23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2021/01
Kai ūkininkavimas įsitvirtinęs šeimos genuose
  • Gitana KEMEŽIENĖ
  • Mano ūkis

Žuvintų kaime šeimos ūkį puoselėjantis Svajūnas Nevecka laimingas, kad toli nuo žemės ūkio nenutolo visi trys jo vaikai. Kartu su juo Alytaus rajone ūkininkauja sūnūs Povilas ir Jonas, žemės ūkio srities įmonėje dirba ir dukra Ieva.

Nuo 20 ha ūkininkauti tėviškėje Žuvintų kaime Svajūnas Nevecka pradėjo 1992 metais. Tiesa, iš pradžių žemės ūkio veiklą derino su vyr. agronomo darbu žemės ūkio bendrovėje „Atžalynas“, vėliau – su vadybininko darbu įmonėje „Kustodija“, kurioje, anot jo, daug išmoko, nes didelis dėmesys buvo skiriamas darbuotojų kvalifikacijai. Prieš daugiau kaip dešimtmetį ūkininkauti pradėjus sūnui Povilui, po kelerių metų prisidėjus ir jaunėliui Jonui, ūkis išaugo ir sutvirtėjo. Didelė paspirtis technikos parkui išplėsti buvo Europos Sąjungos parama. Šiuo metu bendrai šeimos ūkis dirba apie 1 100 ha žemės, kuri išsibarsčiusi per tris – Alytaus, Lazdijų ir Prienų – rajonus, maždaug pusė dirbamos žemės yra nuosava.

„Ūkį išplėtėme palyginti vėlai, todėl teko susirinkti tai, kas liko nuo stambiųjų. Tad neturime didelių masyvų, o laukai išsimėtę 20 kilometrų spinduliu. Dirbame laukus nuo keliasdešimties arų, didžiausias laukas – apie 50 hektarų“, – pasakoja jauniausias Neveckų šeimos atstovas Jonas, į ūkininkavimą iškeitęs profesionalų sportą ir gyvenimą Klaipėdoje, kur atstovavo Lietuvos sunkiosios atletikos rinktinei. Jaunas ūkininkas valdo apie 360 ha ūkį.

Beje, nuo sunkiosios atletikos Jonas visai neatitrūko ir ūkininkaudamas – kartu su broliu Povilu, kuris domisi jėgos trikove, senelių statytame moliniame ūkiniame pastate savo lėšomis įrengė sporto salę ir treniruoja joje Simno krašto vaikus. Iš pradžių mokė savo iniciatyva, pradėjus vaikams skinti pergales, buvo pakviestas dirbti į Alytaus meno ir sporto mokyklą. „Sudariau vaikams sąlygas sportuoti, kad nereikėtų jiems vargti, kaip aš vargau, kai treniruotis reikėdavo važiuoti į Alytų, vėliau – į Marijampolę. Tai mano pomėgis, be to, ir vaikams gerai, norisi, kad jie užaugtų darbščiais žmonėmis, nebūtų tinginiai“, – pasakoja Jonas, neslėpdamas džiaugsmo dėl auklėtinių pergalių ir gerų rezultatų varžybose, kurioms pasiruošti skiria visą mokykloje uždirbamą algą. Entuziastingas treneris 2020 m. vasarą savo iniciatyva ir lėšomis ūkio angare suorganizavo sunkiosios atletikos turnyrą „Žuvinto taurei“ laimėti, jame dalyvavo Lietuvos ir Latvijos komandos.

Derina dvi sėjos technologijas

Profesionalumo ir entuziazmo netrūksta Neveckoms ir ūkininkaujant, nes šeimos ūkyje darbuojasi du agronomai: eidamas tėvo pėdomis Jonas nusprendė įgyti agronomo specialybę – šiuo metu studijuoja VDU Žemės ūkio akademijoje penktame ištęstinių studijų kurse. Agronominės žinios labai praverčia augalininkystės ūkyje.

Štai plūgo Neveckų ūkis jau seniai neturi, o kai kurie laukai neariami apie dvidešimt metų. Svajūnas juokiasi, kad taikyti minimalų žemės dirbimą pradėjo iš tinginystės ir surimtėjęs paaiškina: „Kai kūriausi, nieko iš niekur negavau, viską turėjau pats įsigyti, darbo našumas ir sąnaudos buvo aktualu nuo pat pradžių, tai ir paskatino pereiti prie minimalaus dirbimo. Be to, pats, kaip agronomas, mačiau to perspektyvą“. Dabar minimalaus dirbimo rezultatais ūkininkai labai džiaugiasi – žemė gyvybinga, joje yra nemažas humuso kiekis, vidurkis siekia 3, kai kuriuose laukuose ir 4 procentus. Pasak S. Neveckos, kai žemė nemaišoma, neapverčiama, gerokai mažesnė ir anglies emisija.

Kitas etapas šeimos ūkyje – visiškai atsisakyti žemės dirbimo ir visus žemės ūkio augalus sėti tiesiai į ražieną. Pirmieji žingsniai jau žengti – bandoma ūkyje diegti ir derinti dvi žemdirbystės sistemas – juostinę ir tiesioginę sėją, vadinamąsias Strip-till ir No-till technologijas. Jonas pasakoja, kad domėtis juostine sėja paskatino itin šlapi 2017 m., kai sėdami su tradicine sėjamąja labai sutankino dirvą, o galulaukėse pasėlis buvo ypač prastas.

Tad pirmiausia iš bendrovės „DOJUS agro“ išsinuomojo juostinę sėjamąją Claydon, sėjos principui pasiteisinus, vėliau senesnio modelio mašiną įsigijo – naudotą sėjamąją patys parsivežė iš Anglijos. Šią mašiną pirko dėl rapsų, nes jiems didelė rizika iššalti, o ruošiant dirvą sąnaudos didžiausios. Nors bandė ja sėti ir kviečius, tačiau rapsams ji pasiteisino labiausiai – derliaus vidurkis pakilo maždaug 30 proc., palyginti su anksčiau ūkyje taikyta rapsų auginimo technologija. „Reikia pripažinti, kad lig tol nesisekė mums auginti rapsų. Sėjant juostine sėjamąja, ne tik sąnaudų sumažėjo ir derlius padidėjo, bet ir visas laukas suvienodėjo, įskaitant ir galulaukes, kuriose augalai gerai sudygsta. Kadangi sėjamąją įsigijome už gerą kainą, ji mums per pirmus metus atsipirko“, – sako J. Nevecka, pabrėždamas, kad juostinė sėjamoji, supurendama giliau žemę, padeda spręsti ir dirvos sutankinimo problemas – dirvos suspaudimo matuoklis jokios dirvos plutos nerodo.

Sėja šia sėjamąja ir pupas, tiesa, jų derlius taip stipriai kaip rapsų nepadidėjo, tačiau išlaidų gerokai sumažėjo, nes nereikia žemės dirbti – jos tik pasėjamos ir privoluojamos. O štai žieminiams kviečiams sėti rudenį ūkininkai išbandė tiesioginės sėjos sėjamąją John Deere 750A – naudotą mašiną įsigijo iš vieno stambaus Lietuvos ūkio. Darbo rezultatais liko patenkinti, tad artimiausiu metu planuoja įsigyti ir naują to paties gamintojo mašiną, nes nori sėjos darbus greičiau ir geresnėmis sąlygomis atlikti, be to, sumažinti sėjos laikotarpio įtampą.

Pasigenda patikimos mokslininkų nuomonės

„Su juostine sėjamąja sėsime rapsus, po jų su tiesiogine sėjamąja tiesiai į sudygusias rapsų pabiras – kviečius, kitais metais – posėlinius augalus, kuriuos paliksime per žiemą, o pavasarį pasėsime pupas su juostinės sėjos mašina. Einame link to, kad visai atsisakytume žemės judinimo“, – kaip derins abi technologijas, atskleidžia Jonas, prasitardamas, kad tenka patiems eksperimentuoti, nes Lietuvoje nėra kuo remtis – jokie ilgalaikiai moksliniai tyrimai nevykdomi.

Jam pritaria ir šeimos ūkio įkūrėjas: „Mūsų šalyje mažoka sėkmės istorijų, nėra iš ko pasisemti patirties. Dauguma žemdirbių patys ieško, eksperimentuoja iš entuziazmo. Labai trūksta patikimos nuomonės, konkrečių taisyklių ir duomenų, kaip tai tinka ir geriausia daryti mūsų klimato sąlygomis. Gaila, bet mokslas mūsų šalyje komercializuotas“, – nešališkų tyrimų pasigenda S. Nevecka, prasitardamas, kad jam imponuoja Šiaurės Dakotoje, kur vyrauja panašios klimato sąlygos, atliekami tyrimai, kurių rezultatai pateikiami labai nuosekliai, paprastai ir aiškiai.

Ir Svajūnas, ir Jonas sutinka, kad valstybė moksliniams tyrimams skiria per mažai lėšų, tačiau įžvelgia ir pačių ūkininkų apsileidimą ir kaltę – jie taip pat turėtų padėti remti žemės ūkio mokslą. „Pasiskundę vienas kitam nieko nepasieksime, reikia konkrečių veiksmų“, – atsidūsta ūkininkai.

Pirmenybę teikia organinėms trąšoms

Norėdami plėsti sėjomainą, į ūkyje naudojamą technologiją planuoja įtraukti kukurūzus – pernai juos auginti grūdams pabandė 55 ha plote. Tiesa, derlius nebuvo įspūdingas, jam įtakos turėjo šalti pavasario orai ir šalnos. Kadangi, pasak Jono, kukurūzų grūdų paklausa ir poreikis auga, juos geromis kainomis perka bioetanolio ir biodujų gamykla „Kurana“, žada juos ūkininkai auginti ir šiemet.

Žalinimo užskaitai, o kartu ir dirvožemiui gerinti, augina posėlinius pasėlius – sėja įvairių rūšių augalų mišinius. Nors siekia atsisakyti bet kokio žemės judinimo, kol kas to nepavyksta išvengti, nes laukus tręšia granuliuotu paukščių mėšlu, kurį reikia įterpti. Lig šiol mėšlą iki 4 cm gyliu įterpdavo diskiniu skutikliu, tačiau galvoja šiam darbui įsigyti virbalines akėčias.

Ūkininkų teigimu, kasmet tręšiant organinėmis trąšomis, net nepalankiais žemės ūkiui metais dirvožemio kokybės parametrai kilo. Tai patvirtina atliekami žemės tyrimai – jie atlikti jau visuose Neveckų dirbamuose laukuose, kasmet ištiriant po tam tikrą jų dalį. Nors turi išmaniąją trąšų barstomąją, galinčią tręšti kintamomis normomis, tačiau ji vis dar laukia savo eilės. „Kol bus leidžiama, tol mėšlu ir tręšime, nes organinių ir mineralinių trąšų poveikis kitoks: mineralinių trąšų efektas matyti iš karto, organinių – ilgalaikis“, – sako Svajūnas. Jo teigimu, gerokai daugiau aiškumo, kas dedasi dirvoje, koks tręšimas reikalingas, suteikia ne tiek žemės tyrimai, kiek dirvos profilių analizė konkrečiomis sąlygomis – tai jam paliko didžiulį įspūdį dalyvaujant seminaruose užsienyje.

Techniką renkasi pagal patikimumą ir serviso darbo kokybę

Neveckų šeimos ūkyje dirbama ne tik naujomis, bet ir naudotomis mašinomis. Įsigyjant techniką svarbus pasirinkimo kriterijus – jos patikimumas ir techninės priežiūros kokybė. Nemažai metų bendradarbiauja su įmonėmis – „DOJUS agro“ ir „Lytagra“. Šių bendrovių atstovaujamų gamintojų mašinas dažniausiai ir renkasi – tiek naujas, tiek ir naudotas, nors pastarąsias paprastai įsigyja iš užsienio, nes ten jos pigesnės ir jų pasiūla didesnė. Pasak ūkininkų, per daugybę metų su šiomis įmonėmis susiklostė geri santykiai, jų darbo kokybė tenkina, todėl ir pačioms įmonėms naudinga prižiūrėti ne tik iš jų įsigytą techniką.

Tiesa, žuvintiškiai serviso specialistus kviečiasi tik išimtiniais atvejais, daugiausia elektronikos problemoms spręsti, mechaninius gedimus patys sutvarko – su tuo puikiausiai susidoroja visus metus dirbantys keturi kvalifikuoti ūkio darbuotojai, technikos remontui išnaudojantys žiemos laikotarpį. Lankantis ūkyje, jie kaip tik keitė tiesioginės John Deere sėjamosios dylančiąsias dalis.

Trijų ūkių technikos parke – keturi John Deere ir du kažkada nauji įsigyti Belarus traktoriai, dabar naudojami tik transporto darbams, JCB krautuvas, du New Holland javų kombainai, pirkti su ES parama. Vienas jų be didesnių gedimų ūkyje atidirbo jau 15 metų. Planuoja ūkininkai įsigyti dar vieną javų kombainą. Kadangi nėra galimybių pasinaudoti parama technikai įsigyti, siekdami sutaupyti, Neveckos Vokietijoje jau nusižiūrėjo keturis sezonus naudotą rotorinę New Holland derliaus dorojimo mašiną su vikšrine važiuokle ir 12 m pločio pjaunamąja. Pasak jų, toks kombainas reikalingas, kad mažiau būtų slegiama dirvą, o darbai atliekami greičiau ir našiau, mažiau kartų važinėjant po lauką.

„Darbymečiu laikas labai svarbu, nes po kiekvieno lietaus grūdų kokybė krenta. Esame įsitikę, kad verta daugiau investuoti į kombainus, norint kokybiškesnį derlių iš laukų paimti, nes džiovykla ne visada gelbėja. Geras kombainas – maždaug per dešimtmetį atsiperkanti investicija“, – įsitikinę Alytaus r. ūkininkai Neveckos.

Šeimos ūkis turi mobilią grūdų džiovyklą – ją naudotą parsivežė iš Airijos, grūdus sandėliuoja dviejuose didžiuliuose angaruose. Taupydami brangų darbymečio laiką į juos pila ir iš laukų parvežtus grūdus, kuriuos vėliau sutvarko. Išsiverčia savo jėgomis – sezoninių darbuotojų nesamdo. Iš karto po javapjūtės parduoda tik rapsus, bet planuoja ateityje ir juos palaikyti, tam numatę įsirengti bokštus su ventiliavimo ir kokybės matavimo įranga. Kadangi grūdus patys veža tiesiai į Klaipėdos uostą (Povilas turi krovinių pervežimo įmonę), sandėliuodami ir rapsus ūkininkai tikisi dar labiau ištempti grūdų vežimą į uostą, taip užtikrindami geresnį darbuotojų užimtumą žiemą.

Išvežus grūdus, į angarą žiemai suvaroma technika. Tik pernai ji beveik iki metų galo laukė savo vietos po stogu, nes šeimos ūkyje prikulta gerokai daugiau grūdų nei įprastai, dalį jų teko pilti net lauke į kaugę. Ūkininkų skaičiavimu, derliaus prasme 2020 m. sezonas buvo vienas geriausių iš pastarojo penkmečio.

Užmojų dar labiau plėsti ir didinti šeimos ūkį Neveckos neturi, nebent tam susiklostytų palankios aplinkybės ir galimybės. „Tiesą sakant, Lietuvoje vyrauja laukinės sąlygos, kai nori nenori tenka konkuruoti, plėstis, siekiant neprarasti nuomojamų žemių, nuolat į jas investuoti. Vis dėlto optimalus galėtų būti vidutinis 100–300 ha ūkis, kurį valstybė turėtų labiausiai skatinti, nes būtent tokio dydžio ūkiai neša didžiausią naudą valstybei“, – įsitikinę Neveckų šeimos ūkio atstovai Svajūnas ir Jonas.