23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2021/03
Nebijantys kasdienės darbų rutinos
  • Jurga ZALECKIENĖ
  • Mano ūkis

Prienų r. Gražučių kaime drauge ūkininkauja svainių Modesto Rutkausko ir Ričardo Pažėros šeimos. Vyrų sritis – laukai ir technika, o jų žmonos Aušra ir Ilona daugiau laiko skiria gyvulių priežiūrai. Mišrus ūkis reikalauja kasdienio dėmesio, bet nuo mažens prie darbų pratusių žmonių tai nevargina, o pastaruoju metu, kai nusistovėjusią tvarką pasaulyje jaukia pandemija, įprasta ir nekintanti ūkiškų darbų rutina net ramina.

Ūkyje dirbama 200 ha žemės, laikoma 40 melžiamų karvių ir 15 galvų prieauglio. „Pradėjome ūkininkauti 1994 m., tada turėjome 30 ha žemės ir kelias karves. Po truputį augome, didėjome, savo žemės dabar turime 100 ha ir dar 100 ha nuomojame. Sakyčiau, esame vidutinio dydžio ūkis“, – sako M. Rutkauskas.

Su žemėmis Išlaužo apylinkėse ankšta, čia dirba daug stiprių ūkininkų ir aplinkui jau seniai nėra dirvonuojančių plotų. Apie didesnį parduodamos ar nuomojamos žemės sklypą irgi tik pasvajoti galima: siūloma po 3–5 ha, arčiau Išlaužo sklypeliai dar mažesni, dažnai nesiekia nė hektaro. Gerai, kad aplink sodybą yra 30 ha, čia, arčiau namų, paliktos ir ganyklos gyvuliams.

„Kadangi mes darbininkų nesamdome, dirbame tik patys, tai pieno ūkis nuostolių neneša. Patogu, kad kiekvieną mėnesį gauname pajamų už pieną. Jei būtų tik grūdininkystės ūkis, daug sunkiau būtų sureguliuoti piniginius srautus, mat ten visą laiką investuojame, o pinigus atsiimame tik kartą per metus. Jei norėtume dirbti pelningai augindami grūdus, reikėtų turėti kur kas didesnius plotus“, – sako M. Rutkauskas. Mišrus ūkis patogiau ir tuo, kad leidžia išskaidyti riziką: jei kuriais metais grūdai būna pigesni, tai daugiau pinigų atneša gyvulininkystė, ir atvirkščiai.

Dėmesys kokybiškam pašarui

Žiemą, kai dalis karvių užtrūkusios ir pieno primelžiama mažiau, jis parduodamas kas antrą parą po 900 litrų bendrovei „Rokiškio pienas“. Įmonė moka po 22 euro centus už kg pieno. Rinkoje viskas brangsta, o pieno kaina nekyla. Tai atrodo šiek tiek keista, bet ūkininkai supranta, kad yra per maži žaidėjai pieno rinkoje ir kainų diktuoti negali. Buvo minčių jungtis į pieno gamintojų kooperatyvą, bet Modestas sako paskaičiavęs, kad tuomet tektų investuoti kooperatyvo reikmėms, o galutinis rezultatas tikriausiai toks pat būtų. „Nesinori prisiimti ilgalaikių įsipareigojimų. Viskas taip greitai keičiasi, o jei paskui norėsis pasitraukti?“ – atsargaus požiūrio laikosi ūkininkas.

Modesto sesuo Ilona Pažėrienė patikina, kad pamelžti 40 karvių nėra sunku, nes pienas melžiamas tiesiai į melžimo liniją ir subėga į šaldytuvą. Metinis primilžis iš karvės siekia apie 6 tonas. „Mūsų karvės ėda gerai ir skaniai, pašarai kokybiški, o patys gyvuliai gražiai įmitę, stambūs. Mūsų karvutės dar senoviškos, ilgaamžės, jas laikome po 10–12 metų“, – pasakoja Ilona.

Ji pasidžiaugia, kad nuo tada, kai melžiamos karvės stovi ant guminių kilimėlių, o ne ant cementinės dangos, labai sumažėjo sąnarių problemų. Vasarą karvės ganosi palaidos, o melžiamos 4 vietų melžimo aikštelėje.

Gimusios telyčaitės auginamos bandai atnaujinti, o buliukai parduodami, pasiliekamas tik vienas kitas – veislei, mat ūkyje karvės sėklinamos natūraliai. Kasmet ar kas dvejus metus veislinis bulius keičiamas nauju. Tvarte prieauglis ir veršingos telyčios laikomi ant gilaus kraiko – net ir per didžiausius speigus čia būna pliusinė temperatūra.

Pašarai melžiamų karvių fermoje dalijami dalytuvu du kartus per parą, mėšlas šalinamas transporteriu. „Kai viskas mechanizuota, tai nesunku susitvarkyti su darbais“, – patikina I. Pažėrienė. Visus pašarus ūkininkai pasiruošia patys: daro šienainį ir šieną, užsiaugina reikalingą grūdų kiekį.

Organinės trąšos turtina dirvožemį

Grūdų užtenka ir gyvuliams, ir dar parduoti lieka. Nuo sausio pakilo grūdų kaina, mokama daugiau kaip 200 Eur už toną kviečių. „Dar šiek tiek grūdų turime, bet jau nedaug. Dabar kai pagalvoji, tai per daug iš rudens pardavėme, kol dar kaina nebuvo tokia aukšta. Bet nesinerviname dėl to – tai juk loterija, neįmanoma visada parduoti už aukščiausią kainą. Paprastai kai kurą ar trąšas perki, tai didžiausią kainą pataikai, o kai grūdus parduodi, tai mažiausią“, – amžinai suveikiantį kiaulystės dėsnį įvardija Modestas.

Ūkyje auginami žieminiai kviečiai ir rapsai, vasariniai kviečiai, mišiniai ir dobiliena. Kasmet trečdalis laukų patręšiama mėšlu ir srutomis – mėšlas ne tik papildo dirvą organikos, bet ir suaktyvina mikroorganizmų veiklą, didėja dirvožemio gyvybingumas.

M. Rutkauską neramina nauji mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimai – pagal juos nebus galima mėšlo laikyti sukrauto rietuvėse laukuose draudžiamuoju tręšti laikotarpiu (nuo lapkričio 15 iki kovo 20 d.), jį reikės kaupti prie tvartų specialiai paruoštoje vietoje su nelaidžiu hidroizoliaciniu sluoksniu ir ne žemesniu kaip 20 cm aukščio pylimu.

Iki šiol buvo nusistovėjusi tvarka, kad mėšlą veždavo į laukus, kuriuos planuodavo juo tręšti, ir ten kraudavo. Modesto nuomone, taip būdavo kur kas patogiau. Dabar reikės mėšlą laikyti mėšlidėje prie namų, o atėjus tręšimo laikui, teks daug važinėti, kol viską išgabens į laukus. „Manau, tai nesąmonė. Daug geriau mėšlą išvežti į laukus tada, kai būna pašalę ir dirva neklampoja. Krūvoje mėšlas perpūva, tada iškratomas aplinkui laukuose ir darbas baigtas“, – svarsto Modestas.

Ilona prisimena kelionę į Vokietiją, kur lankėsi ūkiuose ir stebėjosi, kad mėšlo krūvos tiesiog pakelėse sukrautos ir niekas iš to nedaro problemų. „Kažin, ar ir kitose šalyse toks reikalavimas bus, ar čia tik Lietuvoje tokie sugriežtinimai. Turime mėšlidę, bet jos pagrindas neišbetonuotas, tai reikės pertvarkyti“, – planuoja ūkininkai ir viliasi, kad iki rudens nauji reikalavimai gal dar bus atšaukti arba bent sušvelninti.

Žemė apylinkėse vidutinio derlingumo, labai įvairios struktūros – vienoje vietoje lengva, puri, o už kelių metrų – jau sunkus molis, kietas kaip asfaltas, dar į kitą pusę – durpės. Tačiau, sumaniai ūkininkaujant, išlaikant sėjomainą, gaunami visai neprasti derliai. Pernai žieminių kviečių vidurkis išėjo apie 7 t/ ha, vasarinių kviečių kūlė 4–5 t/ha, rapsų – 3,5–4 t/ha. Ūkyje jau treti metai auginamos hibridinės rapsų veislės ir ūkininkas derliumi labai patenkintas.

Modestas sako, kad didelę įtaką derliui daro papildomas tręšimas per lapus mikroelementinėmis trąšomis. Ypač kai būna sausi metai, purškimas pastebimai atgaivina augalus. „Geriau tręšiamojo produkto mažiau, o vandens daugiau. Mes naudojame apie 300 l/ha vandens normą“, – paaiškina ūkininkas.

Ganyklos atnaujinamos kas 3–5 metai: pievos suariamos ir tuose plotuose sėjami kviečiai. Kasmet pasėjama apie 20 ha naujų pievų. Paprastai naudojamas metodas, kai žolė įsėjama kartu su vasariniais kviečiais arba su mišiniu: kai kviečiai nukuliami, o mišinys susukamas į ritinius žaliajam pašarui, žolė dažnai dar tą patį rudenį jau būna tinkama ganiavai.

Techniką perka šiek tiek naudotą

Ūkininkai kelis kartus yra naudojęsi parama, bet daugiausia investicijų daryta ūkio lėšomis. Modestas su Ričardu techniką perka šiek tiek naudotą ir yra įsitikinę, kad taip labiausiai apsimoka: kaina būna gerokai žemesnė, o kokybė vis dar gera. Daugiausia tai žemės ūkio mašinos, kurias parduoda kiti šalies žemdirbiai po 5 metų naudojimo, pasibaigus įsipareigojimų laikotarpiui. Pasak Modesto, paieškojus galima rasti ir visai mažai naudotos technikos.

Visus serviso darbus Modestas ir Ričardas atlieka patys. Vyrai patikina, kad kol kas puikiai sekėsi išvengti didesnių gedimų, kurių savo jėgomis negalėtų pašalinti. „Modestas baigęs mechanizacijos specialybę Marijampolės technikume. Ko gero, ir tėvuko genai daug davė, nes Modestas nuo mažens prie jo stovėdavo ir stebėdavo, kaip šis su technika krapštosi. Tėvukui šiemet jau 80 metų suėjo, tačiau jis iki šiol vasaromis nuo ryto iki vakaro iš traktoriaus neišlipa, o pernai per visą javapjūtę vežė grūdus“, – pasakoja Ilona.

Beje, dabar grūdus išvežti bus lengviau, nes įsigytas nuosavas sunkvežimis – dar ir kaimynams bus galima pagelbėti. Jei metai drėgnesni, tenka grūdus vežti tiesiai į elevatorių, nes ūkyje džiovyklos nėra. Modesto nuomone, per mažai grūdų kuliama, kad apsimokėtų savo džiovyklą turėti. 350 tonų grūdų telpa ventiliuojamuose bokštuose, kiti supilami angare, kuriame irgi yra ventiliatorius.

Pastaraisiais metais ūkyje keičiamos žemės dirbimo technologijos: jau dveji metai kaip atsisakyta arimo, vietoj plūgų naudojamas giluminis purentuvas, kuris supurena žemę 15–20 cm gyliu ir paskui iš karto važiuoja sėjamoji su tankintuvu. Viskas nudirbama greičiau, mažiau važiavimų, susitaupo laiko, o derliai kol kas tikrai nesuprastėjo.

Dirba ir vaikai, ir tėvai

Modestas ir Ričardas norėtų ūkį dar plėsti, tačiau moterys stabdo sakydamos, kad dabartinė apimtis yra optimali – viską pavyksta nudirbti jungtinėmis šeimų jėgomis, be samdomų darbuotojų. „Kol turime sveikatos, karvių neatsisakysime. Buvo metas, kai atrodė, kad jau pavargome, nusprendėme mažinti bandą. Bet kaip tik tais metais gimė daug telyčaičių, tai ir vėl banda išdidėjo. Įsivažiuoji, pripranti prie veiklos ir ji neatrodo labai sunki“, – sako Ilona ir priduria, kad kai darbai mechanizuoti, gyvulius prižiūrėti nesunku. Gal labiau vargina faktas, kad esi nuolat pririštas prie ūkio.

„Labai gerai, kad mes šeimomis susikooperavę, kur reikia, vieni kitus išleidžiame. Visi savo darbus žinome: ateiname, griebiame ir greitai padarome“, – pritaria sesei Modestas. Jo žmona Aušra daug laiko skiria įvairiems su buhalterija susijusiems dokumentams tvarkyti, suruošia juos ūkio buhalterinę apskaitą tvarkančiai LŽŪKT Prienų biuro buhalterinės apskaitos konsultantei Vilmai Kazlauskienei.

Darbuose talkina ir vaikai, kurių abiejose šeimose auga po tris. Ilona sako pastebinti, kad vaikų požiūris į kaimiškus darbus keičiasi. „Sūnus, kai jam buvo 18, norėjo kuo greičiau į miestą ištrūkti ir sakydavo, kad niekada nedirbs taip sunkiai kaip tėvai. Dabar jam 22-eji, tai praėjusią vasarą, grįžęs iš mokslų, beveik neišlipo iš technikos nuo ryto iki vakaro. Modesto aštuonerių metų amžiaus dukrytė jau puikiausiai valdo traktorių“, – pasakoja Ilona.

Netoliese gyvenantys Modesto ir Ilonos tėvai Vytautas ir Teresė Rutkauskai, prieš tris dešimtmečius sukūrę ūkio pagrindą, iki šiol yra nepailstantys visų darbų pagalbininkai. Tik dabar, kol karantinas, tėvukai saugojasi ir ūkyje nesilanko. Juolab kad Modestas su Ričardu dar dirba priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, tad neišvengiamai turi kontaktų už šeimos ribų.

„Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pandemija nelabai pakeitė mūsų kasdienybę, dirbame kaip dirbę, tik vaikai mokosi iš namų. Tačiau neseniai perskaičiau savo jauniausios dukrytės, šeštokės Rugilės, rašinį apie gyvenimą per karantiną – mane sukrėtė, kaip giliai ir jautriai mergaitė išgyvena pasikeitusias sąlygas, kaip ilgisi įprastos kasdienybės, Anglijoje besimokančio brolio, draugų. Vaiko akys pasaulio pokyčius mato daug aiškiau“, – sako Ilona Pažėrienė ir viliasi, kad po sunkios žiemos pavasaris atneš gerų, viltingų permainų.