nepatingėti kasdien surankioti invazinius šliužus, o paskui juos sunaikinti taip, kaip jums atrodo priimtiniausia. Be to, mažus plotus nuo šliužų gana sėkmingai apsaugo ant tvorelių ar vazonų klijuojama varinė juostelė.

Žmogaus veikla, deja, vienoms rūšims – šiuo atveju invaziniams šliužams – smarkiai gelbsti, kitoms – smarkiai kenkia. Mūsų šalyje dėl žmogaus veiklos sumažėjo rupūžių, kurmių, ežių, žalčių ir kitų gyvūnų, kurie galėtų maitintis šliužais. Mažėjant natūralių priešų, invaziniai šliužai plinta vis labiau.

Stebinantys gebėjimai įsitvirtinti

Invazinės rūšies įsitvirtinimo tam tikroje vietovėje sėkmės paslaptis ir yra ta, kad jos neišnaikino kitos rūšys. Vadinasi, jei šliužai tapo mūsų ekosistemos dalimi, jų neišnaikino ir neišnaikins kitos rūšys.

Dar viena priežastis, kodėl vietinės rūšys nesunaikino invazinių šliužų – jos mieliau renkasi vietinius šliužus ar kitą įprastinį maistą. Manoma, kad luzitaniniai arionai mūsų šalies rūšims yra nepatrauklūs ir todėl, kad išskiria atbaidančias gleives.

Tiesa, žinoma, kad šiuos šliužus noriai lesa Indijos (bėgikės) antys. Jos yra puikios savo gyvenamosios aplinkos sanitarės, nes maitinasi sraigėmis, varlėmis, šliužais, karkvabaliais. Lietuvoje yra žmonių, laikančių šias antis savo sodybose kaip apsaugą nuo šliužų. Vietiniai mūsų šalies paukščiai, kiek žinoma, šiais šliužais nesimaitina.

Net žvelgiant į pastarųjų dešimtmečių žiemas, oro temperatūros, vyravusios 2019–2020 m. žiemą, buvo išties aukštos, ir tai turėjo įtakos gamtos virsmams. Invazinių šliužų populiacijai tokie orai tapo tikra dovana. Po neįprastai šiltos žiemos daug šliužų jauniklių išgyveno, todėl praėjusią vasarą jų knibždėte knibždėjo mūsų soduose ir daržuose.

Tačiau šių metų žiemą, ypač kai kuriais laikotarpiais, ištiko kelerius metus nematyti orai – stiprus šaltis, trunkantis gana ilgą laiką. Turbūt ne vienam sodininkui ar daržininkui kilo viltis – galbūt šliužai iššalo ir nebereikės kovoti su jų antplūdžiais?

Deja, labiausiai tikėtina versija, kad sniegas ne tik šliužus, bet ir nemažai kitų kenksmingų gyvių apsaugojo nuo sušalimo. Šliužų slėptuves šią žiemą užklojęs sniegas tapo tam tikru „šildytuvu“, neleidusiu šaltam orui skverbtis į jų buveines. Todėl tikėtis, kad šią vasarą nesulauksime invazinių šliužų antplūdžio, būtų naivu.

Atrodo, invaziniai šliužai dėl jų vislumo ir tinkamų sąlygų Lietuvoje įsitvirtino ilgam. Jei jų nenaikins žmonės, ši rūšis ir toliau sėkmingai gyvuos mūsų šalyje. Atrodo, kad dabartinis Lietuvos klimatas jiems patinka net labiau nei Vakarų Europos, kur dėl klimato kaitos vasaros tampa vis sausesnės ir karštesnės. Augalų, kuriais invaziniai šliužai gali maitintis, tikrai netrūksta, o šiltos arba snieguotos žiemos leidžia jiems išgyventi šį laikotarpį.

Tačiau galvojant apie ateities tendencijas, labai gali būti, kad, toliau šylant klimatui, sąlygos gyventi Lietuvoje jiems prastės, ir šios rūšies paplitimas mažės. Vis dėlto toks reiškinys gali būti tik natūraliose vietovėse. Soduose, daržuose nebus sausrų ir patys žmonės laistydami palaikys šiems gyviams tinkamas sąlygas.

Labai tikėtina, kad net ir užėjus sausroms šie gyviai ras išeičių, pavyzdžiui, patrauks dar toliau į Šiaurę, kur tinkamesnė gyvenamoji aplinka. Tokia gyvybės mūsų planetoje ypatybė – prisitaikyti ir išlikti.

***

Invazinės rūšys ypatingos tuo, kad atranda geras sąlygas išgyventi ir daugintis. Be to, jas išnaikinti labai sunku, nes jei gyvis jau prisitaikė prie gamtos, natūraliai jis dažniausiai neišnyks. Dar vienas invazinės šliužų rūšies bruožas – jie labai sparčiai dauginasi. Vienas šliužas gali padėti iki 400 kiaušinėlių. Iš jų maždaug pusė išgyvena, taigi šie gyviai nepaprastai vislūs.