„Palinkėkite, kad karvės lengvai prie roboto įprastų“, – šypsosi Raimundas ir Irma Svipai. Šiomis dienomis, kai žurnalas pasieks skaitytojus, Lazdijų r. ūkininkai gins karves į naujutėlę fermą su melžimo robotu.

Iki didžiųjų ūkio permainų laikotarpio Raimundui ir Irmai teko nueiti ilgą kelią ir įveikti nemažai kliūčių. Tačiau kantrybė ir nuoseklus darbas pagaliau davė rezultatą – nauja ferma jau atidaryta.

Svipų ūkis turi kelias atšakas – be melžiamų karvių, čia penimi pieniniai buliai ir keliolika mėsinių veislių mišrūnų. Iš viso ūkyje – per 200 galvijų. Gerais metais ūkininkai parduoda ir grūdų – nors tai nėra reikšminga ūkio ekonomikos dalis, bet vis šiokia tokia atsvara nestabiliam pieno ir mėsos sektoriui.

Nepaisant mažos pieno supirkimo kainos, pienininkystė yra stipriausia ūkio veikla. Todėl R. Svipas ir ryžosi amžiaus investicijoms – naujos technologijos, tikisi jis, kilstelės ūkį kokybės prasme, be to, išspręs ir melžėjų problemą.

Roboto laukia ir melžėja

Raimundas ir Irma ūkininkauja nuo 1992-ųjų. Dainavėlės kaimas šalia Aštriosios Kirsnos – Irmos gimtasis, čia anksčiau ūkininkavo jos močiutė. Netoli šių vietų, palei Šeštokus, gimęs ir Raimundas. Abu susitiko ir susituokė labai jauni – jam buvo 19, jai – 18 metų. Iš prigimties darbštūs jaunuoliai pradėjo ūkininkauti vos tik atsiradus galimybei – kai griuvo kolūkiai.

Plėtėsi pamažu, priekin ėjo žingsnis po žingsnio. „Kai išėjome iš kolūkio, davė po kreivą karvę, taip ir startavome“, – šypsosi pradžią prisiminęs Raimundas. Buvo laikas, kai jam parūpo mėsiniai galvijai – išbandė ir šią šaką, tačiau įsitikino, kad „pienukas vis tiek didesnį pelną duoda.“

Sunkiausia Svipams tapo tada, kai, išsiplėtus ūkiui, patys nebegalėjo tiek karvių pamelžti, o rasti gerą melžėją prilygo išlošti loterijoje. Apie karčią melžėjų paiešką ūkininkai gali ilgai pasakoti. Vienintelę iki šiol dirbančią puikią darbuotoją Svipai rado tik prieš ketverius metus. Bet jos vienos neužtenka, be to, atėjo laikas modernizuoti ūkį, juolab kad atsisakyti piendavių jie niekada nesvarstė. Tad sprendimas buvo aiškus – reikia melžimo roboto. Iki šiol karvės buvo melžiamos 4 vietų aikštelėje.

„Ir mūsų melžėja labai laukė roboto – darbo ji vis vien turės, bet bus lengviau. Tai labai gera, sąžininga darbuotoja, tokių darbuotojų reta ir juos reikia saugoti“, – sako Raimundas, per didžiąsias šių metų pūgas su traktoriumi važiuodavęs jos parsivežti.

Teko įveikti daug kliūčių

Šiuo metu už pieną gaunama kaina neatrodo pakankama, tačiau Irma ir Raimundas dirba patys ir samdo tik du darbuotojus, tad ne tik išgyventi, bet ir atsinaujinti įmanoma – kitaip juk nebūtų darę tokių didelių investicijų. „Investicijos labai didelės. Pažiūrėjus į skaičius – tai ohoho... – nutęsia Raimundas. – Bet kito kelio, norint toliau verstis pienininkyste, nebuvo.“

Kokį robotą pirkti, Svipai ilgai nesvarstė, apsisprendė greitai. „Delaval“ technologijos jau veikia keliuose kaimyniniuose ūkiuose, ūkininkai jomis patenkinti.

Naują karvidę su melžimo robotu R. Svipas statė pasinaudojęs ES parama investicijoms į žemės ūkio valdas. Tiesa, parašyti tinkamą projektą buvo tik vienas etapas – dar sunkesnis jų laukė, kai reikėjo gauti banko paskolą. Visų Lietuvoje dirbančių bankų vertinimu, ūkis nepajėgus imtis tokio projekto. Gelbėjo viena iš kredito unijų.

„Tvartas turėjo stovėti dar 2019-ųjų pabaigoje, bet dėl skolinimosi problemų įkurtuvės ne kartą nukeltos. Vienas iš bankų jau buvo pažadėjęs paskolą, bet vėliau apsigalvojo, tuščiai sugaišome pusę metų. Dabar suprantate, kodėl galva balta“, – humoro jausmo nepraranda Raimundas, pripažinęs, kad vienu metu jau galvojo pakelti rankas ir atsisakyti svajonės.

Dar vienas sunkumų etapas prasidėjo kartu su COVID-19 pandemija, kai reikėjo dirbti karantino sąlygomis. Buvo įvairių trikdžių, todėl pats projekto įgyvendinimas užtruko ilgiau nei planuota, kelis kartus teko nukelti jo baigimo terminą.

Šiuo metu ūkyje yra 77 karvės, bet 15–20 visada būna užtrūkusių, tad kol kas užteks vieno roboto. Tačiau palikta vieta ir antrajam, nes numatyta ūkio plėtra – naujame tvarte iš viso yra 140 vietų, karvių kiekį per kelerius metus teks padvigubinti. Tam pastatytas ir 8 t pieno aušintuvas. Šalia naujos karvidės, kurioje sumontuoti mėšlo skreperiai, 2019 m. įrengta skysto mėšlo lagūna.

Naujajame tvarte mocionas nenumatytas, bet Raimundas žada svarstyti tokią galimybę – dar laukia antrasis fermos statybų etapas, kur bus papildomai gulėjimo vietų, veršelių ir besiveršiuojančių karvių gardai. Taip pat atsiras ir pašarų pristūmimo robotas.

Kadangi visi ūkio gyvuliai jau bemaž 20 metų laikomi palaidi, abu ūkininkai viliasi, kad karvės prie naujų komfortiškų sąlygų, taip pat ir prie melžimo roboto, įpras greitai. Vietą prie kompiuterio, kur galės analizuoti visus roboto pateikiamus duomenis, jau užsiėmė Irma.

Svipai daug metų kontroliuoja bandą. Vidutinis metinis karvių produktyvumas – daugiau kaip 8,5 tonos 4,5 proc. riebumo ir 3,5 proc. baltymingumo pieno iš karvės. „Ypač žiemą pagerėja kokybės rodikliai, kai pašarai stabilesni“, – pastebi R. Svipas. Karvės iki šiol ganykliniu laikotarpiu būdavo ganomos, bet tik dienomis. Per parą iš vienos karvės vidutiniškai primelžia po 24 l pieno. Specialistai tikisi, kad pradėjus melžti robotui, vidutinis paros produktyvumas turėtų padidėti iki 30 l, o metinis – iki 9 tonų.

„Na, aš tokių didelių prognozių vengiu, iš pradžių tegul karvės sėkmingai adaptuojasi prie naujų laikymo sąlygų, o po to žiūrėsime“, – ūkininkas neskuba skaičiuoti to, ko dar neturi.

Pieną Svipai daug metų ištikimai tiekia žemės ūkio bendrovei „Šaltekšnis“, kuri pieną perdirba. Kiekvieną dieną iš ūkio išvežama apie 1,7 t pieno. Kadangi karvės veršiuojasi visus metus, nėra sezoniškumo, tai nebūna ir pieno kiekio svyravimų.

Rūpinasi bandos genetika

Nuo 2010 m. Svipai daug dėmesio skiria karvių genetikai – vykdo porų paranką ir atranką, žiūri, kokias konkrečias kiekvienos karvės savybes reikia pagerinti. Dabar didelis dėmesys skiriamas ir tešmeniui, spenių išsidėstymui, kad tiktų melžimo robotui. Daugiausia sėklina su holšteinų bulių sperma, tad ūkyje jau nemažai veislinių holšteinų veislės karvių, bet dar yra ir juodmargių. Kadangi bandą atnaujina tik iš savų telyčių, dalį karvių sėklina su seksuota sperma, kad gautų daugiau moteriškos lyties veršelių. Geras ir apsėklinimo koeficientas – 1,7. Sunkiau apsivaisinančias karves sėklina su mėsinių veislių bulių sperma.

Pradėjus parinkti poras, atsižvelgiant į genetiką, veršiavimosi indeksą, ūkyje veršiavimosi problemų beveik neliko. Jeigu kada karvei ar telyčiai reikia pagalbos veršiuojantis – padeda pats Raimundas. Nagas irgi pats sutvarko – svarbiausia, laiku imtis profilaktikos priemonių. Taigi, veterinarijos gydytojas ūkyje retas svečias, bet, esant būtinybei, ūkininkai jį kviečia, savigyda neužsiima.

Karvių sveikatingumas neblogas, bet mastito atvejų pasitaiko. Tikimasi, kad melžimo robotas ir jo teikiami duomenys padės išvengti šios ligos.

„Kaip ir kiekviename gyvulininkystės ūkyje, pasitaiko visko – gyvuliai suserga, kartais krenta veršeliai. Tai reti atvejai, bet jų būna, nesame išskirtiniai. Tačiau stengiamės ir darome viską, kad mūsų gyvulių gerovė būtų užtikrinta, kad jie būtų šeriami tik kokybiškais pašarais“, – Raimundas ir Irma supranta, kas jiems duoną uždirba.

Mėsinių galvijų atsisakys

Pašarus R. Svipas užaugina ir ruošia ūkyje. Melžiamų karvių racioną sudaro patyrusi gyvulininkystės specialistė. Gyvuliams duodami visi būtini mineraliniai priedai ir papildai.

Ūkininkas sėja pašarines žoles, kukurūzus, kviečius, avižas, miežius. Kadangi turi savaeigį pašarų smulkintuvą, tai kukurūzus ir daugumą žolinių pašarų laiko tranšėjose, tik nedidelę dalį iš tam tikrų pievų suka į ritinius. „Sutaupome ir laiko, ir pinigų nesukdami į ritinius“, – sako Raimundas. Iš viso jis dirba 180 ha žemės, iš kurios 70 ha yra nuosava, o likusi – nuomojama. Žemė šiuose kraštuose nėra labai derlinga – 35–40 našumo balų.

Ir pieniniai buliai, ir mėsiniai galvijai laikomi palaidi. „Nors hierarchinių kovų pasitaiko, tai nėra priežastis juos rišti. Tiesiog stipresnis tampa bandos lyderiu“, – gyvulių gerovei ūkininkui visada teikė prioritetą. Veršelius penėjimui visada pasilikdavo, nes juk lieka ir nekokybiško pieno, ir pašarų pakanka. O pardavus dvejų metų bulių vis šiokia tokia suma susidaro. Tiesa, pastaruoju metu jų kaina labai kritusi.

Planuojant pieno ūkio plėtrą, mėsinių galvijų dalis ūkyje mažėja, ateityje R. Svipas galvoja jų visai atsisakyti. Gal tik pieninius veršelius pasiliks penėti, bet ir tai dar nenuspręsta, nes šiuo metu ir už veršelio, ir už 18 mėn. penėto buliaus kilogramą gyvojo svorio siūloma viena kaina. Tad, suskaičiavus darbo sąnaudas ir išlaidas pašarams, pridėtinės vertės penint bulius, pasak Raimundo, beveik nelieka.

Bet pernykščiai palankūs metai leido nukulti gerą javų derlių, užteko ir pašarams, apie 100 t grūdų galėjo ir parduoti. Taip kiekviena ūkio atšaka prisideda prie ūkio gerovės, atsveria viena kitą, nes gyventi ir investuoti tik iš pienininkystės, anot R. Svipo, vargu ar būtų įmanoma.

„Neteisinga sakyti, kad kaimo žmogus tik iš išmokų gyvena. Dirbti mums reikia labai daug, privalome investuoti, jeigu norime išlikti, o tai visada susiję su rizika. Turime atsakingai skaičiuoti, kokias investicijas būtina daryti, ar jos atsipirks ir kada“, – kalba ūkininkas.

Daug investicijų pareikalavo ūkio technikos parkas. Šeima turi visą būtiną techniką, prieš trejus metus nusipirko ir naują kombainą. R. Svipas – prisiekęs John Deer technikos gerbėjas, turi gal 15 šios firmos technikos gaminių. Šiemet laukia dar vienas nepigus pirkinys – skysto mėšlo srutvežis.

Traktorius, kombainą ūkininkas pirko išperkamąja nuoma. Pasinaudojęs ES parama, įsigijo daugelį padargų, šienapjovę, teleskopinį krautuvą.

Ūkio tęstinumas – užtikrintas

Pasiryžti didelėms investicijoms Svipams padėjo tvirtas užnugaris – trys dukros ir jų šeimos. Jaunėlė Karolina gyvena Kaune, o vyresnės Kristina ir Virgita įsikūrė netoli tėvų, Aštriojoje Kirsnoje. I. Svipienė Virgitą pratina dirbti su programine roboto įranga.

Raimundas ir Irma beveik neabejoja, kad ūkio darbus tęs dukros. Vienas žentas ūkyje dirba nuolat, esant reikalui, į ūkio darbus kimba visa šeima. Auga jau šeši Svipų anūkai, vyresnieji dažnai lankosi ir fermoje.

„Tęsti tai, kas jau sukurta, lengviau, negu viską nuo pradžių pradėti. Prieš investuodami tarėmės su dukromis, tad sprendimas priimtas visos šeimos sutarimu“, – džiaugiasi Raimundas ir Irma. Jie abu laimingi ūkininkaudami. Tik labai darbas pieno ūkyje sunkus, bet labiausiai vargina, kai tenka spręsti problemas su bankais, galvoti, iš ko reikės mokėti kreditus, kai pieno kaina krenta žemiau už savikainą. Bet ir šias kliūtis Irma ir Raimundas sugeba įveikti.

Jie aktyviai dalyvauja ūkininkų akcijose, nes tiki, kad vienybė gali padėti išspręsti žemės ūkio problemas.

„Tik pastovumo reikia. Tuomet galėtume lengviau planuoti, dėlioti investicijas. O mes daug ką priversti daryti ekspromtu – tai sunkiausia“, – kalba Irma. Tiek pasiekus ir investavus, užsitikrinus ūkio tęstinumą nieko kita nelieka, tik tikėti pienininkystės ateitimi. O dabar, pirmosiomis kalendorinio pavasario dienomis, jų svajonė daug žemiškesnė ir paprastesnė – kad karvės lengvai įprastų prie savanoriškos melžimo sistemos.