Grikiai yra šilumamėgiai augalai, sėjami atšilus orams ir praėjus šalnų pavojui – gegužės pabaigoje, t. y. 3–4 savaitėmis vėliau negu kiti žemės ūkio augalai. Labai svarbu išsaugoti drėgną dirvą pavasario pabaigoje sėjamiems grikiams. Kaip tai padaryti?

Dirvą grikių sėjai reikėtų pradėti kultivuoti ir akėti tuo pačiu laiku kaip kitų vasarinių javų sėjai. Sukultivavus ir suakėjus paviršinį dirvos sluoksnį, neleidžiama išgaruoti daug drėgmės, todėl gilesniuose dirvožemio sluoksniuose lieka daugiau vandens atsargų.

Dar vienas ankstyvo dirvos kultivavimo ir akėjimo privalumas – paskatinamas piktžolių dygimas. Per keletą savaičių sudygusios piktžolės labai gerai sunaikinamos per antrą kultivavimą, kuris atliekamas prieš sėją. Dėl tokios agrotechnikos priemonės taikymo grikių pasėliai būna ne tokie piktžolėti, nereikia arba reikia kur kas mažiau cheminių augalų apsaugos priemonių.

Svarbi šiluma ir drėgmė

Grikių dygimui reikia, kad vidutinė paros temperatūra būtų daugiau kaip 15 ºC, beveik iki tiek pat laipsnių įšiltų dirvožemis ir nestigtų drėgmės. Lengvos granuliometrinės sudėties dirvožemiai (priesmėlio, smėlio) įšyla greičiau ir 10 cm gylyje pasiekia grikiams dygti tinkamą temperatūrą gegužės 16–24 dienomis. Priemoliai dažniausiai būna drėgni, todėl jie šyla ilgiau, net iki birželio 1–4 dienos.

Tačiau tinkamą laiką sėjai pasirinkti galima atidžiai stebint gamtoje vykstančius procesus. Panašios šilumos reikia pavasario pabaigoje pražysti alyvoms, todėl tinkamas grikių sėjos laikas turėtų sutapti su jų žydėjimu.

Per 20-ties metų laikotarpį LAMMC Vokės filiale grikiai dažniausiai buvo sėti gegužės 21–25 d. (11 kartų). Po 4 kartus sėjos data buvo ankstesnė arba vėlesnė (vidutiniškai iki 5 dienų). Birželio mėnesį grikiai buvo sėti tik vienais metais (2006 m.). Tačiau kasmet sėjos laikas buvo pasirenkamas ne tik stebint ir vertinant gegužės mėnesio meteorologines sąlygas, bet ir ilgesnio laikotarpio iki sėjos, t. y. žiemos ir viso pavasario sezono, sąlygas.

Labai anksti grikiai sėti 2002 m. (gegužės 16 d.) ir 2004 m. (gegužės 18 d.), bet tai lėmė ankstyvas orų atšilimas, prasidėjęs nuo vasario mėnesio, kai visų mėnesių vidutinė oro temperatūra buvo daug aukštesnė negu vidutinė daugiametė, o kritulių labai trūko. 2002 ir 2004 m. visi žemės dirbimo darbai ir vasarojaus sėja buvo paankstinti. Tik kartą per 20 metų grikiai buvo sėti vasarai prasidėjus – birželio I dešimtadienį (2006 m.).

Dėl šaltos žiemos ir pavasario pradžios, kai net kovas pagal vidutinę daugiametę temperatūrą labiau panašus buvo į vasarį, ne tik šalto, bet ir labai šlapio gegužės mėnesio (III dešimtadienį iškrito pusės mėnesio kritulių norma) sėja buvo vėlinama. Nebūdingos meteorologinės sąlygos, žinoma, pakoreguoja ir sėjos laiką.

Svarbūs ir orai po sėjos

Ne mažiau svarbios yra meteorologinės sąlygos po grikių sėjos, nes tai lemia grikių sudygimą. Meteorologines sąlygas nuo sėjos iki sudygimo labai gerai apibūdina hidroterminis koeficientas (HTK) – tai santykis tarp iškritusių kritulių kiekio (mm) ir aktyvių temperatūrų sumos (≥ 10 ºC). Augalams sudygti ir augti palankus pakankamai drėgnas hidroterminis režimas, kai HTK 1,0–1,5.

Per pastaruosius du dešimtmečius po grikių sėjos gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje dažniau pasitaikė kontrastingos sąlygos: 8 metus buvo šlapias (HTK > 1,5) gegužės III dešimtadienis, 6 metus – birželio I dešimtadienis. Tokiais metais grikiams sudygti labai trūko šilumos. Tačiau dar dažniau negu perteklinė drėgmė pasitaikė sausringos sąlygos (kai HTK < 1,5) – 10 kartų gegužės III dešimtadienį ir 11 kartų – birželio I dešimtadienį. Palankiomis sąlygomis grikiai sudygsta po 4–5 dienų, tačiau nepalankiomis dygsta dvigubai ar net trigubai ilgiau.

Hidroterminis režimas (HTK) po grikių sėjos turėjo stiprią įtaką (r = 0,77) grikių sudygimo trukmei 2001–2010 m. laikotarpiu. Tyrimų duomenimis, kuo didesnė hidroterminio koeficiento reikšmė, t. y. kuo drėgnesnis hidroterminis režimas, tuo dygimo trukmė buvo ilgesnė.

Tačiau 2011–2020 m. dešimtmetį buvo gautos kitokios tendencijos: dygimo trukmė ilgėjo dėl mažėjančio HTK, kuris susijęs su kritulių stygiumi. Vadinasi, meteorologinių sąlygų (vidutinės temperatūros, kritulių kiekio) nukrypimai nuo optimalių neigiamai veikia grikių dygimo procesą, sukelia stresą jau sudygusiems daigams.

2001–2010 m. laikotarpiu grikių dygimo trukmę labiau nulėmė aktyvių temperatūrų suma (r = 0,84) negu kritulių kiekis. Tai susiję su vidutine temperatūra, kuri buvo vidutiniškai 3,9 ºC žemesnė negu 2011–2020 m. Todėl dygimo trukmė priklausė nuo veiksnio, kurio labai trūko: kai gegužės pabaigos orai buvo vėsesni, grikių dygimo trukmė nuo aktyvių temperatūrų sumos priklausė 70 proc., o esant pakankamai šilumos ir tam pačiam kritulių kiekiui, dygimo trukmė beveik vienodai priklausė nuo abiejų rodiklių.

Meteorologinių sąlygų kaita per du dešimtmečius

Meteorologinės sąlygos kinta kasmet, labiau tai išryškėja vertinant pokyčius, įvykusius per ilgesnį laikotarpį. Didžiausi pokyčių mastai buvo aktyvių temperatūrų sumos, ypač pastaruoju dešimtmečiu: didėjimo tempas po 11,5 ºC kasmet. Kritulių kiekio didėjimo tendencijos buvo matyti abu dešimtmečius, tačiau pokyčių mastai buvo daug mažesni (po 2,8 ir 2,1 mm per metus) negu aktyvių temperatūrų sumos.

Įdomu tai, kad, nepaisant tokių ženklių meteorologinių rodiklių pokyčių tendencijų, sėjos datų ir dygimo trukmės kitimai buvo vos pastebimi, tačiau vyko ankstėjimo linkme (tai rodo regresijos koeficientų neigiamos reikšmės). Dviejų dešimtmečių tyrimų duomenys atskleidė, kad meteorologinės sąlygos kai kada gali gerokai pakoreguoti grikių sėjos terminus, bet turi tiesioginės įtakos jų dygimo trukmei. Todėl būtina į tai atsižvelgti planuojant grikių sėją.