23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2021/02
Ūkininko ir veterinaro santykiai - ne vien verslas
  • Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ
  • Mano ūkis

Vieni ūkininkai veterinarijos gydytoją laiko svarbiu ūkio veiklos dalyviu. Kitiems šie santykiai asocijuojasi vien su brangiomis paslaugomis. Kad ir kaip būtų, gyvulininkystės ūkiuose, ypač pieno, be veterinarijos gydytojo paslaugų išsiversti sunku.

Veterinarų darbas tampa vis svarbesnis, visi jau įsiminė posakį „gydytojas gydo žmogų, o veterinaras – žmoniją.“ Tačiau kasdienėje veikloje gyvulių augintojai neretai priekaištauja veterinarijos gydytojams dėl paslaugų kokybės ir dėl, jų akimis, brangaus aptarnavimo. Iš to kyla nepasitikėjimas. Apie santykius su ūkininkais dažnai diskutuoja ir veterinarijos gydytojai.

Bet yra pavyzdžių, kai ūkininkas ir veterinarijos gydytojas – bendraminčiai, sėdintys vienoje valtyje ir irkluojantys ta pačia kryptimi.

Stengiasi išsaugoti kiekvieną gyvulį

Skuodo r. ūkininkė Marytė Šliačkuvienė laiko iki 100 melžiamų karvių. Jos lūkesčiai – sveika, produktyvi banda ir ilgaamžiai gyvuliai, o tai pasiekti be kokybiškos veterinarinės priežiūros būtų gerokai sunkiau.

„Nežinau, ar gerai darau, bet stengiuosi išsaugoti kiekvieną problemų turinčią karvutę, nors ekonomiškai gal būtų naudingiau ją brokuoti. Prisirišu prie gyvulių, todėl neskubu jų nurašyti, kviečiu veterinarijos gydytoją. Veterinarines paslaugas vertinu kaip būtinybę, ne kaip nemalonias išlaidas. O bėdų su gyvuliais – didesnių ar mažesnių – visiems pasitaiko“, – pasakoja ūkininkė.

Ji nebando „kaip nors“, pasitarusi su kaimynu, padėti karvei ar veršeliui, neeksperimentuoja ir nerizikuoja gyvulio sveikata. „Yra ūkininkų, kurie laikosi taktikos neskirti lėšų gyvuliams gydyti, o juos iškart brokuoja. Turbūt tai lemia požiūris į gyvulį – ar jis tik gamybos priemonė, ar gerokai daugiau. Nors, žiūrint iš ekonominės pusės, ne kiekvienu atveju tai pasiteisina. Tačiau mano atveju suveikia žmogiškasis veiksnys“, – įsitikinusi M. Šliačkuvienė.

Moteris yra įgijusi veterinarijos felčerės išsilavinimą, todėl geba įvertinti situaciją, kada gali gyvuliui padėti pati, o kada jau reikia kviesti gydytoją. „Kiekvienu atveju veterinarui neskambinu. Bet yra dalykų, kuriems spręsti man trūksta kompetencijos, žinių, kartais tiesiog rankos per trumpos (tiesiogine žodžio prasme), pavyzdžiui, jei reikia apsukti veršiuką gimdoje, tad savo gyvulius gydyti patikiu tik veterinarui. Jo dėka išsaugojau daug karvių“, – kalba ūkininkė.

Pasitaiko ir nesėkmingų bandymų išgelbėti gyvulį – veterinarija ne visagalė. Tuomet Marytė pasižada: „Daugiau „nežaisiu“, brokuosiu.“ Bet kai tik vėl ištinka kokia bėda, ji pirmiausia kviečia veterinarą ir visomis įmanomomis priemonėmis stengiasi išgelbėti gyvulį.

Iš patirties M. Šliačkuvienė žino, kad ūkininkų ir veterinarijos gydytojų santykiai būna labai skirtingi. Kai kuriais atvejais tai tėra verslo santykiai, parduodant ar perkant paslaugą, tačiau tie ūkininkai, kurie pasikliauja veterinaru, o ne savo galimybėmis gydyti gyvulį, neretai su juo užmezga draugiškus, pasitikėjimu grįstus santykius.

„Jeigu su žmogumi bendrauji dešimtmečiais, tai santykiai tikrai peržengia verslo paslaugos ribas. Gali ir išsipasakoti jam, ir pasiguosti. Mano santykiai su veterinaru bičiuliški. Kartais reikia ir konsultacijos telefonu – galiu skambinti bet kada, žinau, kad patarimo sulauksiu“, – savo patirtimi dalijasi ūkininkė, iš gydytojo gaunanti ir žinių apie mikrobų atsparumą antibiotikams, profilaktikos svarbą.

Nesutarimų pasitaiko įvairių

Į klausimą, ar veterinarinės paslaugos brangios, M. Šliačkuvienė sako, jog nėra vienareikšmio atsakymo. „Čia kaip pažiūrėsi. Kas perka, tam brangu, kas parduoda, tam pigu. Reikia suprasti, kad veterinarijos gydytojui kainuoja kelionės, gydymas užima laiko, o vaistų kainos labai didelės. Aš kartais vaistus gyvuliukams perku žmonių vaistinėje, nes ten pigiau. Tad iš dalies galima suprasti ir ūkininkus, kurie nenori išlaidauti veterinarinėms paslaugoms – gydymas, vaistai labai brangūs, o karvė pigi. Tai kiekvieno individualus požiūris“, – atvira ūkininkė.

Nesutarimų priežasčių, kiek yra patyrusi M. Šliačkuvienė iš pokalbių su kitais ūkininkais, būna įvairių, tačiau viena dažnesnių – netolygus paslaugų pasiskirstymas. Vienas veterinaras darbo turi tiek, kad fiziškai nespėja visiems padėti, o kitas dėl kažkokių priežasčių stokoja pasitikėjimo. Pasitaiko, kad kiekvieną centą taupantys nedideli ūkiai pavėluoja kviesti pagalbą gyvuliui, tačiau linkę kaltinti ne save, o veterinarą.

„Per daug bėdas užleidžia, laukia iki paskutinio momento, o tada jau skambina veterinarui, kad lėktų gaisro gesinti. Jeigu karvytė nepakelia galvos, dvi dienas neėda ir tik tada kviečia veterinarą, tai ką jis padės... Tenka išgirsti ir tokių dalykų, kad ūkininkai gauna vaistų ir patys gydo karves. Tokiuose ūkiuose brokuojama daug gyvulių“, – kalba ūkininkė ir priduria, kad jai bepigu kalbėti, kai veterinarijos gydytojas yra labai aukštos kvalifikacijos ir dar gyvena netoliese.

Nauja idėja pritarimo nesulaukė

Šimtą melžiamų karvių laikantis Skuodo r. ūkininkas Adomas Statkus daugybę metų savo bandos priežiūrą yra patikėjęs Petrui Tamašauskui. „Tai vienas iš nedaugelio šviesių žmonių, kurie galvoja ne tik apie savo darbą, uždarbį, bet ir apskritai apie veterinarijos ateitį“, – apie autoritetą pelniusį veterinarą sako ūkininkas.

A. Statkus – aktyvus ūkininkas, „Pienas LT“ Valdybos narys, bendrauja su daugeliu kolegų, tad žino, kad savitarpio pasitikėjimu ir pagarba pagrįstas ūkininko ir veterinaro bendradarbiavimas nėra dažnas pavyzdys.

Jiedu nemažai diskutuoja, kokie turi būti ūkininkų ir veterinarų santykiai, kaip turi būti teikiamos paslaugos, kad būtų gerai ir vieniems, ir kitiems. Kartu ieškojo būdų, kaip gauti europinę paramą jauniems veterinarijos gydytojams, norintiems pradėti dirbti privačiai su ūkiniais gyvūnais. „Neteisinga, kad žemės ūkyje dirbantys veterinarai negali pasinaudoti europine parama. P. Tamašauskas, būdamas Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacijos viceprezidentu, dėjo daug pastangų, kad ši parama taptų prieinama ir veterinarams, tačiau kol kas taisyklės nėra jiems palankios“, – kalba ūkininkas.

A. Statkus su P. Tamašausku netgi bandė inicijuoti pokyčius, kurie padėtų normalizuoti ūkininkų ir veterinarų santykius, tačiau iniciatyva kol kas neprigijo. Vienas iš siūlymų numatė organizuotą veterinarinę pagalbą, kad būtų bendraujama sutarčių pagrindu, kuriose būtų apibrėžtos abiejų šalių teisės ir pareigos. Į veterinarų pareigas įeitų garantuota gyvulių priežiūra visą parą ištisus metus, t. y. kad pagalba gyvuliui būtų suteikta kada reikia, o ne kada veterinaras ras laiko. Todėl tai turėtų būti įmonė, kurioje dirbtų keli veterinarai, kad, vienam išvykus, susirgus, visada būtų, kas jį pakeičia. „Bet tas dalykas daugeliui netiko, matyt, nenori įsipareigojimų“, – svarsto A. Statkus.

Jo manymu, dar daug gydytojų dirba „senoviškai“, o dalis ūkininkų, sugebančių įdurti karvei adatą, įsivaizduoja, kad tiek ir tereikia veterinarijoje.

Kalbėdamas iš ūkininkų pozicijų, A. Statkus mato didelę blogybę, kad gyvulių laikytojai yra priklausomi nuo vietinio veterinaro kvalifikacijos ir požiūrio į savo darbą. Taip neturėtų būti. „Manau, kad visiems būtų naudingiau sudaryti sutartį su organizuotu veterinarinių paslaugų dariniu (įmone, kooperatyvu ar pan.), kad nereikėtų dieną ar dvi laukti, kol atvyks veterinaras, ir nežinia, kaip padėti vargšui gyvuliui“, – dėsto A. Statkus.

Kita bėda, anot ūkininko, kad veterinarijos gydytojų trūksta ir yra tokių teritorijų, kur jų apskritai nelikę. Jauniems specialistams įsitvirtinti, pradėti savarankišką privačią veiklą labai sunku vien dėl to, kad reikia daug lėšų įsigyti būtinų darbo priemonių ir medikamentų. Todėl ir reikalinga europinė parama.

O veterinarinių paslaugų, neabejoja A. Statkus, reikia ir reikės. Pavyzdžiui, Žemaitijoje pieno ūkių skaičius išlieka stabilus, tik keičiasi jų struktūra – ūkiai stambėja, o maži užsidaro. Be veterinarinės pagalbos neišsivers ir mėsinių galvijų ūkiai.

Ūkininkai vertina sąžiningumą

Reikia dirbti ir negailėti savo darbo laiko, bendraujant su ūkininku. Tokia paprasta taisykle vadovaujasi patyręs privatus veterinarijos gydytojas Petras Tamašauskas, praktikuojantis Skuodo rajone, Aleksandrijoje.

„Ūkininkas turi neabejoti, kad esi jo pusėje, kad nori padėti jo gyvuliams ir ūkiui, o ne tik paimti pinigus. Labai svarbu, kad jis pasitikėtų gydytojo kvalifikacija. Būtina kalbėtis su žmonėmis ir dirbant atiduoti viską, ką gali ir sugebi“, – sako P. Tamašauskas. Šiuolaikiniai ūkininkai turi daug žinių, jie domisi ir veterinaras žino, kad neatsakyti jiems negali – jeigu neturi atsakymo iškart, pasidomi ir kitą dieną viską išaiškina ūkininkui. P. Tamašauskas pataria ūkininkams ne tik gyvulių sveikatingumo, bet ir šėrimo, priežiūros klausimais.

Jeigu jis suženklina gyvulius, pats ir sutvarko įrašus žurnale, nepalieka to ūkininkui. „Pagalba turi būti visapusiška. Visada raginu man skambinti, nesidrovėti“, – sako veterinaras. Jeigu yra problema, kurios ūkio sąlygomis neįmanoma išspręsti, P. Tamašauskas skambina LSMU Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikos profesoriui Ramūnui Antanaičiui, bet be pagalbos ūkininko nepalieka.

Dar yra ūkininkų, kurie patys imasi gydyti gyvulius, tačiau savigyda savigydai nelygu. „Pasikliauja vadybininku, kuris gyvulį matė vos kartą, perka iš jo plataus veikimo spektro antibiotikus, nors gal gyvuliui išgydyti užtektų paprasto penicilino. Todėl ir kalbame dabar apie mikrobų atsparumą antibiotikams. Ūkininkas pats gali vaistus suleisti ar suduoti tik tuos, kuriuos jam palieka veterinarijos gydytojas. Mano klientai žino – iš manęs jie vaistų gali gauti, bet negali siūlyti naudoti tų, kuriuos paliko vadybininkas. Esu nubrėžęs ribas“, – griežtai kalba P. Tamašauskas.

Jis visada išklauso ūkininkų nuomonę, bet jeigu nesutinka su ja, pasitelkia argumentus.

Atsakydamas į kitų rajonų ūkininkų priekaištus, kad veterinarą sunku prisikviesti, P. Tamašauskas sako, kad tokių atvejų neturėtų būti daug, nes retai kuriame rajone tėra vienas veterinaras. Jis linkęs manyti, kad, taupydami veterinaro paslaugoms, žmonės tikisi problemas išspręsti patys, ieško pigesnių vaistų, nors tiesa ta, kad iš veterinaro vaistus pirkti pigiau. Yra ir kita problema – kai kurie veterinarai nenori patys pirkti vaistų. „Tai esu girdėjęs ne iš vieno. Suleido ūkininko turimus vaistus ir jo atsakomybė neva baigėsi. Nepritariu tokiai praktikai“, – kategoriškas P. Tamašauskas.

Jeigu mato, kad nėra galimybių gyvulio pagydyti, jis pasako tai ūkininkui, o ne bando kuo ilgiau gydyti ir iš to uždirbti. Ūkininkai, anot veterinaro, vertina sąžiningumą.

„Su kiekvienu ūkininku reikia dirbti individualiai, nes įvairių situacijų pasitaiko, skiriasi žmonių požiūris ir suvokimas. Turi rasti kontaktą, kad ūkininkas suprastų, kad nori jam padėti, o ne vien gauti atlygį“, – teigia veterinarijos gydytojas. Beje, P. Tamašauskas buvo pirmasis šalyje pritaikęs abonentinių sutarčių su ūkininkais sistemą, kuri visiškai pasiteisino, tačiau… kol kas nepaplito.