Ikikoroniniais laikais dalies ūkininkų žiemos nebejotinai buvo smagesnės: kas atsipūsti į šiltus kraštus, kas į slidinėjimo kurortus, kas į savų pomėgių pasaulį. Visiems bendra tik tai, kad, prieš neriant į pramogas, pirmiausia privalu pasirūpinti angaruose darbymečio laukiančia technika.

Kaip greitai ir efektyviai su tuo susiję rebusai bus išspręsti, priklauso nuo daugybės dalykų, pradedant sukaupta patirtimi ir baigiant turimais įrankiais. Tačiau yra dar šis tas, iš pirmo žvilgsnio galintis atrodyti smulkmena. Tai remonto metu naudojama chemija – nuo įvairios paskirties purškiklių ir valiklių iki alyvų.

WD-40 fenomenas

Prieš leidžiantis į smulkmenas – nedidelė ekskursija į praėjusio amžiaus vidurį, kai buvo sukurtas daugelio meistrauti mėgstančiųjų arsenale esantis preparatas WD-40. Dažnai jis prisimenamas, kai pradeda girgždėti durys, kai stringa spyna ar pritrūksta jėgos atsukti kokį seną varžtą.

Šis produktas apie 1956-uosius buvo sukurtas Kalifornijoje nedidelės bendrovės „Rocket Chemical Company“ laboratorijoje, kurioje plušėję mokslininkai ieškojo cheminių medžiagų komponuotės, galinčios atstumti vandenį, atlikti antikorozinio tirpiklio ir riebalų valiklio misiją. Teigiama, esą kūrėjus tenkinęs rezultatas buvo pasiektas atlikus 40 bandymų, todėl, labai smarkiai nekvaršindami galvos dėl skambesnio pavadinimo, preparato autoriai pavadinimui panaudojo „Water Displacement“ akronimą ir eksperimentų kiekį nurodantį skaičių.

Ir nors produktas buvo skirtas aviacijos ir kosmoso pramonei, įmonės darbuotojai nesibodėjo WD-40 išbandyti sprendžiant nedideles, bet užknisančias namų ūkio problemas. Kadangi aerozoliniuose balionėliuose „apgyvendintas“ preparatas veikė nepriekaištingai, labai greitai išpopuliarėjo. Nuo 1958-ųjų jo buvo galima įsigyti parduotuvėse, todėl pradėtas naudoti absoliučiai visur. Tarp keisčiausių istorijų, kurių pagrindiniu herojumi buvo įvardijamas WD-40, pateikiami pasakojimai apie autobuso vairuotoją iš Azijos, kuris panaudojo purškalą bandydamas atsikratyti po transporto priemone susirangiusio pitono. Kita legenda byloja, kad WD-40 ginkluoti policijos pareigūnai sėkmingai ištraukė nuogą įsilaužėlį, įstrigusį ventiliacijos angoje...

Kad ir kaip būtų, WD-40 iš tiesų tapo techninio aerozolio simboliu ir bendriniu panašių produktų pavadinimu, panašiai kaip „pampersai“ sauskelnių ar „Xerox“ kopijavimo aparatų rinkoje. Per keletą metų „Rocket Chemical Company“ dėl sėkmingojo savo išradimo išaugo keletą kartų, o 1969 metais buvo pervadinta kaip jos vienintelis produktas „WD-40“.

1001 alternatyva

Per vėlesnius šešis dešimtmečius atsirado sunkiai suskaičiuojama gausybė analogiškų aerozolių, o kai kurių mechanikams skirtų purškalų paskirtis ir galimybės tokios, kad netyčia šioje chemijos pasaulio citadelėje atsidūrusiajam iš nuostabos atvimpa žandikaulis. Čia yra ir sauso purškiamo tepalo, ir specialių trapecinių diržų, ir EGR filtrų, ir tarpinių šalinimo, ir dujų nuotėkio paieškoms skirtų priemonių, ir purškiamo vario, ir suvirinimo purslų, ir kramtomosios gumos valymo medžiagos, ir repelentų graužikams, mėgstantiems transporto priemonių elektros instaliacijos laidus, ir varžtus šaldančių bei atlaisvinančių medžiagų. Kai kurių gamintojų pristatomų produktų sąrašai galėtų būti naudojami vietoj klasikinių dopingo preparatų, kai pritrūksta vaizduotės kuriant fantastinius romanus.

„Iš tiesų šios srities moksliniai tyrimai vyksta gana intensyviai, todėl kasmet atsiranda naujų gaminių. Dalis jų yra populiariojo WD-40 plagiatai – yra tokie pat ar panašiai skvarbūs, tirpinantys rūdis, sutepantys ir t. t. Tačiau kuo daugiau funkcijų tokie preparatai atlieka, tuo labiau jie panašūs į universalias padangas, kurios nėra geriausias pasirinkimas nei žiemą, nei vasarą. Kitaip tariant, jei reikia spręsti rimtesnes problemas nei girgždantys virtuvės spintelės durų vyriai, paprastai naudojami specializuoti produktai, o ne amfibijos“, – pastebi bendrovės „Inter Cars Lietuva“ produktų grupės specialistas Algirdas Seilius.

Pašnekovo teigimu, kai kurios į universaliuosius preparatus maišomos medžiagos turi kone radikaliai priešingą poveikį, nes vienu metu ir gerai tirpinti rūdis, ir plauti, ir šalinti riebalus, ir sutepti paviršius nelabai įmanoma. Arba tam tikrų savybių poveikis būna itin trumpalaikis.

„Dabar garažinės chemijos pasiūla milžiniška, tačiau vyresnės kartos mechanikai rinktis nelabai turėjo iš ko remontuodami, tarkime, stabdžių sistemas, nuo naujų detalių riebalus šalindavo vadinamuoju Nefrasu (pavadinimas sukonstruotas iš rusų kalbos žodžių „neftenoj“ ir „rastvor“ santrumpų – aut. past.). Šis solventas yra ne kas kita, kaip labai greitai garuojanti naftos frakcija, dideliais kiekiais naudota tvarkant tiek žemės ūkio mašinas, tiek tolimųjų reisų maršrutuose dirbančius vilkikus. Ilgainiui atsirado įvairūs purškiami preparatai daugybei kitų problemų spręsti. Tarkime, detalėms, kurios neišvengiamai patiria didelius temperatūrinius krūvius, sutepti. Tuomet neišsiversi be vario purškalo, nes paprastas tepalas labai greitai išgaruotų ir detalė prikeptų. Panašius preparatus gamina tikrai daug kompanijų, o dar daugiau juos tiesiog fasuoja ir parduoda su savo firminiais prekės ženklais“, – pasakoja A. Seilius.

Apskritai situacija čia daug kuo panaši į egzistuojančią vaistų rinkoje, kur konkuruoja originalūs ir generiniai medikamentai, o debatai – „ar tikrai visi mašinų remontui ir priežiūrai skirti preparatai vienodai efektyvūs?“ – tokie pat audringi.

Nyderlandų kompanijos „Motip Dupli Group“ atstovybės Baltijos šalyse ir Rusijoje vadovas Nedas Juškevičius tikina, kad pagal tai, kokius techninius aerozolius renkasi serviso įmonės, galima gana tiksliai įvertinti jų meistriškumo lygį.

„Užsukę į, tarkime, „Audi“ ar BMW firminį servisą WD-40 ar Nefraso ten tikrai nepamatysite. Su brangia technika dirbantys mechanikai paprastai būna gerai išstudijavę daugybės techninių aerozolių ypatybes. Teisingai pasirinkus net tais atvejais, kai tiesmukai lyginant vienodas preparato kiekis kainuoja skirtingai, dažniausiai su brangesniais dirbti yra pigiau ir greičiau“, – tikina N. Juškevičius.

Ekstremalių išbandymų poligonas

Gilinantis į techninių aerozolių temą kaip sykis vyko milžiniško dėmesio Lietuvoje sulaukiantis Dakaro ralis. Šiais metais jame dalyvavo rekordinis skaičius mūsų šalies komandų ir juos lydėjusių komunikacijos specialistų, todėl dėmesio teko visiems lenktynių stovyklos užkaboriams. Lauko sąlygomis atliekamos remonto operacijos nebuvo išimtis, todėl buvo gera proga sužinoti, ką ir kodėl naudoja vieni geriausių mechanikų.

Vaidoto Žalos visureigį prižiūrinčių specializuotų automobilių sporto dirbtuvių EAMW inžinieriai Vladas Ciunelis ir Edvardas Lucevičius patvirtino, kad nors daugeliu atvejų techniniai aerozoliai yra skirti labai aiškiai apibrėžtiems tikslams, kartais meistrai leidžiasi eksperimentuoti. Tarkime, tam tikrų visureigio transmisijos detalių apdorojimas motociklų grandinių tepalu, neleidžiančiu prilipti smėliui. „Bet tvarkant variklį – tam skirti riebalų valikliai, hermetikai ir specialūs surinkimo tepalai yra šventas dalykas“, – tikina V. Ciunelis.

Kalbinti specialistai atkreipė dėmesį, kad nors nėra specialios automobilių sportui skirtos techninių aerozolių linijos, vis dėlto profesionalams skirti produktai netgi fasuojami į kitokius flakonus: palaikančius didesnį slėgį, turinčius specialius 360^o vožtuvus, leidžiančius „dirbti“ aukštyn kojom ir taip pasiekti sunkiausiai prieinamas vietas. Be to, jų veikliųjų medžiagų koncentracija visada būna kur kas didesnė ir poveikis ilgesnis nei universalių buitinių purškiklių, jie pasižymi mažesniu garavimu, taupesniu naudojimu, efektyvesniu veikimu. Greitai iki -50 ^oC šaldantis purškalas mažiau žinomas, tačiau tikrai ne mažiau vertinamas profesionalų, nes remontuojant guolius, cilindrus, velenus, įvores ir pan. dėl staigaus temperatūros pokyčio leidžia lengviau išmontuoti ar sumontuoti detales. Universaliems buitiniams preparatams tokie triukai neįkandami.

Šalutinis poveikis egzistuoja

Kita vertus, autoverslo profesionalai pripažįsta, kad nors aukštesnės klasės preparatai kokybiškesni ir efektyvesni, vis dėlto savaime jie nėra panacėja nuo visų įmanomų mechanizmų bėdų: pagalbinė chemija ir yra tik pagalbinė – technikos eksploatacijos resursas priklauso nuo daugybės kitų dalykų.

„Purškalas varžtams atlaisvinti niekada nebus toks svarbus, kaip, tarkime, variklio alyva. Be abejo, situacijos, kai išpurškus pusę flakonėlio įveikti kokio nors varžto nepavyksta, yra erzinančios ir gaišinančios laiką, tačiau tik tiek. Dažniausiai tokias problemas galima išspręsti vien tik panaudojus geresnius preparatus“, – pasakoja „Inter Cars Lietuva“ produktų grupės specialistas.

Vis dėlto naudojant chemiją ne pagal paskirtį naujų rūpesčių sukurti tikrai galima. Antai, hidraulinių mechanizmų strypus sumanius patepti kokiu nors plastiniu tepalu, po kurio laiko greičiausiai teks viską remontuoti: išgaravus solventams toks tepalas sukietėja ir pradeda draskyti cilindro riebokšlius, tada ima sunktis hidraulinė alyva ir t. t. Tam pačiam panaudojus specialų purškalą su teflonu ar politetrafluoretilenu, minkštinantį guminius riebokšlius, net ir ilgai be darbo stovintis mechanizmas išlieka kaip naujas.

„Kitas tipiškas klaidingos elgsenos pavyzdys – šieno ritinių vyniotuvų priežiūra. Jų viduje yra grandininis mechanizmas, kurį būtina tepti specialia alyva. Pasirinkus ne tam skirtą preparatą, o kokią nors transmisinę alyvą, grandinė taip apsivelia ir užteršia visą vyniotuvo vidų, kad pradeda strigti ne tik plėvelės vyniojimas ir lydymas, bet ir sugadinamas pašaras“, – pasakoja A. Seilius. Kad žinių stoka ar bandymai taupyti dažniausiai grįžta bumerangu, patvirtino ir „Rovaltra“ traktorių ir kitos technikos serviso vadovas Audrius Jazbutis. „Šioje srityje dirbu 15 metų, todėl savo kailiu esu išbandęs pačią įvairiausią remonto metu naudojamą chemiją. Ir tikrai yra buvę nemalonių atvejų, kai po dienos darbų nuplauni įrankius valikliu, o kitą rytą randi tuos įrankius aprūdijusius. Po tokių patirčių pradedi gerokai atidžiau rinktis techninius aerozolius ir ieškoti kokybės. Taip yra su daugeliu eksploatacinių medžiagų. Kad ūkininkams būtų paprasčiau orientuotis, kas kam skirta, kai kuriais atvejais patys žemės ūkio technikos gamintojai tiekia specialiai paženklintas ir geriausiai specifinius poreikius tenkinančias eksploatacines medžiagas“, – pasakoja A. Jazbutis.

(Ne)kokybiškos alyvos galvosūkis

Pabaigai dar du svarbūs dalykai, galintys lemti modernios technikos funkcionalumą ir ilgaamžiškumą. Kaip žinia, rinkoje vis daugiau hibridinių automobilių, kurių ratus suka elektros motoras ir vidaus degimo variklis. Nors pastarojo konstrukcija nėra iš esmės pasikeitusi, bet jėgainė naudojama kitaip: variklis yra mažesnis, dirba rečiau, tačiau didesniu pajėgumu, o daugumai važiavimų trumpesniais atstumais naudojamas akumuliatorius. Dėl šių priežasčių vidaus degimo ir elektros variklius turinčioms mašinoms reikia alyvos, kuri pasižymėtų tam tikromis elektrostatinėmis savybėmis (nebūtų laidumo), suderinamumu su naujomis elektrinio variklio medžiagomis (dideliu vario ir kitų pažeidžiamų metalų kiekiu, naujais plastikais bei dangomis) ir gebėjimu atlaikyti elektrinio variklio sukuriamus temperatūros svyravimus.

„Vidaus degimo variklis dažnai sustabdomas ir vėl įjungiamas, todėl dirbdamas tokiais ciklais dažnai negali pasiekti optimalios temperatūros ir išgarinti alyvoje susikondensavusio vandens. Alyva taip pat gali nepasiekti savo optimalios temperatūros – tokiu atveju ji nepakankamai gerai tepa judančias dalis. Dėl to gali susikaupti nešvarumų ir padidėti korozijos, oksidacijos ir nusidėvėjimo tikimybė. „Valvoline“ sukūrė specialią alyvą, kuri šias problemas neutralizuoja ir užtikrina optimalią apsaugą sudėtingomis sąlygomis“, – vardija bendrovės „Stokker“ produkto specialistas Mantas Staškus.

Kita problema, susijusi su pačiu paprasčiausiu sukčiavimu, kai už „labai gerą kainą“ siūloma žinomų prekinių ženklų garažinė chemija ar variklių alyvos neturi tokių savybių, kokios yra užkoduotos jų ženklinime. Vakarų Europoje yra keletas organizacijų, kurios nuolat „filtruoja“ rinką ir vertina joje siūlomas prekes. Vienos tokių struktūrų, serginčių Jungtinės Karalystės tepalų rinką, internetinėje svetainėje lubesngrease.com neseniai pasirodė tyrimas apie Vokietijos kompanijos „SCT Vertriebs GmbH“ (pagrindinė jos gamykla yra Klaipėdoje) pristatomą alyvą „Mannol Longlife 504/507 5W-30“. Tačiau nepriklausomi ekspertai teigia, kad rinkoje tiesiog nėra tepalų priedų paketo, galinčio patenkinti visas specifikacijas, nurodytas „Mannol“ produkto apraše. Kilus triukšmui „Mannol“ platintojas Jungtinėje Karalystėje atsisakė komentuoti situaciją ar atsakyti į pateikiamus „nepatogius“ klausimus.

Specialistų teigimu, būtent nuo alyvos kokybės labai priklauso mašinos variklio ir visų likusių mazgų, turinčių vadinamąsias trinties poras, eksploatacijos laikas. Pačios alyvos kokybė priklauso nuo to, kaip preciziškai laikomasi technologinių sąlygų, kokios bazinės alyvos su kokiais specialiais priedais maišomos. Būtent pastarieji lemia variklio dalių dilimą, temperatūros įtaką alyvos klampai, oksidacijos bei dumblo susidarymo tempą, stabdo koroziją ir plauna variklį. Šias ypatybes lemiantys kokybiškos alyvos priedai yra gerai ištirpę bazinėje medžiagoje, tad laikui bėgant (pvz., sandėliuojant) nenusėda, išlieka efektyvūs ir svarbiausia – stabilūs naudojimo metu. Kitaip tariant, norint gauti gerą galutinį produktą reikia glaudžiai bendradarbiauti su variklių konstruktoriais, pasiutusiai daug valandų eksperimentuoti chemijos laboratorijose ir technikos bandymų poligonuose.

Kuo rizikuojama susigundžius pataupyti kokybiškai variklio alyvai? Kalbintų ekspertų teigimu, galimų nuostolių dydis visų pirma priklauso nuo to, ką sukčiai įbruks. Geriausiu atveju tai būna žemos klasės pigiausias alternatyvus produktas variklio gamintojo patvirtintai alyvai. Jei kopija nėra itin nekokybiška – 90 proc. tikimybė, kad variklis nepradės streikuoti, o graužti nagus galima nebent dėl to, kad už pirkinį sumokama gerokai brangiau nei jis vertas.

Kur kas didesnė rizika laukia tų, kurie nusiperka falsifikatą, techninėmis specifikacijomis nė iš tolo neprilygstantį toms, kurių reikia moderniam automobiliui ar žemės ūkio technikai. Greičiausiai tai reikštų mirties nuosprendį DPF filtrui ar EGR sistemai, dideles problemas variklio stūmoklių grupei ir t. t. Be to, pigi alyva, neturinti reikiamo daugiafunkcių priedų paketo, labai greitai praranda svarbiausias darbines savybes, t. y. neišvengiamai laukia kur kas dažnesnės prastovos.