Derlingų Lietuvos laukų niekaip nepalieka penketas pikčiausių piktžolių – dirvinės pienės, dirvinės usnys, paprastieji varpučiai, baltosios balandos ir bekvapiai šunramuniai. Jas mūsų šalies herbologai įvardijo jau beveik prieš pusšimtį metų, tačiau iki šių dienų situacija mažai keitėsi. Tiesa, pastaraisiais metais prie penketo pikčiausių dar reikėtų priskirti bent dvi trumpaamžes piktžoles – dirvines smilguoles ir tuščiąsias avižas.

Piktžolės – viena didesnių problemų žemdirbystėje. Joms kontroliuoti sudaroma specifinė augalų kaita, kuriamos žemės dirbimo, pasėlių priežiūros, sėklų valymo mašinos ir technologijos, cheminės priemonės. Tai sudaro gana didelę sąnaudų dalį augalų auginimo technologijoje ir didina derliaus savikainą. Nepaisant milžiniškų pastangų ir skiriamų finansinių išteklių, daugelyje pasėlių piktžolės peržengia fitocenologinę ribą – t. y. kai dar palaikoma normali pasėlio būklė ir piktžolės nedaro apčiuopiamos žalos.

Viena herbologijos mokslo pradininkių Lietuvoje, laukų piktžolėtumo tyrimų iniciatorė prof. Jadvyga Monstvilaitė, didžiąją gyvenimo dalį paskyrusi piktžolių morfologinei ir biologinei analizei, agrotechninei ir cheminei jų kontrolei, dar 1972 m. išleido knygą „Penketas pikčiausių“, kurioje aptarė piktžolėtumo problemas. Pikčiausioms autorė priskyrė šias piktžoles:

• šakniaatžalines – dirvines pienes (Sonchus arvensis L.) ir dirvines usnis (Cirsium arvense (L.) Scop.);
• šakniastiebines – paprastuosius varpučius (Elytrigia repens (L.) Nevski.);
• vienmetes – baltąsias balandas (Chenopodium album L.) ir bekvapes ramunes, dabar vadinamas bekvapiais šunramuniais (Tripleurospermum inodorum ( M. Lainz).

Dauginasi šaknų atžalomis ir sėklomis

Daugiametės šakniaatžalinės piktžolės yra pačios žalingiausios, nes jos dauginasi šaknų atžalomis ir sėklomis.

Dirvinės usnys, nors intensyviai plinta šaknų atžalomis, tačiau ant šakoto iki 1 m aukščio stiebo gausybėje žiedų gali subrandinti iki 35 tūkst. sėklų, kurios dirvoje išlieka daigios 5–6 metus. Iš sėklų sudygusios usnys auga lėtai, kol susiformuoja tvirta pagrindinė šaknis. Vėliau nuo jos pradeda atsišakoti šoninės šaknys, o iš jų pumpurų – naujos šoninių šaknų ir atžalų eilės. Taip iš vienos usnies palankiomis sąlygomis susiformuoja visas sąžalynas, užimantis vis didesnį dirvos plotą.

Pavasarį, kol kultūriniai augalai silpnai auga, usnių šaknyse sukaupiamas didelis maisto medžiagų potencialas. Vasarą šaknyse sukauptos maisto medžiagos naudojamos antžeminės masės su daugybe žiedų, susitelkusių graižuose, formavimui. Antroje vasaros pusėje, bręstant sėkloms ir nykstant antžeminei daliai, maisto medžiagos vėl migruoja į šaknis, todėl jų gajumas smarkiai padidėja. Štai kodėl mechaninei usnių kontrolei palankiausias vasaros vidurys, kai šaknų biopotencialas būna susilpnėjęs.

Dirvinių pienių augimo galia šiek tiek mažesnė, jų pagrindinė šaknis truputį trumpesnė ir menkiau išvystyta visa šaknų sistema negu dirvinių usnių. Be to, pienės šiek tiek smulkesniuose žiedynuose subrandina mažiau sėklų.

Literatūroje nurodoma, kad šakniaatžalinės piktžolės iš dirvos paima gerokai daugiau azoto negu kultūriniai augalai, nes jos išaugina daug didesnę fitomasę, o azoto koncentracija biomasėje prilygsta plačialapių kultūrinių augalų biomasei ir siekia 2,7–2,8 procento.

Baltosios balandos lengvai prisitaiko prie aplinkos sąlygų, skursta tik supuolusioje dirvoje, bet greitai auga derlingoje, turtingoje azoto, gausiai patręštoje žemėje. Jos ypač stipriai išsivysto išretėjusiuose pasėliuose, išaugina aukštą, stambų, išsišakojusį stiebą su daugybe smulkių šakelių. Vienas balandos augalas gali subrandinti nuo kelių šimtų iki 20 tūkst. sėklų, o palankiomis sąlygomis ir dar daugiau. Pagal sėklų gausumą baltosios balandos pralenkia daug kitų piktžolių, o sėklos gyvybingos dirvoje išlieka daug metų.

Bekvapiai šunramuniai gali būti vienmetės piktžolės, nes geba subrandinti sėklas ir sudygusios pavasarį, tačiau dažniausiai jos yra žiemojantys augalai. Peržiemojusios pavasarį būna stipriau įsitvirtinusios dirvoje, atsparesnės akėjimui, išauga aukštais išsišakojusiais stiebais ir stipriai stelbia javus ar kitus kultūrinius augalus, taip pat subrandina daugiau sėklų negu sudygusios pavasarį.

Šunramuniai žiedais, susitelkusiais į graižą, žydi beveik visą vasarą, sėklos bręsta skirtingais augalų vegetacijos laikotarpiais, dalis išbyra į dirvą, dalis išlieka iki derliaus nuėmimo. Šios piktžolės išaugina daugiau fitomasės ir praauga javus, todėl sugeria saulės energiją, stabdydamos fotosintezės efektyvumą, ir iš dirvos paima daug maisto medžiagų.

Savo galią parodo ekologiniuose ūkiuose

Prabėgo beveik pusė amžiaus, tačiau ir dabar tos penkios pikčiausios piktžolės neišnyko iš Lietuvos laukų. Jas kontroliuoti beveik taip pat sunku, nepaisant inovatyvių žemės dirbimo ir pasėlių priežiūros technologijų diegimo ir ilgamečio plataus spektro herbicidų naudojimo įprastinės gamybos ūkiuose.

Įprastos žemdirbystės ūkiuose herbicidai pristabdo minėtų piktžolių gajumą, o perėjus į ekologinį ūkininkavimą, jos dažnai iškyla į aukščiausią pasėlio ardą ir sukelia daug rūpesčių žemdirbiams. Pradėjus ūkininkauti ekologiškai, piktžolės parodo visą galią, nes sėklų bankas dirvožemyje išlieka palyginti ilgai ir daugiamečių šakniaatžalinių piktžolių šaknų atžalų pumpurai pasiskirsto įvairiuose dirvožemio sluoksniuose, kur laukia palankių sąlygų sudygti.

Kartais ekologai, vienais ar kitais metais matydami padidėjusį pasėlių piktžolėtumą, raminasi, kad normalu, jei ekologiniuose pasėliuose yra piktžolių, tai natūralus agrocenozės komponentas. Tačiau dėl jų vislumo kasmet piktžolių pasėliuose daugėja. Jei piktžolių kiekis viršija žalingumo ribas, tai netoleruotina, nes galima prognozuoti jų plitimą keletą ateinančių metų.

Piktžolių šaknų sistema galingesnė negu daugelio kultūrinių augalų, todėl jos pirmos paima dirvoje esančias ir su trąšomis išbertas maisto medžiagas. Labiausiai prisitaikiusios prie aplinkos žiemojančios ir žieminės piktžolės, galinčios išnaudoti maisto medžiagų kaupimui pastaraisiais metais ilgėjantį vegetacijos periodą po pagrindinių pasėlių nuėmimo, kai dirvoje nėra vegetuojančių kultūrinių augalų.

Dar palankesnės sąlygos joms plisti susidarė šiltėjant klimatui. Piktžolių masėje sukaupto organinių medžiagų potencialo nesunaikina didesni šalčiai. Jei trumpi pašalimai ir apšaldo antžeminę dalį, tai šaknys, pridengtos plonesniu ar storesniu dirvos sluoksniu, lieka gyvybingos.

Piktžolių plitimą efektyviausiai stabdo subalansuota agrotechninių priemonių visuma, apimanti gerą augalų kaitą, mechaninę kontrolę dvifaziu rudeniniu žemės dirbimu ir pavasariniu akėjimu, o įprastos gamybos ūkiuose – tikslinę kontrolę cheminėmis priemonėmis.

Dažnai žemdirbiai pamėgsta vienus ar kitus herbicidus, kurių kaina tenkina ir kurie kelerius metus efektyviai kontroliavo piktžoles, todėl juos naudoja nuolat, nepastebėdami, kad piktžolių sudėtis pasikeitė, efektyviai sunaikintųjų vietą užėmė kitos, kol pasėlyje pražysta iki šiol nebuvusios. Taip net įprastos gamybos ūkiuose pabėgo dirvinės smilguolės, pastaraisiais metais – rugiagėlės, tuščiosios avižos, dirvinės aguonos. Naudingiausia būtų rudenį ir pavasarį nustatyti piktžolių rūšinę sudėtį ir pasižymėti lauko žurnale, nes tai leistų parinkti tinkamas kontrolės priemones.

Prie žalingiausių piktžolių daugelis tyrėjų priskiria dirvines usnis ir pienes, atitinkamai 10 ir 9 žalingumo balai, baltąsias balandas, bekvapius šunramunius – 7 balai, nes jų vislumas ir aukštis sudaro galimybę praaugti daugelį kultūrinių augalų, sugerti saulės energiją pristabdant kultūrinių augalų asimiliantų kaupimą, sunaudoti maisto medžiagas. Patekusios į palankesnes sąlygas supurentuose ir įtręštuose dirvožemiuose, jos išplinta ir su didesne jėga suveši įvairių augalų pasėliuose.

Kodėl nepavyksta sunaikinti piktžolių

Priežasčių, kodėl išliko pikčiausios piktžolės, per dešimtmetį buvo įvairių, tačiau vienos iš svarbesnių – besikeičianti žemės nuosavybė, nenuosekli piktžolių kontrolės sistema, prioriteto skyrimas vienai iš kontrolės formų: mechaninei ar cheminei.

Piktžolių plitimą daug lemia žemės dirbimo sistema. Daugelis tyrėjų teigia, kad piktžolių kontrolė efektyvesnė naudojant ariamąją žemės dirbimo sistemą, kai per arimą verstuviniais plūgais piktžolėtas paviršinis sluoksnis įterpiamas į vagos dugną ir iškeliamas švaresnis apatinis. Tačiau tai brangus visomis prasmėmis darbas ir praktikoje vis labiau plinta bearimė žemdirbystė.

Sukultūrintose dirvose, siekiant išlaikyti aplinkosauginius reikalavimus mažinti CO₂ emisiją į aplinką, įvertinus rudeninio dirbimo spartą ir ekonominius svertus, vis dažniau ariamąjį žemės dirbimą keičia bearimis purenimas.

Žemės dirbimas – kūrybingas darbas, nes priemonių efektyvumas priklauso nuo dirvožemio genetinių savybių, struktūros, drėgmės sąlygų, piktžolių botaninės sudėties, jų gausumo ir išsivystymo.

Turbūt negalima nesutikti su daugeliu patyrusių, sėkmingai daug metų ūkininkaujančių žemdirbių, teigiančių, kad, naudojant neariamąją žemdirbystę, nereikia atsisakyti ir plūgo, jį panaudoti iškilus būtinumui dėl per daug sutankėjusio dirvos sluoksnio ar išplitusių daugiamečių piktžolių. Susidarius sąlygoms, naudinga kelerius metus nearus, vienus kitus metus panaudoti verstuvinį arimą, ypač vasarinių augalų sėjai skirtuose laukuose, kuriuose labiausiai išplinta daugiametės šakniaatžalinės piktžolės – dirvinės usnys ir pienės.

Giliai suartoje dirvoje pakertamos giliašaknės piktžolės, per žiemos periodą suvienodėja dirvos tankis ir susidaro palankios sąlygos paruošti sėklų guolį pavasarį. Svarbu, kad nė vienais metais neliktų smarkiai piktžolėtų pasėlių, kurie taptų užkratu daugeliui metų. Dėl didelio šakniaatžalinių piktžolių vislumo jų sėklų bankas ir šaknų atžalų dalys pasiskirsto per įvairius dirvos sluoksnius ir, nelygu žemės dirbimo gylis ir sėklų patekimas į paviršinį palankų dygimui dirvos sluoksnį, piktžolių daigai pilasi dar daugelį metų.

Žalingos ir trumpaamžės piktžolės

Didelę žalą pasėliuose gali padaryti ir trumpaamžės vienmetės piktžolės. Labiausiai šios piktžolės išplinta dėl kurių nors priežasčių išretėjusiuose pasėliuose nepalankiais rudens ar pavasario periodais. Taip buvo ir 2020-aisiais derliaus metais. Šiltėjant klimatui, 2019 m. rudenį nebuvo skubama sėti žieminių, tačiau po sėjos sausrai užsitęsus kai kuriuose plotuose vėliau pasėti rapsai sudygo netolygiai, mažėjo herbicidų efektyvumas. Ne viename derlingų dirvų išretėjusių rapsų pasėlyje, nepavykus piktžolių sukontroliuoti rudenį, suveši žiemojančios piktžolės – bekvapiai šunramuniai ir baltosios balandos. Tai daugelio ateities metų sėklų bankas.

Minėtos piktžolės, ypač baltosios balandos, labai sunkina žieminių rapsų derliaus nuėmimą, nes bręsta vėliau negu jie, jų sėklos sunkiai atsiskiria nuo rapsų sėklų, sunkesnis tampa džiovinimo procesas ir per didelė drėgmė skatina greitą aliejingų rapsų sėklų masės kaitimą ir kokybės blogėjimą. Laukiant, kol šios piktžolės nudžius lauke, subrendusių rapsų sėklas gali išbarstyti dažnai pasitaikantys audringi lietūs.

Iš „penketo pikčiausių“ pastaraisiais metais tik paprastųjų varpučių plitimas laukuose pristabdytas, dažniausiai cheminėmis priemonėmis, tačiau dar ne viename ūkyje be visuotinio veikimo herbicido glifosato neapsieinama. Kelerius metus jo nepanaudojus, varpučiai vėl židiniais iškyla virš retesnio miglinių javų pasėlio.

Varpučius kontroliuoti labai sunku, nes jie dauginasi sėklomis ir gausiai išsišakojusiais šakniastiebiais. Palankiomis sąlygomis plačiai išsiplėtęs varputis gali subrandinti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių sėklų, kurios dirvoje išbūna daigios 3–4 metus. Varpučių daigai pasirodo tiek rudenį, tiek pavasarį. Iš ant šakniastiebių susiformavusių pumpurų išauga atžalos, kurios vėl leidžia šakniastiebius ir atžalas. Varpučių šakniastiebiai, jų sąžalynai daugiausia išsidėstę paviršiniame 10–20 cm gylio sluoksnyje, todėl juos efektyviai galima sunaikinti pakartotiniu ražienų skutimu. Įprastinės gamybos ūkiuose dar leidžiama panaudoti herbicidus, kurių veiklioji medžiaga glifosatas.

Labiausiai varpučių vystymasis blokuojamas aukštaūgiuose tankiuose pasėliuose, kuriuose, jiems atsidūrus apačioje, pavėsis stipriai slopina augimą.

Pastaraisiais metais prie penketo pikčiausių dar reikėtų priskirti bent dvi trumpaamžes piktžoles – dirvines smilguoles (Apera spica venti P. Beauv) ir tuščiąsias avižas (Avena fatua L.). Ilgą laiką naudojant herbicidus su ta pačia veikliąja medžiaga nuo dviskilčių piktžolių ir plitimą sustabdžius, jų vietą užima kitos.

Dirvinės smilguolės – žieminių javų piktžolės. Daigų ir ankstyvaisiais augimo tarpsniais jos pasižymi apgaulingai silpnu daigeliu ir menku augimu rudenį bei ankstyvą pavasarį, kai jas sunku atskirti nuo miglinių javų. Tačiau, pradėjus augti stiebui, smilguolės greitai šakojasi ir stiebiasi į pasėlio aukščiausią ardą, atspindėdamos šviesą ir sukurdamos pavėsį javams.

Jų šluotelės išplaukėja ir sėklos bręsta nevienodu laiku. Vėjų barstomos visą vasaros antrąją pusę ir iki derliaus nuėmimo, jos būna visiškai išbyrėjusios ir patekusios į dirvą. Smilguolės, sudygusios rudenį, išsivysto stipriau negu sudygusios pavasarį ir užaugina daugiau sėklų – iki 15–20 tūkst. ir daugiau.

Kuo dažniau sėjomainoje žieminiai kviečiai grįžta į tą patį lauką, tuo palankesnės sąlygos smilguolėms plisti. Įprastos gamybos ūkiuose auginant daug žieminių javų, neapsieisime be smilguoles naikinančių specifinių herbicidų.

Jei dirvinių smilguolių nedaug, jų kontrolė gali būti efektyvi intensyviau akėjant pasėlį rudenį ir pavasarį. Silpni daigeliai, pirmiausia sudygę tarpueiliuose, žus. Dirvinių smilguolių plitimą ekologiniuose ūkiuose gali pristabdyti gera augalų kaita – sėjomainoje mažiau auginti žieminių miglinių javų, kurių augimo periodai sutampa su smilguolių, daugiau vasarinių javų ar pupinių pasėlių, nepalankių šioms piktžolėms plisti.

Tuščiosios avižos – ypač žalingos vienmetės piktžolės. Jos plinta sėklomis, kurių dydis panašus į javų grūdų. Šių sėklų neįmanoma išvalyti iš sėklinės medžiagos, todėl bent vienai piktžolei pasirodžius lauke, nepaisant, kad dauguma sėklų išbyra iki derliaus nuėmimo, reikia brokuoti sėklinį pasėlį. Siekiant išvengti jų plitimo, reikia stengtis kuo mažiau auginti vasarinių javų, kuriuose joms plisti sąlygos palankiausios, nes dirvoje išbrinkusios jų sėklos sudygsta anksčiau negu pasėtų javų, ir pirmosios turi palankias sąlygas maisto medžiagoms pasisavinti.

Žalingumu anksčiau įvardytoms pradeda prilygti ir pastaraisiais metais išplitusios žiemojančios piktžolės – rugiagėlės (Centauria cyanus L .) ir vienmetės vasarinės dirvinės aguonos (Papaver dubium L.), kurių iki galo nesunaikina įprasti herbicidai.

Žiemojančios rugiagėlės buvo retos, dažniau pasirodančios laukų pakraščiuose, slėnesnėse vietose, pagrioviuose, mažiau prižiūrimuose laukuose. Tačiau pastaraisiais metais vis dažnesnės ir žieminių javų, ypač lengvesnių dirvų, laukuose. Tačiau jų arealas didėja derlingose sunkesnio priemolio dirvose, čia jų, sudygusių rudenį, daigai pavasarį būna tvirti, apaugę šiurkščiais plaukeliais, todėl pasižymi mažesniu jautrumu įprastiems herbicidams.

Šios piktžolės, ir sudygusios pavasarį, gali subrandinti sėklas, tačiau labiau išsišakoja ir turi stipresnę stelbiamąją gebą sudygusios rudenį ir peržiemojusios skrotelės tarpsnio žieminių javų pasėliuose. Jos dauginasi tik sėklomis. Nelygu augalo išsivystymas, gali subrandinti nuo kelių šimtų iki tūkstančio ir daugiau sėklų, kurios išbūna daigios kelerius metus, todėl rugiagėlės gali ir gausiai išplisti retesniuose pasėliuose.

Dirvinės aguonos (Papaver dubium L.), ilgą laiką buvusios retos, kaip ir rugiagėlės, pasirodančios pasėlių pakraščiuose, kurių nepasiekiame apdorodami pasėlius agrotechninėmis ar cheminėmis priemonėmis, pakelėse, dirvonuose, palaukėse ar pagrioviuose. Pastaraisiais metais šios piktžolės vis dažnesnės lengvesnių dirvų javų pasėliuose, o atskiruose laukuose ir viršijančios žalingumo ribą. Pavasarį javams krūmijantis, jų daigeliai silpni, tačiau dėl kurių nors priežasčių pasėlyje atsiradusias nišas aguonos greitai užima, išsišakoja ir net praauga javus. Tada pražysta gausybe stambių žiedų, kurių vaisių dėžutėse subręsta tūkstančiai sėklų.

Ruginės dirsės (Bromus secalinus L.) grįžta į Lietuvos laukus. Tai įkyrios vienmetės sėklomis plintančios piktžolės, dažnesnės žieminių rugių ar kvietrugių pasėliuose. Augalai pilkai žalsvi, linijiškais lapais, išsikrūmiję aukštai iškelia pilkas stambias žiedynų šluoteles. Tai gausiau pasirodančios piktžolės drėgnesnėse lomelėse, kur išretėjęs pasėlis, laukų pakraščiuose drėgnesnėse sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvose. Sėklos stambios, šiek tiek panašios į javų, vienas augalas subrandina iki tūkstančio ir daugiau sėklų, kurių dalis išbyra į dirvą prieš derliaus nuėmimą, dalis išvežama iš lauko su javų derliumi.

Prie įprastų tiesioginių agropriemonių, stabdančių piktžolių plitimą, reikėtų priskirti vis populiarėjančius tarpinius pasėlius. Svarbu parinkti tinkamus augalus, turinčius didelę stelbiamąją gebą, ar sudaryti jų mišinius.

Jei pagrindiniame pasėlyje buvo daugiamečių piktžolių, vienkartinio ražienų skutimo neužtenka, išprovokavus jų atžėlimą, tenka kartoti skutimą ir kartu su juo ar tuoj pat po skutimo įsėti tarpinių pasėlių sėklas. Svarbu tarpiniams pasėliams parinkti trumpos vegetacijos greitai besivystančius augalus, kad kuo greičiau sudarytų pavėsį virš dirvos. Kaip žinia, be šviesos niekas neauga, net ir piktžolės.

Nors labai svarbu kuo anksčiau įsėti tarpinius pasėlius, tačiau pradinė dirvos pozicija turi didelę reikšmę. Dirvoje neturi būti sudygusių ar atželiančių daugiamečių piktžolių usnių ar pienių, juo labiau varpučių, nes vienmečiai dygstantys augalai patirs ne tik alelopatinį, bet ir vystymąsi stabdantį poveikį – dėl didesnio sunaudojamų maisto medžiagų kiekio.

Daugelis tyrėjų nurodo, kad greičiausiai sudygsta ir užtemdo dirvos paviršių baltosios garstyčios, todėl ir mišiniuose jos turėtų sudaryti didesnę dalį. Vėliau jas praauga ir gerokai didesnę antžeminę masę išaugina kitas mišinio komponentas – aliejiniai ridikai. Šakniniai ridikai labiau tinka mišiniams, nes greičiau vystosi jų šaknys, o antžeminė masė auga lėtokai. Tačiau horizontaliai išskleistais stambiais lapais jie gerai stelbia ražienines piktžoles, tokias kaip trikertės žvaginės, daržinės žliūgės ar dirvinės čiužutės.